Pirmadienio vakarą (rugpjūčio 13 d.) Atmatos upės pakrantėje, kur įruošta Rusnės maudykla, iš atplaukusios guminės valtelės, plukdomos baidarės irklu, į krantą išlipo du keliauninkai. Pernai Dailės akademiją baigę Kipras ir Ieva, kelionę Lietuvos upėmis pradėję liepos 11 d. Palūšėje, Ignalinos r., pagaliau pasiekė Pamarį. Rugpjūčio 14 d. šią ilgą savo kelionę jaunieji nuotykių ieškotojai užbaigė Ventės rage.

Į Rusnę iš Kintų atvykęs Alfonsas Pekarskas su žmona Danguole atplaukiančiųjų Ievos Tulaitės ir Kipro Černiausko laukė gal tris valandas, vis imdami į rankas žiūronus, kada Nemune įžvelgs tą nedidelę guminę valtelę. Sulaukę Ievą ir Kiprą apkabino kaip saviškius, nes šiedu jaunieji menininkai pernai baigė Dailės akademijos bakalauro studijas kartu su Pekarskų sūnumi Martynu.

Per Lietuvą gumine irkluojama valtele perplaukusius jaunuosius menininkus Ievą Tulaitę ir Kiprą Černiauską Rusnėje pasitiko iš Kintų atvykęs Alfonsas Pekarskas su žmona Danguole.

Atvykėliai nakvojo Rusnėje, palapinėje ant Atmatos kranto. Tokia kelionės „Tapyba upe“ nuostata: tik gamtoje, tik sustojus krante, apžiūrint, kas ten įdomiausia, viską aprašinėjant, fotografuojant ir dar tapant.

Ieva ir Kipras – įdegę, vėjo nugairinti. Liepos 11 d. sėdę į valtelę Palūšėje, daugiau negu po mėnesio pasiekė Pamarį. Iš Palūšės – Aukštaitijos ežerais, Žeimenos upe, Nerimi, Nemunu, Atmata ir mariomis į Ventės ragą.

Įspūdžiai paveiksluose ir užrašuose

Ieva džiaugėsi galėjusi pasivaikščioti Bitėnuose, aplankyti Rambyno kalną. Nuotykiu mergina pavadino visą kelionę: pirmomis dienomis pliaupė liūtis, po to alino karščiai, o po jų kilo štormas su lietumi. Rugpjūčio 12 d. plaukti buvo neįmanoma – kelią pastojo vėtra ir liūtis. Tik Rusnę viena diena vėliau nei planavo pasiekė, kai Nemune spindėjo besileidžianti saulė, o romi Atmata buvo panaši į mėlyną veidrodį.

Kipras pasidžiaugė atsiplukdę dešimtis aliejiniais dažais nutapytų paveikslų. Todėl kelionė ir užtruko, nes skyrė laiko pasidomėti kultūros, istorijos paminklais, kuriuos fotografavo, tapė, nuolat užsirašinėjo įspūdžius. Anot Ievos, nuplaukė gal 563 kilometrus, Lietuvos gamta rytų pusėje labai skiriasi nuo vaizdų vakaruose. Apie planus Kipras sakė, kad surengs Kintuose kelionės metu nutapytų darbų parodą, vėliau – gal ir Vilniuje. Kitais metais šiedu keliautojai norėtų išleisti albumą su pastebėjimais apie kultūros, istorijos paminklus, visas kitas įdomybes. Kipras ilgąją kelionę valtele pavadino jų ekspedicija.

Iš kelionės užrašų

Liepos 11 d. Pajudėjom Palūšėje. Per pietus jau plūduriavome Lūšio ežere. Gražu ir karšta. Prisikrovėme tiek, kad valtyje jautėmės „šprotiškai“, tačiau menas reikalauja aukų. Išlindus iš vieno ežero, horizonte atsivėrė didysis „prizas“ – tikriausiai vienas įspūdingiausių Lietuvos kaimų Puziniškis su savo ąžuolu ir karvių balsais. „Prizą“ pasiimsime rytoj nusitapę. Šiandien sutrukdė užplaukusi vėtra, privertusi apsistoti idiliškoje stovyklavietėje su nė gyvos dvasios dvasia. Vėtra praėjo, išsimaudėme ir džiovinamės rūbus. Atrodo, po vasaros mėnesio Vilniuje grįžta  kūrybinė jėga…

