Meile palytėti

Vis dar trumpėjant dienoms ir be perstojo lyjant žiemos lietui, kaimynė, kaip sakoma, gražaus ir garbaus amžiaus moteris, paklausė, ar aš neturinti Dalios Žibaitienės poezijos knygų. Turiu, ir visas. Grąžino gal po poros savaičių: gera – sako – buvo skaityti iš naujo, kai ką net po kelis sykius… Žiūrėdama į tokį giedrą ir nudžiugusį Nidos D. veidą, susigundžiau ir pati pavartyti vieną antrą knygutę. Bet išėjo kitaip – nuosekliai perskaičiau visas.
Gal poeziją taip ir reikia skaityti. Kaip ištisinį pasakojimą, kaip eilėraščio žmogaus, pagrindinio veikėjo, sielos gyvenimo istoriją, tuo labiau, kad poezija – toks specifinis menas, kuriame susilietimas su pasauliu, jo suvokimas nemeluojamas, nuoširdus ir tikras. Sekdamas eilėraščių parašymo datas, gali būti tikras, kad Dalia juos rašo visą gyvenimą. Rinktinėje „Žodžiai į šviesą“ yra nedidelis pluoštelis eilėraščių iš aštuntojo dešimtmečio.
Prisimenu tada jauną Žibaičių šeimą, Dalią, pakiliai deklamuojančią renginiuose eilėraščius, uždegančią poezijos ilgesiu savo pasekėjus – mokinius. „Nežinau, kur pradingo / rūpestis – marių šoky…/ Jūra ir smėlis – / laiminga!“ Nors visuotinai priimta jaunystę vadinti pačiu laimingiausiu žmogaus būties laiku, autorė nepriima šio tarpsnio kaip žaismingai skubančio upokšnio – gyvenimą ji kuria iš labai prieštaringų dalykų: „iš šviesos ir spalvų, / iš pavasario balto rūkų, / iš ledonešio greito artėjimo, / iš tikėjimo / ir netikėjimo, / iš pačių šviesiausių minčių, / iš sudegusių saulėj vilčių“… Bet užvis svarbiausia, kad jau tada (1974 m.), nežiūrint į tai, kad „Dar lekia šarmoti žirgai / užšalusių upių ledu / ir prieblanda supas ilgai / ant jų užkliudytų šakų…“ atsiranda stipri vidinė nuostata: „O aš, ką noriu – matau, / o aš ką noriu – girdžiu – / pavasarį atnešu tau / po dideliu baltu medžiu“.
Žinome, kad poezija kuriama, pasitelkiant kitas nei prozos stilistines kalbos priemones; jos išplečia tiesioginę kūrinio kalbos prasmę ir tekstą galime interpretuoti keliais skirtingais būdais. Kadangi eilėraštyje tiesiogiai neįvardintas asmuo, kuriam, aplenkus „šarmotus žirgus“, prasiveržus per supančią prieblandą, atnešamas pavasaris, pasirinkime platesnę prasmę – mums, visiems skaitytojams. Pavasaris kaip išgryninta, sava tiesa, šviesios akimirkos metafora. Kokios jos, iš kurių nuausta visa Dalios Žibaitienės poetinė kūryba?
Jų nuoseklią seką, atskleidžiančią sudėtingą eilėraščių žmogaus likimą, taikliai surašė nuolatinis poetės redaktorius Anatolijus: eilėraščių žmogus, vadinasi, jų autorė, apmąsto žemės ir visatos egzistencinę prasmę, jaučia dabarties ir praeities jungtį, neišvengiamą laiko tėkmę. „… suvokia gamtos jėgą, patiria aplinkos įtaką ir gėrisi Kūrėjo pasauliu“. Pridėkime dar išjaustą begalinį būties trapumą, plonytę ribą tarp dienos ir nakties – gyvybės ir mirties (eil. rinkinys „Tarp dienos ir nakties“). Pastebėkime tai, skaitydami drauge keletą eilėraščių.

