Per Lietuvą – irkluojama gumine valtele

Pirmadienio vakarą (rugpjūčio 13 d.) Atmatos upės pakrantėje, kur įruošta Rusnės maudykla, iš atplaukusios guminės valtelės, plukdomos baidarės irklu, į krantą išlipo du keliauninkai. Pernai Dailės akademiją baigę Kipras ir Ieva, kelionę Lietuvos upėmis pradėję liepos 11 d. Palūšėje, Ignalinos r., pagaliau pasiekė Pamarį. Rugpjūčio 14 d. šią ilgą savo kelionę jaunieji nuotykių ieškotojai užbaigė Ventės rage.

Į Rusnę iš Kintų atvykęs Alfonsas Pekarskas su žmona Danguole atplaukiančiųjų Ievos Tulaitės ir Kipro Černiausko laukė gal tris valandas, vis imdami į rankas žiūronus, kada Nemune įžvelgs tą nedidelę guminę valtelę. Sulaukę Ievą ir Kiprą apkabino kaip saviškius, nes šiedu jaunieji menininkai pernai baigė Dailės akademijos bakalauro studijas kartu su Pekarskų sūnumi Martynu.

Per Lietuvą gumine irkluojama valtele perplaukusius jaunuosius menininkus Ievą Tulaitę ir Kiprą Černiauską Rusnėje pasitiko iš Kintų atvykęs Alfonsas Pekarskas su žmona Danguole.

Atvykėliai nakvojo Rusnėje, palapinėje ant Atmatos kranto. Tokia kelionės „Tapyba upe“ nuostata: tik gamtoje, tik sustojus krante, apžiūrint, kas ten įdomiausia, viską aprašinėjant, fotografuojant ir dar tapant.

Ieva ir Kipras – įdegę, vėjo nugairinti. Liepos 11 d. sėdę į valtelę Palūšėje, daugiau negu po mėnesio pasiekė Pamarį. Iš Palūšės – Aukštaitijos ežerais, Žeimenos upe, Nerimi, Nemunu, Atmata ir mariomis į Ventės ragą.

Įspūdžiai paveiksluose ir užrašuose

Ieva džiaugėsi galėjusi pasivaikščioti Bitėnuose, aplankyti Rambyno kalną. Nuotykiu mergina pavadino visą kelionę: pirmomis dienomis pliaupė liūtis, po to alino karščiai, o po jų kilo štormas su lietumi. Rugpjūčio 12 d. plaukti buvo neįmanoma – kelią pastojo vėtra ir liūtis. Tik Rusnę viena diena vėliau nei planavo pasiekė, kai Nemune spindėjo besileidžianti saulė, o romi Atmata buvo panaši į mėlyną veidrodį.

Kipras pasidžiaugė atsiplukdę dešimtis aliejiniais dažais nutapytų paveikslų. Todėl kelionė ir užtruko, nes skyrė laiko pasidomėti kultūros, istorijos paminklais, kuriuos fotografavo, tapė, nuolat užsirašinėjo įspūdžius. Anot Ievos, nuplaukė gal 563 kilometrus, Lietuvos gamta rytų pusėje labai skiriasi nuo vaizdų vakaruose. Apie planus Kipras sakė, kad surengs Kintuose kelionės metu nutapytų darbų parodą, vėliau – gal ir Vilniuje. Kitais metais šiedu keliautojai norėtų išleisti albumą su pastebėjimais apie kultūros, istorijos paminklus, visas kitas įdomybes. Kipras ilgąją kelionę valtele pavadino jų ekspedicija.