Liepos 15 d. Sunku išsaugoti nutapytus darbus. Beplaukiant kelis kartus užklupo tas milžiniškas vasaros lietus, kad viskas sušlapo. Keli rūbai džiūsta jau nuo išplaukimo dienos. Tikimės saulėtų dienų. Įplaukėme į džiungles…  Į Žeimeną. Kuo gražiau, tuo daugiau rizikos. Apvaikščiojome Kaltanėnus, jų bažnyčią. Tapėme Žeimeną: Kipras – tiltą, Ieva – upę. Gal ir gerai, kad tos drobės tokios trapios, parodoje aiškiai matysis kūrybos sąlygos ir kova…

Rugpjūčio 11 d. girdėjome apie artėjantį škvalą. Tad likome Bitėnuose, nes ten radome tai, ko nematėme nuo pat Neries už Vilniaus – stovyklavietę su stogu. Užėjo vėjas, lietus, o mes daug tapėme. Taip jau būna tapant lietuje: spalvos kito visą vakarą iš tradicinės saulėtos vasaros į škvalo prūsiškai mėlyną tamsumą violetuojant Nemunui, į rūkišką pilkumą ir baltumą, į polietinį sodrių spalvų saulėlydį, o galų gale – naktį…

… Šiandien plaukėme per lietų visą dieną. Nusprendėme sušlapti, kad išnaudotumėm bevėjį Nemuną. Nuplaukėme 27 kilometrus ir esame 30 iki Rusnės. Teko pamatyti Tilžę. Iš tolo. Architektūrinė mišrainė tarp vokiškos klasikos ir Chruščiovbrežnevandropovgorbaputin‘o stiliaus. Įdomu, bet nesinorėtų ten gyventi. Panemunė. Parduotuvės neradome, bet radome kavinukę su televizoriumi ir LNK. Po to judėjome tolyn Pamario link. Atrodo, visur vien tik negyvenamos laukymės. Nei kaimų, nei kelių. Kelis kartus mus tikrino pasieniečiai, bet viskas gerai. Rusų pasieniečiams, atrodo, nerūpime.

… Telefonai buvo mirę, o dėl vėjo mes buvome „pririšti“ prie kranto tuščiuose pasienio ruožo tyruose. Supratome: jeigu lyja – tai liūtis, jeigu šviečia saulė – tai kaitra, jeigu pučia vėjas – tai štorminis. Vienu momentu pajautėme viską, kai būnant palapinėje į ją skverbėsi saulė, ant jos pylė liūtis bei galutinai palaužė vėjas.

… Dieną praleidome pusiaukelėje tarp Tilžės ir Rusnės. Pūtė toks vėjas su nuolatinėm vėtrom, kad visą dieną tiesiog laukėme. Palapinė dar labiau sulūžo, daiktai šlapi, maistas beveik baigėsi, telefonų baterijos išsikrovusios. Net teptukai, kuriuos naudojome kaip palapinės kuoliukus, sulūžo nuo vėjo. O aplinkui – tik tušti laukai su karvėmis. Jokio kaimo. Kiprui teko visą dieną blaškytis, kol surado kaimą su parduotuve, tuo tarpu Ieva vos neišėjo iš proto laikydama palapinės sienas prieš vėją. Galiausiai vakarop pavyko surengti vakarienę. Sutikti pasieniečiai dar pavaišino keksiukais. Kitą dieną vėjas nurimo, liko tik lietus, kuris mums yra mažesnė blogybė. Jau prasidėjo Nemuno delta. Pamatėme namus. Sustojome ir nuėjome iki jų. Pasikrovėme telefonus pas ūkininkus ir dar gavome pavalgyti naminio maisto. Žmonės šioje kelionėje išties pasitaikydavo svetingi.

Likusius 17 kilometrų iki Rusnės nuplaukti buvo itin sunku. Srovė kažkodėl susilpnėjo, vanduo pasidarė sunkus. Galiausiai sužinojome, jog Rusnėje mūsų jau laukia, tad tai buvo stimulas irkluoti iš paskutiniųjų. Nuovargis buvo didelis, o ir atvykome vėlai. Bet žmonės išlaukė. Ir mus nusivedė į restoraną. Tai buvo mūsų draugo ir kolegos iš Kintų, Martyno, tėvai. Mus labai svetingai sutiko. Jau sutemus pasistatėme palapinę Rusnės pliažiuke. Šiandien (rugpjūčio 14 d.) – paskutinė kelionės diena, tad – į Ventės ragą.

Stasė SKUTULIENĖ