Ar žinote, kad istoriškai garbingiausias medis yra ne ąžuolas, bet eglė, tautosakoje vadinama ąžuolo motina?

Raganiškai susipynusios eglės šakos.

Gal todėl, kad ąžuolai geriausiai auga kaimynystėje su egle? Eglė apsaugo ąžuolą nuo šaltų vėjų, išsaugo dirvožemio drėgmę, o žiemos metu apatinėmis šakomis sulaiko sniegą ir tarsi motina savo skara apdangsto ąžuolo šaknis, o jos smailėjanti viršūnė neužstoja šviesos.
Ypatingą reikšmę eglė turi ir žmonėms. Kas gali įsivaizduoti Kalėdų, Naujųjų metų šventes be papuoštos eglės? Pagal ją žmonės seniau spręsdavo ir apie būsimą žiemą. Jei eglės šakos iš rudens būna nukarusios žemyn, bus daug sniego, jei skujos mezgamos medžio viršūnėje – bus šalta.
Raganų eglė auga netoli Vilkyškių
Raganų eglė – daugiakamienė paprastoji eglė, auganti Rambyno regioninio parko Vilkyškių geomorfologiniame draustinyje, netoli Vilkyškių miestelio (Šilutės miškų urėdijos, Rambyno girininkijos 83 kvartalo 53 sklype).
Įvertinusi jos išskirtinį vertingumą, 2000 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 311 šią eglę paskelbė gamtos paminklu. Maždaug 80 cm aukštyje medis šakojosi į 18 kamienų. Jos kamieno apimtis ties išsišakojimu – apie 580 cm, aukštis – 34 m, manoma, kad jai gali būti 160-180 metų. Raganų egle ji vadinama dėl neįprastos formos. 2007 m. lapkričio 10 d. krašte siautusi sniegolauža atplėšė vieną medžio kamieną.
Tai vienintelė tokios įspūdingos, neįprastos formos paprastoji eglė ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje arba visame šių medžių savaiminio paplitimo areale.
Rambyno regioninio parko direkcija, norėdama atkreipti dėmesį į šį mūsų sąmoningo dėmesio bei globos vertą medį, pasiūlė gamtos paminklą Raganų eglę 2017 metų Lietuvos metų medžio rinkimams. Vilkyškių eglė laimėjo I vietą ir paskelbta 2017 metų Lietuvos medžiu.
Raganų eglei taip pat tenka garbė 2018 metų pavasarį atstovauti Lietuvai Europos metų medžio rinkimuose. Kviečiame visus aktyviai dalyvauti ir palaikyti analogų neturintį mūsų krašto gamtos stebuklą.
Rūpinasi valstybė
Daugiakamieniai medžiai atsiranda dėl sutrikdyto natūralaus augimo. Jei pagrindinį jauno medelio kamieną pažeidžia žvėrys ar ligos, iš šoninių pumpurų gali išaugti ūgliai. Esant tam tikroms sąlygoms jie virsta naujais kamienais. Dvikamienių medžių pasitaiko gana dažnai, gerokai mažiau auga trikamienių, ir tik labai retai aptinkama keturis ar daugiau kamienų turinčių medžių.

Paprastoji eglė (lot. Picea abies) – pušinių šeimos, eglių genties visžalis spygliuotis medis. Įprastai užauga apie 30–40 m, kiek mažiau pasitaiko 50 m aukščio medžių. Aukščiausios paprastosios eglės Europoje išauga Balkanų pusiasalyje, Rumunijoje, Čekijos Sudetų regione – iki 50–63 m aukščio. Paprastųjų eglių kamienai iki 70 cm. Storiausių kamienų dažniausiai pasitaiko Alpių ir Karpatų kalnų vietovėse – kartais iki 1,5–2 (2,4) m skersmens.
Eglė – potencialiai aukščiausiai galinti užaugti vietinių medžių rūšis Lietuvoje. Šiuo metu aukščiausia Lietuvos egle laikoma Noriūnų miško eglė (Alytaus sav.). Šios eglės aukštis 44,3 m, o kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 205 cm. Taip pat ši eglė yra antras pagal aukštį medis Lietuvoje. Storiausia Lietuvos žaliaskarė – Renavo eglė (Mažeikių raj.). Jos kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 389 cm, aukštis – 36,8 m. Antra pagal storį yra Plokščių miško eglė, auganti Žemaitijos nacionalinio parko Laumalenkos hidrografiniame draustinyje. Jos kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 387 cm, aukštis – 38,5 m.

