„Mokykloje – visas mano gyvenimas…“

Taip sakė Šilutės Pamario pagrindinės mokyklos direktorius Jonas Bendžius, kurio gimtinė – Rusnė. Į šią mokyklą kaip mokytojas įžengė 1981 m. Nuo 1990 m. septynerius buvo direktorius, tiesa, tuomet ji vadinosi Šilutės IV vidurinė mokykla. Po to trejus metus – Šilutės rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas. 2010 m. – sugrįžo į Pamario pagrindinę mokyklą su progimnazija Rusnėje direktoriumi. Naujuosius mokslo metus pradeda kartu su 850 mokinių ir 110 pedagogų ir darbuotojų kolektyvu.

Rugsėjo 1–osios proga – interviu su Jonu BENDŽIUMI.
– Mokytojo, Švietimo skyriaus vedėjo, direktoriaus kėdė. Kuri minkščiausia, kuri kiečiausia ir kodėl?
– Gal neišskirčiau. Visos tos kėdės ir minkštos, ir kietos. Tik vis kitoks laikas, darbų apimtys. Kur įdomiau? Man labai svarbu pažinimas. Įdomu buvo kaip mokytojui įeiti į mokyklą, toks didelis tas žingeidumas… Metus buvau direktoriaus pavaduotoju. Ypatingi ir 1990–ieji. Visai Lietuvai buvo permainų metai. Man teko direktoriaus pareigos. Viską reikėjo kurti – visus dokumentus ruošti. Tai buvo mokyklos kūryba. Man pasisekė ir labai džiaugiuosi, kad radau puikų šviesios atminties mokyklos direktoriaus Albino Endzino palikimą – gerą kolektyvą, entuziazmu trykštančius mokytojus, gerą įdirbį, mokykla buvo garsi ir populiari. Visus jungė noras siekti pripažinimo. Kartu su mokinių tėvais buvome darni bendruomenė. Tai buvo tautinės mokyklos kūrimo, dvasinio pakilimo metai. Jautėmės kaip ant bangos…

Man, kaip direktoriui, tie septyneri metai davė labai daug. Neslėpsiu, tuomet meras Šarūnas Laužikas paragino dalyvauti Švietimo skyriaus vedėjo konkurse. Svarsčiau, kad dar mokykloje turiu darbo, bet… Mane patikino, kad bus ką veikti ir Švietimo skyriuje. Laimėjau konkursą. Ten buvo visko. Ir piktumų, kai vyko reformos. Bet kai dirbama su mintimi, kad vaikų mokymas gerėtų, permainos tik į gera. Yra pinigai, yra mokyklų tinklas, yra mokinių skaičius. Kai tas skaičius „protingas“, nauda visiems. Kai klasėje mokių labai daug – niekam nėra gerai. Esu įsitikinęs, kad mokytis didesnėje mokykloje vaikui tikrai geriau. O mažytėje, jeigu dar jungiamos klasės, trūksta erdvės ir sąlygų augti.

2010 metais sugrįžau į savo mokyklą, į Pamario pagrindinę. Vėl direktoriumi. Atsinaujinęs pedagogų kolektyvas, pasikeitęs požiūris į darbą: tariamės, daug sprendimų priimame kolegialiai. O naujovių kaip buvo, taip vis randasi.

– Sako, kad antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi…
– Taip, keitėsi mokiniai, jų tėvai ir mokytojai. Tačiau radau stiprią mokyklą su savo veidu, džiaugiuosi, kad tas veidas nebuvo prarastas. Norėjau pamatyti, kaip pasikeitė mokykla, palyginti. Į šią tuomet naują mokyklos pastatą juk įsikėlėme 1981 metais. Sugrįžau 2010 metų spalį. Ne į Šilutės IV vidurinę, bet į Pamario pagrindinę. Mokykla vertinama, ji populiari. Jaučiame tėvų pasitikėjimą, kurį labai vertiname.

Šį rugsėjį turėsime 850 mokinių, įsteigtos papildomos pirma ir penkta klasės. Norinčių čia mokytis buvo ir daugiau, bet jau nebesutelpame. 30 mokinių klasėje, – žinoma, blogai.