Iš kelionės užrašų

Liepos 11 d. Pajudėjom Palūšėje. Per pietus jau plūduriavome Lūšio ežere. Gražu ir karšta. Prisikrovėme tiek, kad valtyje jautėmės „šprotiškai“, tačiau menas reikalauja aukų. Išlindus iš vieno ežero, horizonte atsivėrė didysis „prizas“ – tikriausiai vienas įspūdingiausių Lietuvos kaimų Puziniškis su savo ąžuolu ir karvių balsais. „Prizą“ pasiimsime rytoj nusitapę. Šiandien sutrukdė užplaukusi vėtra, privertusi apsistoti idiliškoje stovyklavietėje su nė gyvos dvasios dvasia. Vėtra praėjo, išsimaudėme ir džiovinamės rūbus. Atrodo, po vasaros mėnesio Vilniuje grįžta  kūrybinė jėga…

Liepos 15 d. Sunku išsaugoti nutapytus darbus. Beplaukiant kelis kartus užklupo tas milžiniškas vasaros lietus, kad viskas sušlapo. Keli rūbai džiūsta jau nuo išplaukimo dienos. Tikimės saulėtų dienų. Įplaukėme į džiungles…  Į Žeimeną. Kuo gražiau, tuo daugiau rizikos. Apvaikščiojome Kaltanėnus, jų bažnyčią. Tapėme Žeimeną: Kipras – tiltą, Ieva – upę. Gal ir gerai, kad tos drobės tokios trapios, parodoje aiškiai matysis kūrybos sąlygos ir kova…

Rugpjūčio 11 d. girdėjome apie artėjantį škvalą. Tad likome Bitėnuose, nes ten radome tai, ko nematėme nuo pat Neries už Vilniaus – stovyklavietę su stogu. Užėjo vėjas, lietus, o mes daug tapėme. Taip jau būna tapant lietuje: spalvos kito visą vakarą iš tradicinės saulėtos vasaros į škvalo prūsiškai mėlyną tamsumą violetuojant Nemunui, į rūkišką pilkumą ir baltumą, į polietinį sodrių spalvų saulėlydį, o galų gale – naktį…

… Šiandien plaukėme per lietų visą dieną. Nusprendėme sušlapti, kad išnaudotumėm bevėjį Nemuną. Nuplaukėme 27 kilometrus ir esame 30 iki Rusnės. Teko pamatyti Tilžę. Iš tolo. Architektūrinė mišrainė tarp vokiškos klasikos ir Chruščiovbrežnevandropovgorbaputin‘o stiliaus. Įdomu, bet nesinorėtų ten gyventi. Panemunė. Parduotuvės neradome, bet radome kavinukę su televizoriumi ir LNK. Po to judėjome tolyn Pamario link. Atrodo, visur vien tik negyvenamos laukymės. Nei kaimų, nei kelių. Kelis kartus mus tikrino pasieniečiai, bet viskas gerai. Rusų pasieniečiams, atrodo, nerūpime.

… Telefonai buvo mirę, o dėl vėjo mes buvome „pririšti“ prie kranto tuščiuose pasienio ruožo tyruose. Supratome: jeigu lyja – tai liūtis, jeigu šviečia saulė – tai kaitra, jeigu pučia vėjas – tai štorminis. Vienu momentu pajautėme viską, kai būnant palapinėje į ją skverbėsi saulė, ant jos pylė liūtis bei galutinai palaužė vėjas.

… Dieną praleidome pusiaukelėje tarp Tilžės ir Rusnės. Pūtė toks vėjas su nuolatinėm vėtrom, kad visą dieną tiesiog laukėme. Palapinė dar labiau sulūžo, daiktai šlapi, maistas beveik baigėsi, telefonų baterijos išsikrovusios. Net teptukai, kuriuos naudojome kaip palapinės kuoliukus, sulūžo nuo vėjo. O aplinkui – tik tušti laukai su karvėmis. Jokio kaimo. Kiprui teko visą dieną blaškytis, kol surado kaimą su parduotuve, tuo tarpu Ieva vos neišėjo iš proto laikydama palapinės sienas prieš vėją. Galiausiai vakarop pavyko surengti vakarienę. Sutikti pasieniečiai dar pavaišino keksiukais. Kitą dieną vėjas nurimo, liko tik lietus, kuris mums yra mažesnė blogybė. Jau prasidėjo Nemuno delta. Pamatėme namus. Sustojome ir nuėjome iki jų. Pasikrovėme telefonus pas ūkininkus ir dar gavome pavalgyti naminio maisto. Žmonės šioje kelionėje išties pasitaikydavo svetingi.