Nuo seno ši eglė vadinta Didžiąja. Apie eglės atsiradimą pasakojama keletas legendų, perpintų istoriniais faktais. Žmonės sako, kad kažkada dar mažos eglaitės viršūnę prajodamas nukirtęs Napoleonas, todėl ji išaugusi tokia keista. Profesorė ir žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė dėl keistos formos eglę praminė Raganų šluota.
Profesionalia medžių senolių apsauga Lietuvoje rūpinasi valstybinės institucijos. Jie yra registruojami, skelbiami saugomais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimais vertingiausiems suteikiamas botaninių paminklų statusas. Savivaldybės gali skelbti vietinės reikšmės saugomų medžių sąrašus.
Valstybiniuose parkuose esančius medžius globoja ir drauge jais rūpinasi nacionalinių ir regioninių parkų direkcijos bei miškų urėdijos (jei medžiai yra valstybinių miškų žemėje) arba savivaldybės, jei medžiai auga ne miške. Ne valstybiniuose parkuose augančius vertingiausius medžius globoja Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

Džiaugiamės bendru rezultatu.

Žmogaus rūpestis medžiais senoliais anksčiau buvo išreiškiamas įvairiai: genimos visos apmirusios šakos, betonuojamos drevės, dengiamos skarda, naudojami pesticidai ir medienos konservavimo priemonės. Dabar tokių medžio priežiūros priemonių netoleruojama. Net ir apmirusios šakos, negyva mediena yra neatskiriama sąsaja su branda, senais ir senstančiais medžiais. Tai pagrindas saprofitiniams augalams augti. Jei išvalytume visą negyvą medieną, sutrikdytume natūralią medžio gynybinę sistemą, kuri priklauso nuo mikroorganizmų veiklos.
Dabar tvarkant senuosius medžius stengiamasi išsaugoti augalus ir augavietes kaip natūralias ekosistemas. Ypatingas dėmesys skiriamas medžio mitybiniam šaknynui ir jo terpei. Svarbu kuo ilgiau išsaugoti medžio gyvybingumą, vengiama cheminių priemonių, atskirų ekosistemos dalių šalinimo. Medį stengiamasi gydyti natūraliai.
Kas kenkia medžiui?
Taip pat siekiama stabdyti neigiamą lankytojų poveikį saugomų medžių aplinkai bei sudaryti sąlygas lankytis šalia senolių medžių jų nežalojant. Stengiamasi vengti vaikščiojimo po medžio laja, nes sutryptas gruntas labai kenkia šaknims ir kelia didelę grėsmę medžio gyvybingumui.
Jau nuo 2014 metų Rambyno regioninio parko direkcija kasmet rengė paraiškas Raganų eglės tvarkymo finansavimui gauti, kadangi specialistai pastebėjo, jog medžio gyvybingumas sumažėjo, pradėjo džiūti smulkios šakos, aptikta kenkėjų veiklos požymių. Deja, tik 2016 metais gauta dalis tvarkymui reikalingų lėšų.
Raganų eglė pritaikyta lankyti maždaug prieš 13 metų. 2003 metais Rambyno regioninio parko direkcijai įgyvendinant bendrą projektą su Pagėgių savivaldybės administracija buvo nutiestas pirmasis lieptelis šio unikalaus medžio link, netoli medžio įrengtas informacinis skydelis, suremontuotas miško kelias eglės link, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė.
