„Mokykloje – visas mano gyvenimas…“

Taip sakė Šilutės Pamario pagrindinės mokyklos direktorius Jonas Bendžius, kurio gimtinė – Rusnė. Į šią mokyklą kaip mokytojas įžengė 1981 m. Nuo 1990 m. septynerius buvo direktorius, tiesa, tuomet ji vadinosi Šilutės IV vidurinė mokykla. Po to trejus metus – Šilutės rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas. 2010 m. – sugrįžo į Pamario pagrindinę mokyklą su progimnazija Rusnėje direktoriumi. Naujuosius mokslo metus pradeda kartu su 850 mokinių ir 110 pedagogų ir darbuotojų kolektyvu.

Rugsėjo 1–osios proga – interviu su Jonu BENDŽIUMI.
– Mokytojo, Švietimo skyriaus vedėjo, direktoriaus kėdė. Kuri minkščiausia, kuri kiečiausia ir kodėl?
– Gal neišskirčiau. Visos tos kėdės ir minkštos, ir kietos. Tik vis kitoks laikas, darbų apimtys. Kur įdomiau? Man labai svarbu pažinimas. Įdomu buvo kaip mokytojui įeiti į mokyklą, toks didelis tas žingeidumas… Metus buvau direktoriaus pavaduotoju. Ypatingi ir 1990–ieji. Visai Lietuvai buvo permainų metai. Man teko direktoriaus pareigos. Viską reikėjo kurti – visus dokumentus ruošti. Tai buvo mokyklos kūryba. Man pasisekė ir labai džiaugiuosi, kad radau puikų šviesios atminties mokyklos direktoriaus Albino Endzino palikimą – gerą kolektyvą, entuziazmu trykštančius mokytojus, gerą įdirbį, mokykla buvo garsi ir populiari. Visus jungė noras siekti pripažinimo. Kartu su mokinių tėvais buvome darni bendruomenė. Tai buvo tautinės mokyklos kūrimo, dvasinio pakilimo metai. Jautėmės kaip ant bangos…

Man, kaip direktoriui, tie septyneri metai davė labai daug. Neslėpsiu, tuomet meras Šarūnas Laužikas paragino dalyvauti Švietimo skyriaus vedėjo konkurse. Svarsčiau, kad dar mokykloje turiu darbo, bet… Mane patikino, kad bus ką veikti ir Švietimo skyriuje. Laimėjau konkursą. Ten buvo visko. Ir piktumų, kai vyko reformos. Bet kai dirbama su mintimi, kad vaikų mokymas gerėtų, permainos tik į gera. Yra pinigai, yra mokyklų tinklas, yra mokinių skaičius. Kai tas skaičius „protingas“, nauda visiems. Kai klasėje mokių labai daug – niekam nėra gerai. Esu įsitikinęs, kad mokytis didesnėje mokykloje vaikui tikrai geriau. O mažytėje, jeigu dar jungiamos klasės, trūksta erdvės ir sąlygų augti.

2010 metais sugrįžau į savo mokyklą, į Pamario pagrindinę. Vėl direktoriumi. Atsinaujinęs pedagogų kolektyvas, pasikeitęs požiūris į darbą: tariamės, daug sprendimų priimame kolegialiai. O naujovių kaip buvo, taip vis randasi.

– Sako, kad antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi…
– Taip, keitėsi mokiniai, jų tėvai ir mokytojai. Tačiau radau stiprią mokyklą su savo veidu, džiaugiuosi, kad tas veidas nebuvo prarastas. Norėjau pamatyti, kaip pasikeitė mokykla, palyginti. Į šią tuomet naują mokyklos pastatą juk įsikėlėme 1981 metais. Sugrįžau 2010 metų spalį. Ne į Šilutės IV vidurinę, bet į Pamario pagrindinę. Mokykla vertinama, ji populiari. Jaučiame tėvų pasitikėjimą, kurį labai vertiname.

Šį rugsėjį turėsime 850 mokinių, įsteigtos papildomos pirma ir penkta klasės. Norinčių čia mokytis buvo ir daugiau, bet jau nebesutelpame. 30 mokinių klasėje, – žinoma, blogai.

