„Mokykloje – visas mano gyvenimas…“

Taip sakė Šilutės Pamario pagrindinės mokyklos direktorius Jonas Bendžius, kurio gimtinė – Rusnė. Į šią mokyklą kaip mokytojas įžengė 1981 m. Nuo 1990 m. septynerius buvo direktorius, tiesa, tuomet ji vadinosi Šilutės IV vidurinė mokykla. Po to trejus metus – Šilutės rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas. 2010 m. – sugrįžo į Pamario pagrindinę mokyklą su progimnazija Rusnėje direktoriumi. Naujuosius mokslo metus pradeda kartu su 850 mokinių ir 110 pedagogų ir darbuotojų kolektyvu.

Rugsėjo 1–osios proga – interviu su Jonu BENDŽIUMI.
– Mokytojo, Švietimo skyriaus vedėjo, direktoriaus kėdė. Kuri minkščiausia, kuri kiečiausia ir kodėl?
– Gal neišskirčiau. Visos tos kėdės ir minkštos, ir kietos. Tik vis kitoks laikas, darbų apimtys. Kur įdomiau? Man labai svarbu pažinimas. Įdomu buvo kaip mokytojui įeiti į mokyklą, toks didelis tas žingeidumas… Metus buvau direktoriaus pavaduotoju. Ypatingi ir 1990–ieji. Visai Lietuvai buvo permainų metai. Man teko direktoriaus pareigos. Viską reikėjo kurti – visus dokumentus ruošti. Tai buvo mokyklos kūryba. Man pasisekė ir labai džiaugiuosi, kad radau puikų šviesios atminties mokyklos direktoriaus Albino Endzino palikimą – gerą kolektyvą, entuziazmu trykštančius mokytojus, gerą įdirbį, mokykla buvo garsi ir populiari. Visus jungė noras siekti pripažinimo. Kartu su mokinių tėvais buvome darni bendruomenė. Tai buvo tautinės mokyklos kūrimo, dvasinio pakilimo metai. Jautėmės kaip ant bangos…

Man, kaip direktoriui, tie septyneri metai davė labai daug. Neslėpsiu, tuomet meras Šarūnas Laužikas paragino dalyvauti Švietimo skyriaus vedėjo konkurse. Svarsčiau, kad dar mokykloje turiu darbo, bet… Mane patikino, kad bus ką veikti ir Švietimo skyriuje. Laimėjau konkursą. Ten buvo visko. Ir piktumų, kai vyko reformos. Bet kai dirbama su mintimi, kad vaikų mokymas gerėtų, permainos tik į gera. Yra pinigai, yra mokyklų tinklas, yra mokinių skaičius. Kai tas skaičius „protingas“, nauda visiems. Kai klasėje mokių labai daug – niekam nėra gerai. Esu įsitikinęs, kad mokytis didesnėje mokykloje vaikui tikrai geriau. O mažytėje, jeigu dar jungiamos klasės, trūksta erdvės ir sąlygų augti.

2010 metais sugrįžau į savo mokyklą, į Pamario pagrindinę. Vėl direktoriumi. Atsinaujinęs pedagogų kolektyvas, pasikeitęs požiūris į darbą: tariamės, daug sprendimų priimame kolegialiai. O naujovių kaip buvo, taip vis randasi.

– Sako, kad antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi…
– Taip, keitėsi mokiniai, jų tėvai ir mokytojai. Tačiau radau stiprią mokyklą su savo veidu, džiaugiuosi, kad tas veidas nebuvo prarastas. Norėjau pamatyti, kaip pasikeitė mokykla, palyginti. Į šią tuomet naują mokyklos pastatą juk įsikėlėme 1981 metais. Sugrįžau 2010 metų spalį. Ne į Šilutės IV vidurinę, bet į Pamario pagrindinę. Mokykla vertinama, ji populiari. Jaučiame tėvų pasitikėjimą, kurį labai vertiname.

Šį rugsėjį turėsime 850 mokinių, įsteigtos papildomos pirma ir penkta klasės. Norinčių čia mokytis buvo ir daugiau, bet jau nebesutelpame. 30 mokinių klasėje, – žinoma, blogai.