Dalia Žibaitienė. Nuotrauka iš „Pamario“ archyvo

Dalia Žibaitienė.
Nuotrauka iš „Pamario“ archyvo

„Trapi jungtis“ iš ciklo „Vėjų ženklai“. „Toksai švytėjimas dangaus / ten virš Laukstėnų, / Žakainių, / kur Mažvydo pirma diena pabudo / ir liko / pažymėta / laukų pilkuoju akmeniu.“ Pasakytum: skalsu kalbos, o kiek informatyvių vaizdų: čia spėjama vieta, kur gimė Mažvydas, čia jo gimtinei atminti prie kelio pastatytas (pasirūpino H. Zudermano kraštotyros klubas) paminklinis akmuo. Ir ne puošmena, ne peizažinis dangaus švytėjimas – sakralinės lietuviui vietos spinduliavimas (šiemet Pirmajai lietuviškai knygai – 470 metų). Šventa žemė ir tolėliau – Žakainių piliakalnis. Nors kartą ten buvęs, tekste atpažįsti išgyventą paslapties emociją: „Tenai prie yrančio piliakalnio / vingiuoto Tenenio / vaga prigludo, / o jis, / pagriebęs šaltiniuotą upės kilpą, / apsuko savo kaklą / ir sutilpo / su ąžuolynais ir kapais senolių, / vis traukėsi gilyn, po kranto moliu, po dobilienų ir javų laukais“. Nesugrąžinti, neparvesti iš ten karių su eikliaisiais žirgais, bet trapi jungtis yra „upelio brastoj žais / vaikai iš vienkiemių subėgę“. Vaikai, kurie galbūt pagaus tą punktyrinę jungtį „nuo dabarties / ligi senovės“, klausydamiesi Joninių ugnies spragsėjimo ir upės srovės. Ne vienas ir ne du eilėraščiai parašyti apie praeitį menančias vietas, garbius žmones, istorines asmenybes. Ir tai ne proginiai, ne vadovėliniai žinių tekstai, o išjausta, išgyventa asmeninė patirtis, pasakyta tokia vaizdinga sklandaus eiliavimo kalba, kokia tik gali būti išgyvenama širdimi su didele jausmo energija. Tokie tekstai ilgam įsimenami, priimami, anot Vaižganto, kaip lietuvių kalbos deimančiukai. Štai „Vakaro gimtinė…“. „Akis nuslysta virš laukų… / Pajutusi rugių rupumą, / paglosto akuotą kviečių / ir miežių – / melsvą šilko dūmą…// Jau žemė ruošiasi miegot… / Baltų ramunių baltos lankos / lyg vestųsi tave už rankos / kaip avinėlį paaukot. / Į vakaro gimtinės dvasią / nuo derlium linkstančių laukų! / Aš čia buvau, / aš čia esu, – / mane į amžinybę neša!..“ Atrodo, įprastas mūsų aplinkos paveikslas, galbūt net ne vieno išgyventa vakaro nuotaika – kiek elegiška, trapi, jei ne tas būties amžinumo, kaip begalybės, suvokimas („Aš čia buvau, / aš čia esu, – / mane į amžinybę neša!..“).
Skaitydamas Dalios Žibaitienės eilėraščius: įsisvajoji (G. Bachelard‘o terminas) į kuriamą paveikslą, pasiduodi žodžio magijai, ir staiga plyksteli iš asociacijų išplaukianti mintis. Kas iš mūsų nesisupo sūpuoklėmis? Ypač, jei jos aukštai skraidina, ypač, jei (jaunystėje) su artimu draugu. Kokia jausmų gama, koks skrydžio svaigumas! Pamirškim save, eilėraščio „Sūpuoklės“ tekstas taip išgrynintas, kad sūpuoklėse lieka tik Meilė. „Į saulę ir debesį, / saulę ir debesį – / sūpuoklėse meilė / supas ir stebisi: / saulę raudoną, / vakarą juodą / mėto lyg kamuolį / skausmą – paguodą. / Griūsi – pagausi / vieną akimirką, / aklas ir kurčias / lėksi į mylimą. / Meilė kvatojasi, / viską tau žada, / aukštai iškilusi / krinta be žado.“
Jei meilę įsivaizduotume kaip asmenį, ji pasirodytų kiek arogantiška, išpuikusi, klaidinanti („aklas ir kurčias / lėksi į mylimą“). Bet meilė ne asmuo, ji – jausmas, o jis – žmogaus išgyvenimų ir nuotaikų išraiška. Tad kas tada yra žmogus? Kas sudaro jo dvasios pasaulį? Amžina neatsakyta paslaptis net sau pačiam. Verta susimąstyti. Tą gamtos vaizdu, grafiškai nubrėžta situacija, asociacijas keliančia fraze skatina eilėraščių žmogus. Ir nesigaili, nes kiekvieną eilėraštį gali išgyventi trejopai: pasigėrėti vaizdu, pasidžiaugti menine kalba, pagaliau suklusti ir giliai susimąstyti. Maža to, juk poetinis tekstas – tai autoriaus gyvenimo akimirka. Gali pasigėrėti, sužinoti, kuo gyvena šalia mūsų esantis žmogus, ir… net pasisavinti išgyvenimą, kuris galbūt yra artimas tau, tik to nepastebėjai. Ar ne dėl to kartais mokomės tekstą atmintinai?
Pamąstykim, ką sukuria Meilė, kurios motyvas vienas iš ryškiausių D. Žibaitienės kūryboje, nes meile palytėtas yra kiekvienas tekstas.
Irena Arlauskienė

