Kovo 1-oji, Užgavėnės

Užgavėnės – sena šventė, žinoma visose Europos šalyse. Jos paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų. Šis laikotarpis būna nuo vasario 3 iki kovo 9 dienos. Lietuvoje Užgavėnės tradiciškai švenčiamos centrinėse miestų aikštėse, liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.

Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe. Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti, o jau kitą dieną prasideda gavėnia, trunkanti iki Velykų (Kristaus prisikėlimo). Šiuo laikotarpiu skatinama pasninkauti, nevalgyti mėsos, gedėti iki Kristaus prisikėlimo šventės.

Užgavėnių metu rengiamas karnavalas – žmonės persirengia įvairiais gyvūnais ir būtybėmis. Ypač populiarios ožio, gervės, meškos, giltinės, ubagų ir žydų kaukės. Persirengėliai šoka ir dainuoja, krečia pokštus, garsiai trypia, taip žadindami pavasarį, vydami lauk žiemą: „Žiema, žiema, bėk iš kiemo“.

Persirengėliai parodijuoja ubagus, prašinėjančius išmaldos; prekeivius, pardavinėjančius vaistus nuo visų ligų; vagišius, tykančius, ką pavogti. Kartais vaidinamos vestuvės, kai nuotaka persirengia vyras, o jaunuoju – moteris. Visuomet rengiama Lašininio (storai prisirengusio vyro) ir Kanapinio (lieso aukšto vyro) kova. Kova baigiasi Kanapinio pergale, nes nuo Užgavėnių iki Velykų nebegalima valgyti mėsos. Lašininis išvejamas, o karaliauja Kanapinis.

Šventės metu vidurnaktį (šiais laikais anksčiau nei 24 val.) deginama Morė, kitur dar vadinama Kotre, Raseinių Magde, Čiučela. Tai didžiulė moters pavidalo iškamša. Jos deginimas simbolizuoja bandymą atsikratyti viso, kas per žiemą buvo bloga, nuvyti blogą žiemos dvasią. Kai kur buvo paprotys Morę ne deginti, o skandinti.

Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti, nes kitą dieną jau prasideda Gavėnia. Anksčiau buvo paprotys sekmadienį prieš Užgavėnes triskart valgyti mėsos, pirmadienį – šešiskart, o antradienį, per Užgavėnes – net 12 kartų, kad „per visus metus būtum riebus, sotus ir sveikas“.

Specialūs Užgavėnių dienos patiekalai: riebi kiauliena, šiupinys (su mėsa verdama miežinių kruopų bei žirnių košė su virta kiaulės uodega ar šnipu), troškinti kopūstai, blynai, spurgos. Kiekviena šeimininkė privalo kepti blynus, kurių ateina prašyti persirengėliai ir gausus vaikų būrys.

Senoliai sakydavo, kad jei per Užgavėnes oras sausas, laukia sausas pavasaris, jei drėgnas – linai gerai derės.

Per Užgavėnes, kaip ir per Kūčias, buvo paplitę meilės burtai. Merginos skaičiuodavo parsineštas iš lauko malkas, apkabindavo tvorą ir skaičiuodavo jos kuolus. Jei suskaičiuodavo porinį skaičių, tai reiškė – kad šiemet ras porą, ištekės. Klausėsi, kuriame gale šunys loja – iš ten būsimas jaunikis atvažiuos. Buvo manoma, kad šią dieną reikia gerai pasivolioti sniege, tuomet didesnė tikimybė susirasti porą. Jei sniege gerai pasivoliosi, ir linai gerai derės.

Tikėta, jei per Užgavėnes pamindysi savo kepurę, tais metais baravykai kepurės dydžio dygs.

Kas Užgavėnių rytą anksčiau krosnį užsikurs pusryčiams virti, tas pirmiau už kitus rugius nupjaus.

Jei šią dieną ant bičių avilio vandens nuliesi, bičių spiečius nepabėgs nepastebėtas ir medaus tais metais bus kaip vandens.

Kovo 2-oji, Pelenų diena

Pirmoji diena po Užgavėnių vadinama Pelenų diena. Šią dieną bažnyčiose būdavo šventinami pelenai, gauti sudeginus praėjusių metų verbas.

Pelenai barstomi žmonėms ant galvų primenant krikščionišką tiesą: „iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi“. Pelenų paprastai tikintieji parnešdavo ir namo – namiškiams ant galvų pabarstyti. Ši diena laikoma ir pirmąja pavasario diena, mat Užgavėnių metu būna išvaroma žiema.

Nuo šios dienos prasideda gavėnios periodas, kai negalima valgyti mėsos. Jis trunka iki pat Velykų. Sakoma, kad šiuo periodu negalima valgyti mėsos, o tik tai, kas nuo Užgavėnių tarp dantų liko. Liaudyje išlikę pasakojimai, kaip viena moterėlė Užgavėnių vakarą įsikišusi į burną kumpį ir užmigusi, kad rytoj galėtų apsimesti, kad suvalgė tai, kas liko tarp dantų. Deja, bemiegodama ji tuo kumpiu paspringo ir užduso. Vyrai, išnaudodami šią progą, rengdavo išgertuves – degtine „praskalaudavo“ tarpdančius, kad mėsos neliktų. Gavėnios periodu nebuvo leidžiama linksmintis: dainuoti, rengti šokių, vestuvių, kitų iškilmių.

Po sočių Užgavėnių valgių kai kur buvo paprotys Pelenų dieną aplankyti kaimynus ir juos „gydyti“. Tokie persirengėliai gydytojai atsinešdavo netikrų vaistų, diagnozuodavo ligas.

Kai kur buvo paprotys į namus įritinti medinę trinką ar įsivesti silkę (pririštą prie virvelės). Mat Pelenų dieną buvo nepatariama vaikščioti į svečius, o jei jau eini, įsiritink trinką arba įsivesk pirma savęs silkę. Įritinta trinka turėjo padėti geram linų derliui. Silkė simbolizavo prasidedantį gavėnios laikotarpį.

Tradiciškai Pelenų dienos rytą dieną patariama gerai išsimiegoti – keltis ne anksčiau, kaip su šviesa. Po to verta gerai išsivalyti namus: išplauti indus, langus.