2013 metais Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM įgyvendinamo ES projekto metu buvo iš esmės atnaujintas susidėvėjęs lieptas, automobilių stovėjimo aikštelėje pastatytas išsamus informacinis stendas.
Eglės lankytojų niekada netrūksta. Gausu jų visais metų laikais, mat ši milžinė palieka didžiulį įspūdį. Medis buvo aptvertas paprasta karčių tvorele, kurią jau keletą kartų teko keisti. Deja, ji neapsaugo medžio nuo ne visai drausmingų lankytojų, kurie žūtbūt nori įsiropšti į patį medį nesusimąstydami, kad taip trumpina šio senolio amžių, pažeidžia medžio žievę. Paklotės bei paviršinių šaknų trypimas sumažino medžio gyvybingumą, atsparumą ligoms ir kenkėjams, tad medis pradėjo skursti, jį užpuolė antriniai kenkėjai –ūsuočiai vabalai, kurių veiklos požymiai jau buvo aiškiai matomi. Medį reikėjo gelbėti nedelsiant, nes galėjome jį prarasti.
Lėšų tvarkymui iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos (AARP) buvo gauta nepakankamai, iš jų Raganų eglei 2016 m. buvo suteikta profesionali arboristų pagalba. Džiaugiamės, kad saugant ir tvarkant šio unikalaus medžio aplinką sutiko bendradarbiauti VĮ Šilutės miškų urėdija. Urėdijos lėšomis aplink medį įrengta tinkama apsauginė tvorelė, prieš lieptą pastatytas informacinis stendas su išsamia informacija apie medžių senolių globą. Artimojoje gamtos paminklo aplinkoje įrengtos rodyklės ir atnaujintas informacinis skydas, iškirsti krūmai.
Visai neseniai, 2017 m. lapkričio pabaigoje, pagerintas kelias per mišką Raganų eglės link, praplatinta automobilių apsisukimo aikštelė prie liepto, kur prasideda takas, vedantis prie eglės.
Raganų eglei, kaip ir senoliui žmogui, linkime ilgo amžiaus ir geros sveikatos. Iš lankytojų tikimės sąmoningumo, palaikymo ir pagarbos mūsų visų turtui – šiam ir visiems kitiems medžiams senoliams bei visai gyvajai gamtai.
Apie egles
Lietuvoje paprastosios eglės kertamos ankstyviausios brandos – ūkiniuose miškuose, kurie sudaro didžiąją šalies miškų dalį. Pagrindiniai miško kirtimai pradedami vykdyti 71 (61–80) metų eglynuose. Lyginant žmogaus amžiumi, tai labai jauni medžiai, intensyvi miškininkystė neleidžia joms sulaukti net vidutinio amžiaus. O ir apsauginiuose miškuose egles pradedama kirsti, kai jos būna 121 metų. Tad labai aukštų, storais liemenims bei senų paprastųjų eglių iki XXI amžiaus antrojo dešimtmečio Lietuvoje beveik neišliko.
Eglės gamtinės brandos amžius yra 120 metų. Ji auga lėtai, gyvena 250–300 m., kartais dar ilgiau. Viena paprastoji eglė, auganti Vokietijoje, Bavarijos miške, yra sulaukusi 468 metų, o pietų Norvegijos Biuskeriudo apskrityje auga bene seniausia Europoje paprastoji eglė. 2012 metų duomenimis, jai buvo 532 metai, tai yra iš sėklytės ji pradėjo augti dar 1480 metais. Anot tyrinėjančių paprastųjų eglių amžių, jos gali sulaukti iki 400–600 metų, nors šiai rūšiai sulaukti 400 metų jau yra daug. Norvegijoje tokių senų eglių žinoma apie 30–40.
