Meile palytėti

Vis dar trumpėjant dienoms ir be perstojo lyjant žiemos lietui, kaimynė, kaip sakoma, gražaus ir garbaus amžiaus moteris, paklausė, ar aš neturinti Dalios Žibaitienės poezijos knygų. Turiu, ir visas. Grąžino gal po poros savaičių: gera – sako – buvo skaityti iš naujo, kai ką net po kelis sykius… Žiūrėdama į tokį giedrą ir nudžiugusį Nidos D. veidą, susigundžiau ir pati pavartyti vieną antrą knygutę. Bet išėjo kitaip – nuosekliai perskaičiau visas.
Gal poeziją taip ir reikia skaityti. Kaip ištisinį pasakojimą, kaip eilėraščio žmogaus, pagrindinio veikėjo, sielos gyvenimo istoriją, tuo labiau, kad poezija – toks specifinis menas, kuriame susilietimas su pasauliu, jo suvokimas nemeluojamas, nuoširdus ir tikras. Sekdamas eilėraščių parašymo datas, gali būti tikras, kad Dalia juos rašo visą gyvenimą. Rinktinėje „Žodžiai į šviesą“ yra nedidelis pluoštelis eilėraščių iš aštuntojo dešimtmečio.
Prisimenu tada jauną Žibaičių šeimą, Dalią, pakiliai deklamuojančią renginiuose eilėraščius, uždegančią poezijos ilgesiu savo pasekėjus – mokinius. „Nežinau, kur pradingo / rūpestis – marių šoky…/ Jūra ir smėlis – / laiminga!“ Nors visuotinai priimta jaunystę vadinti pačiu laimingiausiu žmogaus būties laiku, autorė nepriima šio tarpsnio kaip žaismingai skubančio upokšnio – gyvenimą ji kuria iš labai prieštaringų dalykų: „iš šviesos ir spalvų, / iš pavasario balto rūkų, / iš ledonešio greito artėjimo, / iš tikėjimo / ir netikėjimo, / iš pačių šviesiausių minčių, / iš sudegusių saulėj vilčių“… Bet užvis svarbiausia, kad jau tada (1974 m.), nežiūrint į tai, kad „Dar lekia šarmoti žirgai / užšalusių upių ledu / ir prieblanda supas ilgai / ant jų užkliudytų šakų…“ atsiranda stipri vidinė nuostata: „O aš, ką noriu – matau, / o aš ką noriu – girdžiu – / pavasarį atnešu tau / po dideliu baltu medžiu“.
Žinome, kad poezija kuriama, pasitelkiant kitas nei prozos stilistines kalbos priemones; jos išplečia tiesioginę kūrinio kalbos prasmę ir tekstą galime interpretuoti keliais skirtingais būdais. Kadangi eilėraštyje tiesiogiai neįvardintas asmuo, kuriam, aplenkus „šarmotus žirgus“, prasiveržus per supančią prieblandą, atnešamas pavasaris, pasirinkime platesnę prasmę – mums, visiems skaitytojams. Pavasaris kaip išgryninta, sava tiesa, šviesios akimirkos metafora. Kokios jos, iš kurių nuausta visa Dalios Žibaitienės poetinė kūryba?
Jų nuoseklią seką, atskleidžiančią sudėtingą eilėraščių žmogaus likimą, taikliai surašė nuolatinis poetės redaktorius Anatolijus: eilėraščių žmogus, vadinasi, jų autorė, apmąsto žemės ir visatos egzistencinę prasmę, jaučia dabarties ir praeities jungtį, neišvengiamą laiko tėkmę. „… suvokia gamtos jėgą, patiria aplinkos įtaką ir gėrisi Kūrėjo pasauliu“. Pridėkime dar išjaustą begalinį būties trapumą, plonytę ribą tarp dienos ir nakties – gyvybės ir mirties (eil. rinkinys „Tarp dienos ir nakties“). Pastebėkime tai, skaitydami drauge keletą eilėraščių.