Likusius 17 kilometrų iki Rusnės nuplaukti buvo itin sunku. Srovė kažkodėl susilpnėjo, vanduo pasidarė sunkus. Galiausiai sužinojome, jog Rusnėje mūsų jau laukia, tad tai buvo stimulas irkluoti iš paskutiniųjų. Nuovargis buvo didelis, o ir atvykome vėlai. Bet žmonės išlaukė. Ir mus nusivedė į restoraną. Tai buvo mūsų draugo ir kolegos iš Kintų, Martyno, tėvai. Mus labai svetingai sutiko. Jau sutemus pasistatėme palapinę Rusnės pliažiuke. Šiandien (rugpjūčio 14 d.) – paskutinė kelionės diena, tad – į Ventės ragą.

Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Ar grąžins Šilutėje žaliąją rodyklę?

Nuo šių metų sausio 1-osios prie šviesoforų nebeliko lentelių su žaliomis rodyklėmis, kurios dar gruodį buvo nuimtos. Neliko ir vienintelės Šilutėje, buvusios prie šviesoforo Lietuvininkų gatvėje. Kilus didmiesčiuose sumaiščiai ir vairuotojų pasipiktinimui, Vyriausybė nusprendė sugrąžinti papildomas žaliąsias rodykles. Šiems pokyčiams neprieštaravo rajonų gyventojai. Skundų nepateikė ir šilutiškiai, kuriems, pasirodo, žalioji rodyklė ir nebus grąžinta. Kodėl? Šilutės r. savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Šeputis „Pamariui“ patvirtino, kad Šilutėje prie vienintelio mieste veikiančio šviesoforo nebus grąžinta žalioji rodyklė. Planuojama keisti šviesoforą nauju, mat

„Aš esu Pamario krašto dukra…“

Šių metų kovo 11-ąją Lietuva minės Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį. Šiai progai „Pamarys“ skiria ciklą pokalbių su Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatais. Ši garbingiausia rajono premija teikiama būtent Kovo 11-osios iškilmių metu, šiemet ji bus teikiama jau 25-tus metus: už iškirtinius nuopelnus ir krašto garsinimą iki šių metų apdovanotos 34 asmenybės, 2 kultūros įstaigos, 3 meno mėgėjų kolektyvai bei 1 nevyriausybinė organizacija. Šįkart apie Lietuvos laisvės 30 metų „Pamarys“ kalbina 2019 m. „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatę, Salos etnokultūros ir informacijos

Vis daugiau šilutiškių domisi saulės elektros jėgainėmis

Šilutėje sparčiai populiarėja atsinaujinantys energijos ištekliai – saulės jėgainės. „Pamarys“ jau rašė apie sėkmingai ant Šilutės pastatų stogų jau veikiančius tokius įrenginius. Naujovę išbando ir gyventojai, ir verslininkai. Anot UAB „Energetikos objektų statyba“ bendrovės vadovo Audriaus Endzino, norinčiųjų įsirengti saulės elektrines gausėja kasdien. Šilutėje nuosavame name gyvenantys Lina ir Antanas Samoškai ilgus metus savo būstą šildėsi malkomis, anglimis, skystu kuru, kol pasibaigė katilas. Tada perėjo prie pažangesnio šildymo metodo, pasistatė šildymo siurblį oras–vanduo. Šeimininkas patenkintas moderniu įrenginiu, mat nebereikia monotoniškai

Apie knygyną ir knygas prie kavos puodelio

Sausio 8 d. į neseniai Šilutės „Vagos“ knygyne atsidariusią kavinukę skubėjo būrelis literatūrą mėgstančių šilutiškių, TAU literatų būrelio narių. Čia vyko susitikimas su knygyno direktore Laima Kraulėdiene ir šilutiške rašytoja, išleidusia jau keturias knygas vaikams ir vieną jaunimui, Igne Zarambaite. Nemažai klausimų buvo užduota ir knygyno direktorei, ir jaunajai rašytojai. Beveik 10 tūkstančių knygų Knygyno direktorė L. Kraulėdienė papasakojo, kad šis knygynas Šilutėje buvo atidarytas 2017 metų gegužės 2-ąją, o kovą sukaks vieneri metai, kai veikia dabartinėse patalpose, Lietuvininkų g.