Paprastoji eglė dirvožemiui reiklesnė už paprastąją pušį. Eglių geram augimui reikalinga pastovi dirvožemio drėgmė. Eglės neblogai pakenčia unksmę, atsparios šalčiui, nors kartais nukenčia nuo pavasarinių šalnų, neatsparios užterštam orui, smarkiems vėjams, tad kenčia nuo vėjavartų. Jos bijo sausrų. Tarp ypač pavojingų šioms eglėms kenkėjų yra žievėgraužis tipografas bei kinivarpos. Švelnios žiemos ir šilti pavasariai leidžia saugiai išgyventi šiems ir daugeliui kitų eglių kenkėjų. Todėl jų grėsmė nemažėja.
Etnografas rašė
Lietuvių etnografas ir religijotyrininkas Norbertas Vėlius rašė: „Eglės mitiškumas XIX–XX a. folklorinėje tradicijoje blankesnis negu žalčio, ir vis dėlto šio medžio svarbą senojoje pasaulėjautoje rodo daugelis liaudies papročių, tikėjimų ir tautosakos kūrinių. Kaip amžinai žaliuojantis, žemės vegetatyvines jėgas parodantis ir simbolizuojantis medis, eglė buvo naudojama beveik visose svarbiausiose šeimos ir kalendorinėse šventėse. Per vestuves eglės buvo statomos prie „vestuvių vartų“, eglišakėmis barstomi takai ir kambariai, iš eglės ar eglės viršūnės daromas „vestuvių sodas“. Takai bei kambariai eglišakėmis barstomi ir per laidotuves, o mirusieji vežami eglėmis papuoštuose vežimuose, vainikai mirusiesiems irgi pinami iš eglės šakų. Daugelyje Europos kraštų, o vėliau ir Lietuvoje, puošiamos Kalėdų arba Naujųjų metų eglutės. Lietuvių tautosakoje ir tikėjimuose eglės traktavimas sudėtingas ir be specialių tyrinėjimų sunkiai paaiškinamas. Mitologinėse sakmėse eglė – tipiškas velnio medis. Žmogus, užklydęs į velnio dvarą, vėliau pasijunta sėdįs eglėje, žmogui velnio padovanotas rankšluostis pasirodo esanti eglės žievė, cigaras – eglės kankorėžis, skrybėlė – eglės luobas. Po egle velnias slepiasi nuo Perkūno. Pasakose retkarčiais eglė siejama ir su laume. Tuo tarpu etiologinėse sakmėse sakoma, kad eglė padėjusi šventajai šeimynai, todėl ji laikoma šventu medžiu, į ją netrenkiąs perkūnas. Velnias negalįs slėptis po egle, nes jos šakos auga kryžiumi, eglė esanti šventas medis, nes iš jos, kaip ir iš ąžuolo, daromi kryžiai. Įdomu, kad tiek senaisiais, tiek naujesniais laikais prie eglių, pušų žmonės melsdavosi norėdami išsigydyti luošumą. Tai irgi rodo, kad šie medžiai buvo siejami su požemio ir žemės mitinėmis būtybėmis, kurios pačios neretai įsivaizduojamos luošos (plg. velnio, laumės luošumą). Todėl eglės susiejimas su velniu tautosakinėje tradicijoje visai dėsningas, nes velnias, būdamas tipiškas lietuvių požemio, mirusiųjų karalystės valdovas, neatsiejamai yra susijęs ir su žemės vaisingumu bei derlingumu.“
Lietuvoje yra aštuonios valstybės saugomos eglės, kurios išsiskiria savo aukščiu, storiu, įdomia kamieno struktūra. Visos jos priklauso paprastosios eglės (picea abies – lot.) rūšiai, tačiau dirvožemio struktūra, kitos gamtinės sąlygos išskyrė jas iš kitų žaliaskarių.

Diana Milašauskienė
Rambyno regioninio parko
direktorė