Dalia Žibaitienė. Nuotrauka iš „Pamario“ archyvo

Dalia Žibaitienė.
Nuotrauka iš „Pamario“ archyvo

„Trapi jungtis“ iš ciklo „Vėjų ženklai“. „Toksai švytėjimas dangaus / ten virš Laukstėnų, / Žakainių, / kur Mažvydo pirma diena pabudo / ir liko / pažymėta / laukų pilkuoju akmeniu.“ Pasakytum: skalsu kalbos, o kiek informatyvių vaizdų: čia spėjama vieta, kur gimė Mažvydas, čia jo gimtinei atminti prie kelio pastatytas (pasirūpino H. Zudermano kraštotyros klubas) paminklinis akmuo. Ir ne puošmena, ne peizažinis dangaus švytėjimas – sakralinės lietuviui vietos spinduliavimas (šiemet Pirmajai lietuviškai knygai – 470 metų). Šventa žemė ir tolėliau – Žakainių piliakalnis. Nors kartą ten buvęs, tekste atpažįsti išgyventą paslapties emociją: „Tenai prie yrančio piliakalnio / vingiuoto Tenenio / vaga prigludo, / o jis, / pagriebęs šaltiniuotą upės kilpą, / apsuko savo kaklą / ir sutilpo / su ąžuolynais ir kapais senolių, / vis traukėsi gilyn, po kranto moliu, po dobilienų ir javų laukais“. Nesugrąžinti, neparvesti iš ten karių su eikliaisiais žirgais, bet trapi jungtis yra „upelio brastoj žais / vaikai iš vienkiemių subėgę“. Vaikai, kurie galbūt pagaus tą punktyrinę jungtį „nuo dabarties / ligi senovės“, klausydamiesi Joninių ugnies spragsėjimo ir upės srovės. Ne vienas ir ne du eilėraščiai parašyti apie praeitį menančias vietas, garbius žmones, istorines asmenybes. Ir tai ne proginiai, ne vadovėliniai žinių tekstai, o išjausta, išgyventa asmeninė patirtis, pasakyta tokia vaizdinga sklandaus eiliavimo kalba, kokia tik gali būti išgyvenama širdimi su didele jausmo energija. Tokie tekstai ilgam įsimenami, priimami, anot Vaižganto, kaip lietuvių kalbos deimančiukai. Štai „Vakaro gimtinė…“. „Akis nuslysta virš laukų… / Pajutusi rugių rupumą, / paglosto akuotą kviečių / ir miežių – / melsvą šilko dūmą…// Jau žemė ruošiasi miegot… / Baltų ramunių baltos lankos / lyg vestųsi tave už rankos / kaip avinėlį paaukot. / Į vakaro gimtinės dvasią / nuo derlium linkstančių laukų! / Aš čia buvau, / aš čia esu, – / mane į amžinybę neša!..“ Atrodo, įprastas mūsų aplinkos paveikslas, galbūt net ne vieno išgyventa vakaro nuotaika – kiek elegiška, trapi, jei ne tas būties amžinumo, kaip begalybės, suvokimas („Aš čia buvau, / aš čia esu, – / mane į amžinybę neša!..“).
Skaitydamas Dalios Žibaitienės eilėraščius: įsisvajoji (G. Bachelard‘o terminas) į kuriamą paveikslą, pasiduodi žodžio magijai, ir staiga plyksteli iš asociacijų išplaukianti mintis. Kas iš mūsų nesisupo sūpuoklėmis? Ypač, jei jos aukštai skraidina, ypač, jei (jaunystėje) su artimu draugu. Kokia jausmų gama, koks skrydžio svaigumas! Pamirškim save, eilėraščio „Sūpuoklės“ tekstas taip išgrynintas, kad sūpuoklėse lieka tik Meilė. „Į saulę ir debesį, / saulę ir debesį – / sūpuoklėse meilė / supas ir stebisi: / saulę raudoną, / vakarą juodą / mėto lyg kamuolį / skausmą – paguodą. / Griūsi – pagausi / vieną akimirką, / aklas ir kurčias / lėksi į mylimą. / Meilė kvatojasi, / viską tau žada, / aukštai iškilusi / krinta be žado.“
Jei meilę įsivaizduotume kaip asmenį, ji pasirodytų kiek arogantiška, išpuikusi, klaidinanti („aklas ir kurčias / lėksi į mylimą“). Bet meilė ne asmuo, ji – jausmas, o jis – žmogaus išgyvenimų ir nuotaikų išraiška. Tad kas tada yra žmogus? Kas sudaro jo dvasios pasaulį? Amžina neatsakyta paslaptis net sau pačiam. Verta susimąstyti. Tą gamtos vaizdu, grafiškai nubrėžta situacija, asociacijas keliančia fraze skatina eilėraščių žmogus. Ir nesigaili, nes kiekvieną eilėraštį gali išgyventi trejopai: pasigėrėti vaizdu, pasidžiaugti menine kalba, pagaliau suklusti ir giliai susimąstyti. Maža to, juk poetinis tekstas – tai autoriaus gyvenimo akimirka. Gali pasigėrėti, sužinoti, kuo gyvena šalia mūsų esantis žmogus, ir… net pasisavinti išgyvenimą, kuris galbūt yra artimas tau, tik to nepastebėjai. Ar ne dėl to kartais mokomės tekstą atmintinai?
Pamąstykim, ką sukuria Meilė, kurios motyvas vienas iš ryškiausių D. Žibaitienės kūryboje, nes meile palytėtas yra kiekvienas tekstas.
Irena Arlauskienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijai vadovaus Darius Nicius