– Gal prisimenate, kaip būdamas vaikas pats jautėtės atėjęs į pirmąją klasę?..
– Pirmoje klasėje buvo nedrąsu, geriau atsimenu antrą rugsėjo 1-ąją: jau turėjau draugų, tad norėjau eiti į mokyklą, laukiau susitikimo su draugais. Vaikui reikia pasitikėjimo. Drąsiau ateiti į mokyklą, kai jau vaikų darželyje yra matęs būsimą mokytoją, kuri ten ir pamoką vedė. Užsimezga ryšys, vaikas nori į mokyklą ir būtent pas tą mokytoją. Jam ir mokslo metų pradžios diena būna smagesnė. Tokiems ryšiams mes jau skiriame dėmesio. Rezultatas – nedrąsių pirmokų pasitaiko vos vienas, kitas.

Labai svarbu pasitikėjimas. Kai su vyresniu mokiniu kalbiesi, išklausai, aptari, ką daryti, jis tikrai padarys, nes jaučia, kad juo pasitikima. Ir nemeluos. Į mokytojo pasitikėjimą atsilieps pasitikėjimu, bet reikia suteikti laisvės. Turiu kelias pamokas, ne dėl atlyginimo. Man svarbu jausti šalia mokinį ir neprarasti pulso, kuo jis gyvena: kokie ateina į mokyklą, kaip keičiasi. Pamokos man primena, kad aš esu mokytojas, ir tai, kaip gyvena mokiniai.

– Dėl ko tenka nerimauti artėjant naujiems mokslo metams?
– Kolektyvą papildė du mokytojai. Stygiaus nebus, tačiau dėl pedagogų atlyginimų… Nei padidino, tik direktorius pavertė buhalteriais. Gaila laiko. Sėdi ir skirstai valandas, darbus… Ar įmanoma viską suskaičiuoti, ką mokytojas dirba? Nežinau, kokios srities įstaigoje būtų tokia visų darbų ir darbelių registracija… Mokytojai nepatenkinti, nes atlyginimai išties nepadidėjo. Į mokyklą ateina suirzę, sunku verstis. Tokia mokytojo emocinė būsena man kelia didelį nerimą. Girdžiu, kad didesni atlyginimai tebuvo pažadai. Man baisiausia, kad mokytoją verčia verslininku: jis eina ir sako: jei mokėsi – dirbsiu… Niekada mokytojas nebuvo taip pažemintas. Ilgas būtų sąrašas to, ką mokytojas darė ir už ką nemokėjo. O dabar? Dirbs tik pagal darbų sąrašą? Manau, taip galime labai daug prarasti – pamatus, ant kurių mokykla stovi. Nebėra norinčių studijuoti pedagogiką, matematiko, geografijos mokytojų rajone neberasi. Išėjo ir lieka tuščia vieta. Net pavaduoti pradinių klasių mokytojo nebėra kam.

– Jeigu mes nemokame gero atlyginimo mokytojui, gydytojui, kokios ateities tikėtis?
– Nebus mokytojo, nebus ir gydytojo… Ar tęsti? Kita vertus, nebesudominame mokinių būti mokytojais. Juk ginčai ir viešas nesusikalbėjimas pasiekia ir mokinio ausį. Situacija piktina tėvus, jų nuomonę namuose girdi vaikai. Yra pirmi žingsniai dėl jaunų mokytojų – atlyginimo prasme situacija geresnė.

– Ar esate laimingas žmogus?
– Ko gero, laimingas, nors visko būna. Ne visada vaikštau šypsodamasis… Mokykloje darosi ankšta, mokinių ir darbuotojų daug, kasdien esu su beveik tūkstančiu. Ateina pasitarti, pasikalbėti. Turi skirti laiko viskam. Būčiau dar laimingesnis, jei švietimo sistemoje pagaliau rastųsi stabilumo. Kalbu ir apie mokytojų atlyginimą, ir apie programas, ir dėl vadovėlių bei visa kita. Ta visuma turi garantuoti, kad mokytojas gerai jaustųsi, norėtų dirbti.

– Vis dėlto pripažinkite, kad mokykla Lietuvoje keitėsi ir į gera, pasiekta tiek, kiek anais laikais nė nesvajota. Vaikus jau augina Nepriklausomybės metų karta.
– Žinoma, juk mokytoju dirbu nuo 1981 metų… Trūkumų matome visi ir visur. Gyvenimo be jų nebūna. Visos permainos valstybėje vienaip ar kitaip susijusios su mokykla. Juk mokytojai išmokė, išugdė šiuolaikiško mąstymo gabiausių ir talentingiausių žmonių, jie garsina Lietuvą, jie dirba Lietuvai. Kas tai paneigtų? Tik reikia tą, ką esame sukūrę, įtvirtinti ir padėti tašką. Stabilu. Tai lems ramybę mokykloje, mokytojo ir jo mokinių gyvenime. O ką gyvenimas padiktuos, visada įprasta keisti, tobulinti. Mokykla tam pasirengusi.