– Gal prisimenate, kaip būdamas vaikas pats jautėtės atėjęs į pirmąją klasę?..
– Pirmoje klasėje buvo nedrąsu, geriau atsimenu antrą rugsėjo 1-ąją: jau turėjau draugų, tad norėjau eiti į mokyklą, laukiau susitikimo su draugais. Vaikui reikia pasitikėjimo. Drąsiau ateiti į mokyklą, kai jau vaikų darželyje yra matęs būsimą mokytoją, kuri ten ir pamoką vedė. Užsimezga ryšys, vaikas nori į mokyklą ir būtent pas tą mokytoją. Jam ir mokslo metų pradžios diena būna smagesnė. Tokiems ryšiams mes jau skiriame dėmesio. Rezultatas – nedrąsių pirmokų pasitaiko vos vienas, kitas.

Labai svarbu pasitikėjimas. Kai su vyresniu mokiniu kalbiesi, išklausai, aptari, ką daryti, jis tikrai padarys, nes jaučia, kad juo pasitikima. Ir nemeluos. Į mokytojo pasitikėjimą atsilieps pasitikėjimu, bet reikia suteikti laisvės. Turiu kelias pamokas, ne dėl atlyginimo. Man svarbu jausti šalia mokinį ir neprarasti pulso, kuo jis gyvena: kokie ateina į mokyklą, kaip keičiasi. Pamokos man primena, kad aš esu mokytojas, ir tai, kaip gyvena mokiniai.

– Dėl ko tenka nerimauti artėjant naujiems mokslo metams?
– Kolektyvą papildė du mokytojai. Stygiaus nebus, tačiau dėl pedagogų atlyginimų… Nei padidino, tik direktorius pavertė buhalteriais. Gaila laiko. Sėdi ir skirstai valandas, darbus… Ar įmanoma viską suskaičiuoti, ką mokytojas dirba? Nežinau, kokios srities įstaigoje būtų tokia visų darbų ir darbelių registracija… Mokytojai nepatenkinti, nes atlyginimai išties nepadidėjo. Į mokyklą ateina suirzę, sunku verstis. Tokia mokytojo emocinė būsena man kelia didelį nerimą. Girdžiu, kad didesni atlyginimai tebuvo pažadai. Man baisiausia, kad mokytoją verčia verslininku: jis eina ir sako: jei mokėsi – dirbsiu… Niekada mokytojas nebuvo taip pažemintas. Ilgas būtų sąrašas to, ką mokytojas darė ir už ką nemokėjo. O dabar? Dirbs tik pagal darbų sąrašą? Manau, taip galime labai daug prarasti – pamatus, ant kurių mokykla stovi. Nebėra norinčių studijuoti pedagogiką, matematiko, geografijos mokytojų rajone neberasi. Išėjo ir lieka tuščia vieta. Net pavaduoti pradinių klasių mokytojo nebėra kam.

– Jeigu mes nemokame gero atlyginimo mokytojui, gydytojui, kokios ateities tikėtis?
– Nebus mokytojo, nebus ir gydytojo… Ar tęsti? Kita vertus, nebesudominame mokinių būti mokytojais. Juk ginčai ir viešas nesusikalbėjimas pasiekia ir mokinio ausį. Situacija piktina tėvus, jų nuomonę namuose girdi vaikai. Yra pirmi žingsniai dėl jaunų mokytojų – atlyginimo prasme situacija geresnė.

– Ar esate laimingas žmogus?
– Ko gero, laimingas, nors visko būna. Ne visada vaikštau šypsodamasis… Mokykloje darosi ankšta, mokinių ir darbuotojų daug, kasdien esu su beveik tūkstančiu. Ateina pasitarti, pasikalbėti. Turi skirti laiko viskam. Būčiau dar laimingesnis, jei švietimo sistemoje pagaliau rastųsi stabilumo. Kalbu ir apie mokytojų atlyginimą, ir apie programas, ir dėl vadovėlių bei visa kita. Ta visuma turi garantuoti, kad mokytojas gerai jaustųsi, norėtų dirbti.

– Vis dėlto pripažinkite, kad mokykla Lietuvoje keitėsi ir į gera, pasiekta tiek, kiek anais laikais nė nesvajota. Vaikus jau augina Nepriklausomybės metų karta.
– Žinoma, juk mokytoju dirbu nuo 1981 metų… Trūkumų matome visi ir visur. Gyvenimo be jų nebūna. Visos permainos valstybėje vienaip ar kitaip susijusios su mokykla. Juk mokytojai išmokė, išugdė šiuolaikiško mąstymo gabiausių ir talentingiausių žmonių, jie garsina Lietuvą, jie dirba Lietuvai. Kas tai paneigtų? Tik reikia tą, ką esame sukūrę, įtvirtinti ir padėti tašką. Stabilu. Tai lems ramybę mokykloje, mokytojo ir jo mokinių gyvenime. O ką gyvenimas padiktuos, visada įprasta keisti, tobulinti. Mokykla tam pasirengusi.