– Gal prisimenate, kaip būdamas vaikas pats jautėtės atėjęs į pirmąją klasę?..
– Pirmoje klasėje buvo nedrąsu, geriau atsimenu antrą rugsėjo 1-ąją: jau turėjau draugų, tad norėjau eiti į mokyklą, laukiau susitikimo su draugais. Vaikui reikia pasitikėjimo. Drąsiau ateiti į mokyklą, kai jau vaikų darželyje yra matęs būsimą mokytoją, kuri ten ir pamoką vedė. Užsimezga ryšys, vaikas nori į mokyklą ir būtent pas tą mokytoją. Jam ir mokslo metų pradžios diena būna smagesnė. Tokiems ryšiams mes jau skiriame dėmesio. Rezultatas – nedrąsių pirmokų pasitaiko vos vienas, kitas.

Labai svarbu pasitikėjimas. Kai su vyresniu mokiniu kalbiesi, išklausai, aptari, ką daryti, jis tikrai padarys, nes jaučia, kad juo pasitikima. Ir nemeluos. Į mokytojo pasitikėjimą atsilieps pasitikėjimu, bet reikia suteikti laisvės. Turiu kelias pamokas, ne dėl atlyginimo. Man svarbu jausti šalia mokinį ir neprarasti pulso, kuo jis gyvena: kokie ateina į mokyklą, kaip keičiasi. Pamokos man primena, kad aš esu mokytojas, ir tai, kaip gyvena mokiniai.

– Dėl ko tenka nerimauti artėjant naujiems mokslo metams?
– Kolektyvą papildė du mokytojai. Stygiaus nebus, tačiau dėl pedagogų atlyginimų… Nei padidino, tik direktorius pavertė buhalteriais. Gaila laiko. Sėdi ir skirstai valandas, darbus… Ar įmanoma viską suskaičiuoti, ką mokytojas dirba? Nežinau, kokios srities įstaigoje būtų tokia visų darbų ir darbelių registracija… Mokytojai nepatenkinti, nes atlyginimai išties nepadidėjo. Į mokyklą ateina suirzę, sunku verstis. Tokia mokytojo emocinė būsena man kelia didelį nerimą. Girdžiu, kad didesni atlyginimai tebuvo pažadai. Man baisiausia, kad mokytoją verčia verslininku: jis eina ir sako: jei mokėsi – dirbsiu… Niekada mokytojas nebuvo taip pažemintas. Ilgas būtų sąrašas to, ką mokytojas darė ir už ką nemokėjo. O dabar? Dirbs tik pagal darbų sąrašą? Manau, taip galime labai daug prarasti – pamatus, ant kurių mokykla stovi. Nebėra norinčių studijuoti pedagogiką, matematiko, geografijos mokytojų rajone neberasi. Išėjo ir lieka tuščia vieta. Net pavaduoti pradinių klasių mokytojo nebėra kam.

– Jeigu mes nemokame gero atlyginimo mokytojui, gydytojui, kokios ateities tikėtis?
– Nebus mokytojo, nebus ir gydytojo… Ar tęsti? Kita vertus, nebesudominame mokinių būti mokytojais. Juk ginčai ir viešas nesusikalbėjimas pasiekia ir mokinio ausį. Situacija piktina tėvus, jų nuomonę namuose girdi vaikai. Yra pirmi žingsniai dėl jaunų mokytojų – atlyginimo prasme situacija geresnė.

– Ar esate laimingas žmogus?
– Ko gero, laimingas, nors visko būna. Ne visada vaikštau šypsodamasis… Mokykloje darosi ankšta, mokinių ir darbuotojų daug, kasdien esu su beveik tūkstančiu. Ateina pasitarti, pasikalbėti. Turi skirti laiko viskam. Būčiau dar laimingesnis, jei švietimo sistemoje pagaliau rastųsi stabilumo. Kalbu ir apie mokytojų atlyginimą, ir apie programas, ir dėl vadovėlių bei visa kita. Ta visuma turi garantuoti, kad mokytojas gerai jaustųsi, norėtų dirbti.

– Vis dėlto pripažinkite, kad mokykla Lietuvoje keitėsi ir į gera, pasiekta tiek, kiek anais laikais nė nesvajota. Vaikus jau augina Nepriklausomybės metų karta.
– Žinoma, juk mokytoju dirbu nuo 1981 metų… Trūkumų matome visi ir visur. Gyvenimo be jų nebūna. Visos permainos valstybėje vienaip ar kitaip susijusios su mokykla. Juk mokytojai išmokė, išugdė šiuolaikiško mąstymo gabiausių ir talentingiausių žmonių, jie garsina Lietuvą, jie dirba Lietuvai. Kas tai paneigtų? Tik reikia tą, ką esame sukūrę, įtvirtinti ir padėti tašką. Stabilu. Tai lems ramybę mokykloje, mokytojo ir jo mokinių gyvenime. O ką gyvenimas padiktuos, visada įprasta keisti, tobulinti. Mokykla tam pasirengusi.