Saugomų teritorijų valdymo sistemos pertvarka vyksta pagal numatytą planą. Įsteigtos naujos Aukštaitijos, Dzūkijos–Suvalkijos, Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos ir patvirtinti jų nuostatai, organizacinės struktūros ir šių direkcijų pareigybių sąrašai. Jau įvyko Aukštaitijos, Dzūkijos–Suvalkijos, Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijų vadovų atrankos. Nauji vadovai Nuo 2022 m. liepos 1 d. Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijai vadovaus Adrija Gasiliauskienė, Dzūkijos–Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijai vadovaus Paulius Čeponas, o Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijai – Darius Nicius. „Nors spręstinų klausimų vis dar yra, bet

Konteinerių pervežimas. Ką reikia žinoti apie šią paslaugą?

Logistika mūsų ekonominiame gyvenime turi labai didelę reikšmę. Jeigu ne jos teikiamos paslaugos, negalėtų būti vystomi prekybiniai santykiai ne tik tarp atskirų įmonių, bet ir valstybių. Ypač daug šioje srityje pasitarnauja krovinių gabenimas konteineriais, kuris reikalauja išskirtinės atsakomybės už saugų prekių pristatymą i reikiamą vietą. Kada prireikia konteinerio kroviniams pervežti? Jūrinis konteineris, kaip labai patogi tara, yra naudojamas tada, kai reikia pergabenti didelius krovinių kiekius iš vieno sandėlio į kitą. Kadangi ne visada įmanoma prekes pervežti vien jūriniu transportu, nes

Iššūkis – aplankykite šią vasarą 35 parkus

Gegužės 24 d. paminėta Europos parkų diena. Šiais metais juos vienijanti organizacija „Europarc“ kviečia pasvarstyti, kas mes būtume be gamtos, nuo kurios priklauso mūsų fizinė ir dvasinė sveikata. Persijunk! Gamta mus aprūpina maistu ir oru, kuriuo kvėpuojame. Gaila, bet žmogaus ir gamtos ryšys šiandien yra praradęs pusiausvyrą. Todėl 2022 m. šūkis ragina: „Mes esame gamta – permąstyk, perkurk, persijunk“. Tai geriausia daryti būnant gamtoje – kviečiame lankyti Lietuvos parkus: ir tuos, kuriuose jau buvote ne kartą, ir tuos, kurių dar

Vizitas Norvegijoje įgyvendinant projektą „Kultūros skūnė“

Viešosios įstaigos „Kintai Arts“ ir Kintų bendruomenės atstovas Borisas Belchev kartu su norvegų partneriais iš įmonės „Biotope“ šių metų balandžio mėnesio pabaigoje lankėsi šiauriausioje Norvegijos gyvenvietėje Vardė (Vardø). Išvykos tikslas – pasisemti gerosios patirties, kurią planuojama pritaikyti kartu su septyniais partneriais įgyvendindant „Kultūros skūnės“ projektą ir kartu su Kintų bendruomene statant Meno regyklą. Meno regykla Pasitelkiant šiuolaikinį profesionalųjį meną ir kūrybišką vietokūrą, EEE finansinių mechanizmų finansuojamas projektas „Kultūros Skūnė“ siekia aktualizuoti Pamario krašto kultūrinius išteklius ir sukurti vietos kultūros traukos

Taip pat skaitykite