– Tad kokia bus ta rugsėjo 2-oji, pirmadienis, Šilutės Pamario pagrindinėje mokykloje?
– Pusę dešimtos mokiniai ir jų tėvai susitinka su mokytojais klasėse, po to – iškilmės mokyklos kieme. Laukiame visų!

– O aš neištversiu Savivaldybės vadovams nepriminusi, kad Pamario pagrindinės mokyklos kiemas galėtų būti išgrįstas trinkelėmis, kad klibančios senoviškos plokštės netrukdytų jaunimui šventės metu pašokti…

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Pieno perdirbėjai supirks visą pieną iš ūkininkų ir tikisi valstybės solidarumo

Siekdami užtikrinti nenutrūkstamą gyventojų aprūpinimą maisto produktais ir viso šalies pieno sektoriaus tvarumą, didieji šalies pieno perdirbėjai įsipareigoja supirkti visą vietos ūkininkų pagaminamą žaliavinį pieną. Jų nuomone, savo ruožtu valstybė, dėl objektyvių priežasčių mažėjant žaliavino pieno supirkimo kainoms, galėtų prisidėti prie pieno ūkių stiprinimo pasitelkdama jau išbandytą nuostolių kompensavimo mechanizmą. Pasak Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio, dėl koronaviruso protrūkio pasaulyje visa pieno tiekimo grandinė patiria didžiulį spaudimą, tačiau neabejoja, kad asociacijos nariai savo sutartinius įsipareigojimus partneriams vykdys.

Prieš Velykas į Lietuvą plūsta ES standartų neatitinkantys kiaušiniai

Prieš Velykas Lietuvą užplūdus pigiems kiaušiniams iš ne ES šalių, ekspertai atkreipia pirkėjų dėmesį – šventėms galite parsinešti kiaušinių, kurie neatitinka Europos Sąjungos reikalavimų. Todėl specialistai pataria skaityti užrašus, kuriais ženklinami kiaušiniai, – čia lengvai rasite ne tik kiaušinių kilmės šalį, bet ir kitą naudingą informaciją. Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, pagrindinis rodiklis vertinant kiaušinio kokybę turėtų būti ant jo nurodytas kodas. Jis sudarytas iš skaičių ir raidžių derinio. Pirmasis skaičius šiame kode reiškia vištų dedeklių laikymo būdą. 0

Vyriausybė nutarė dviem savaitėms pratęsti karantiną

Trečiadienį Vyriausybė nutarė, kad karantinas pratęsiamas iki balandžio 27 dienos, bei apsisprendė Velykų šventinį savaitgalį riboti gyventojų patekimą į visus šalies miestus. Sveikatos apsaugos ministras Vyriausybės posėdyje taip pat informavo, kad keičiama kaukių ir kitų veido apdangalų dėvėjimo tvarka. Pasak A. Verygos, nuo balandžio 10 dienos viešose vietose prisidengti nosį ir burną bus privaloma. „Nurodyta viešose vietose dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones. Tai yra veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones. Tai įsigaliotų nuo balandžio 10 dienos“, – Vyriausybės

Rekomendacijos, kaip sveikai maitintis karantino laikotarpiu

2020 m. balandžio 7 d. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) karantino metu kviečia gyventojus, ypač sergančius lėtinėmis ligomis ir turinčius viršsvorio, labiau pasirūpinti tinkama mityba. Eidami į parduotuvę žmonės turėtų iš anksto susiplanuoti būsimus pirkinius ir atidžiai rinktis prekių krepšelį. Lietuvos dietologų draugija (LDD) parengė rekomendacijas, padėsiančias palaikyti karantino metu sveiką mitybą. Pirma, patariama prieš perkant maisto produktus būtinai pasidaryti maisto produktų sąrašą. Tai padės sutrumpinti laiką, praleistą parduotuvėje ir sumažins riziką užsikrėsti koronavirusu. Gyventojų prašoma vengti vartoti alkoholinius gėrimus, nes