Hits: 183

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Juokas gydo ir stiprina imunitetą! Rekomenduojame tris knygas, kurios privers kvatotis

Apie juoko naudą girdėjo kiekvienas: gaminasi vitaminas C, atsipalaiduoja raumenys ir mažėja patiriamo streso žala! Sutikite, to reikia kiekvienam šiuolaikiniam žmogui, kuris kartais pamiršta stabtelėti ir pasidžiaugti viena kita smagia akimirka. Gerų progų pasijuokti toli ieškoti nereikia. Visada verta pažiūrėti komediją ar perskaityti nuotaikingą knygą. Rekomenduojame tris romanus, kuriuos skaitydami prunkščiosite ir šluostysite juoko ašaras. Knygas parinkome labai skirtingas, tad tikime, kad jos įtiks įvairių skonių žmonėms.    Fredrik Backman „Gyveno kartą Uvė“ Švedų rašytojas Fredrik Backman garsus tuo, kad

Sveikatą gerinantys pirkiniai visai šeimai

Labai dažnai galima išgirsti žmones sakant, kad šeima jų gyvenime – didžiausias turtas. Ir tai – tiesa, tačiau taip pat nereikėtų pamiršti ir dar vienos, labai svarbios laimingo bei kokybiško gyvenimo sudedamosios dalies. Tai – sveikata. Tik šeima, kurios visi nariai yra visiškai sveiki, gali jaustis labai laiminga bei gyventi visavertį gyvenimą. Taigi, peršasi išvada, kad kiekviena šeima turi atsakingai galvoti apie sveikatą gerinančius sprendimus. Nešvaistykite laiko veltui ir savo dienotvarkę planuokite taip, kad bent valandą per dieną, visi kartu

Lėlių namas: nuo ko priklauso jo kaina?

Nereikia ir sakyti – gražus, erdvus, spalvingas ir stilingas lėlių namas yra kone kiekvienos mergaitės svajonė. Taigi, na, o tėveliams, seneliams, tetoms ar dėdėms, belieka tik įgyvendinti šią svajonę. Vis dėlto, suaugusieji, kurie nusprendžia pradžiuginti mažąsias princeses šiuo drįstume sakyti kilnojamu–nekilnojamu turtu, ne juokais suglumsta: pastebi, kad kainos skiriasi net kelis kartus. Tad atsakykime į klausimą, kodėl egzistuoja tokie didelį skirtumai? Kambarių skaičius Viena iš priežasčių, kodėl lėlių namų kainos yra tokios skirtingos, tai – kambarių skaičius. Šiandien galite savo

Kaip iškepti puikaus skonio šašlykus?

Atšilus lietuviai prisimena mėsos kepimo ant žarijų tradiciją ir mėgaujasi galimybe ruošti mėsą po atviru dangumi naudojasi vis daugiau žmonių.  Prekybos tinklo „Iki“ atstovai pastebi, kad vis daugiau pirkėjų į krepšelius deda ant žarijų kepti tinkamos mėsos paketus. „Populiariausi iš kepti ant žarijų tinkamų gaminių yra kiaulienos ir vištienos šašlykai. Šiltuoju sezonu jų parduodama iki 80 proc. daugiau. Pagal populiarumą po kiaulienos šašlykų rikiuojasi kiaulienos dešrelės – jas pirkėjai taip pat renkasi kepti ant grotelių. Į populiariausių trejetuką patenka ir

Taip pat skaitykite