– Tad kokia bus ta rugsėjo 2-oji, pirmadienis, Šilutės Pamario pagrindinėje mokykloje?
– Pusę dešimtos mokiniai ir jų tėvai susitinka su mokytojais klasėse, po to – iškilmės mokyklos kieme. Laukiame visų!

– O aš neištversiu Savivaldybės vadovams nepriminusi, kad Pamario pagrindinės mokyklos kiemas galėtų būti išgrįstas trinkelėmis, kad klibančios senoviškos plokštės netrukdytų jaunimui šventės metu pašokti…

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Šilgalių bibliotekoje – muzikos ir meno vakaronė „Vasarėlė kviečia susitikti…“

Parodos autorė nėra profesionali fotografė. Fotografuoti mėgstančiai Irenai Dapkuvienei visuomet patiko stebėti gamtą, todėl  ilgainiui ji nusprendė įamžinti patikusias akimirkas. Ypač patinka fotografuoti spontaniškai, be didesnio pasiruošimo. Kaip pasakojo parodos autorė, pradžioje sunkiai sekėsi įvaldyti fotoaparato subtilybes, tačiau, įdėjus nemažai pastangų, fotografuoti pavyksta vis geriau ir lengviau. Taip pat renginio dalyviai galėjo susipažinti  su ankstesniais p. Irenos fotografijos darbais, kurie prieš metus taipogi buvo eksponuoti Šilgalių bibliotekoje ir skirti Tėvo dienai paminėti. Bibliotekininkė Tatjana Biliūnienė padėkojo parodos autorei Irenai Dapkuvienei

Vasara kvepiančios uogos

Vasara neįsivaizduojama be saulės, vandens, ledų ir šviežių uogų bei vaisių. Jau pačioje šiltojo sezono pradžioje naujojo derliaus uogos pasiekė parduotuves, o jų populiarumą rodo ir parduodami kiekiai, kurie vasarąženkliai padidėja. Vaida Budrienė, prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovė, sako, kad šviežios uogos sulaukia didelio susidomėjimo ir jų paklausa išauga. „Jau sezono pradžioje pirkėjams siūlome platų šviežių uogų asortimentą. Gyventojai itin būna pasiilgę braškių, tačiau matome ir kitų šviežių uogų, pavyzdžiui, trešnių ar šilauogių paklausą. Iš esmės šviežių uogų paklausa, palyginus

Lietuvos paštas: modernizavus siuntų skirstymą išryškėjo gyventojų adresų problema

Praėjus kiek daugiau nei trims mėnesiams nuo Lietuvos pašto perėjimo prie automatizuoto skirstymo, išryškėjo netinkamų gyventojų adresų problemos mastas – oficialiose valstybės duomenų bazėse daugiau nei 100 tūkst. nepilnų adresų (pavyzdžiui, nurodyta tik gyvenvietė be gatvės ir namo numerio), todėl laiškai ir siuntos šiais adresais gavėjų nepasiekia. Lietuvos paštas ėmėsi laikinų priemonių šiai problemai sumažinti, tačiau ilgalaikiam sprendimui būtinas atsakingų institucijų įsitraukimas. „Nepilnų adresų problema egzistavo jau seniai, tačiau perėjus prie modernios išmanaus skirstymo sistemos išryškėjo tikrasis šios problemos mastas.

5 atsakymai apie vienišo asmens išmoką: ką reikia žinoti

Jau nuo liepos 1 dienos bus skiriama 28 eurų dydžio vienišo asmens išmoka. Planuojama, kad prašymą jai gauti bus galima pateikti ne tik internetu asmeninėje paskyroje ar atvykus į teritorinį „Sodros“, bet ir telefonu.   KAS GALI GAUTI IŠMOKĄ NUO 2021 M. LIEPOS 1 d.? Tokią teisę turi vieniši asmenys, gaunantys: •    šalpos senatvės pensiją, •    šalpos neįgalumo pensiją (išskyrus neįgalius vaikus iki 18 metų), •    šalpos kompensaciją, jeigu ją gauna senatvės pensijos amžių sukakęs asmuo ar netekęs 60 proc. ir

Taip pat skaitykite