– Tad kokia bus ta rugsėjo 2-oji, pirmadienis, Šilutės Pamario pagrindinėje mokykloje?
– Pusę dešimtos mokiniai ir jų tėvai susitinka su mokytojais klasėse, po to – iškilmės mokyklos kieme. Laukiame visų!

– O aš neištversiu Savivaldybės vadovams nepriminusi, kad Pamario pagrindinės mokyklos kiemas galėtų būti išgrįstas trinkelėmis, kad klibančios senoviškos plokštės netrukdytų jaunimui šventės metu pašokti…

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Tarp turtingiausių šalies politikų – Pagėgių rajono savivaldybės tarybos narys Remigijus Kelneris

Turtingiausi šalies politikai yra ne Seime. Daugiausia jų dirba savivaldybių tarybose. Naujausio žurnalo „Reitingai“ ir DELFI tyrimo duomenimis, didžiausią turtą kartu su žmona valdo Plungės rajono savivaldybės tarybos narys Liudas Skierus, Kauno mero Visvaldo Matijošaičio verslo partneris. Turtingiausias Seimo narys yra valstiečių ir žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis. Į DELFI skelbiama 50-uką pateko ir Pagėgių rajono savivaldybės tarybos narys Remigijus Kelneris ir Dalia Kelnerienė – 2,46 mln. eurų. Jie saraše užėmė 23-ąją vietą. Pagėgių rajono politikas Remigijus Kelneris kartu su šeimos nariais valdo

Socialiniuose tinkluose plinta daina „Papa Frančesko“, skirta popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje metinėms

Lygiai prieš metus, 2018 metų rugsėjo 22-23 dienomis, popiežius Pranciškus pirmą kartą lankėsi Lietuvoje. Vizito metinių proga Julius Vaicenavičius pristato dainą ir vaizdo klipą „Papa Frančesko“. „Daina gimė praeitais metais išlydint popiežių Pranciškų Vilniaus oro uoste. Viskas įvyko labai spontaniškai, norėjosi džiugiai ir smagiai atsisveikinti. Tuo metu buvo ankstus rytas, daugybė savanorių ir puiki nuotaika,“ – pasakoja Julius Vaicenavičius. Dainoje ir vaizdo klipe nuotaikingai vaizduojamos pagrindinės popiežiaus vizito Lietuvoje akimirkos: susitikimas su jaunimu Katedros aikštėje, apsilankymas Okupacijų ir laisvės kovų

Ankstyvas ruduo Mažojoje Lietuvoje: vokiškos kultūros takais

Jei lankysitės pajūryje, turizmo specialistai pataria pasižvalgyti po pamarį ir išbandyti naują turistinį maršrutą, pavadintą „Migruojančios kultūros“. Šis maršrutas kviečia nuo pajūrio keliauti Šilutės link ir daugiau sužinoti apie Didžiosios ir Mažosios Lietuvos sandūroje gyvavusias tradicijas, pamario krašto gamtą ir jos žmones, iki šiol save vadinančius lietuvininkais. Įdomu tai, kad Mažoji Lietuva Lietuvos valstybei nepriklauso nei 100 metų. „Tai autentiškos Klaipėdos krašto (Mažosios Lietuvos) sodybos, tradiciniai mažlietuvių valgiai, senosios Klaipėdos krašto dainos. Tiesa, šis maršrutas įspūdingesnis keliaujant su gidu, nes tik

Pokalbis apie prasidėjusių mokslo metų aktualijas

Rugsėjį prasidėjus naujiems mokslo metams, paaiškėja ir tikras mokinių skaičius. Dabar rajono bendrojo lavinimo mokyklose ir gimnazijose yra 4473 mokiniai. Šiemet, palyginus su praėjusių metų rugsėju, sulaukta 172 vaikais mažiau, įskaičiuojant ir ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus ugdomus vaikus. Vien mokyklas lankančiųjų šiemet sumažėjo 135. Apie prasidėjusių mokslo metų aktualijas „Pamarys“ pakalbino Šilutės r. savivaldybės Švietimo skyriaus vedėją Dainorą BUTVYDIENĘ. – Jūsų pateiktieji skaičiai teikia optimizmo. Bent jau šį rudenį mokinių nesumažėjo keliais šimtais, kaip būdavo anksčiau. – Tačiau mažiau devintokų