Medžių atsodinimas Šilutėje – dar viena proga pašūkauti

Savivaldybėje visuomenei pristatytas Šilutės miesto istorinės dalies – Tilžės ir Lietuvininkų gatvių nuo Verdainės tilto per Šyšą iki geltonojo tilto ties H. Šojaus dvaru kraštovaizdžio (želdinių) tvarkymo, medžių atsodinimo planas. Su šiuo planu supažindino Aleksandro Stulginskio universiteto docentė mokslų daktarė Lina Straigytė, planą parengė kraštovaizdžio architektė Aurelija Lozuraitienė.

Ilga ir triukšminga istorija
Istorija dėl medžių Šilutės centrinėse gatvėse nesibaigia: lapkričio 5 d. A. Stulginskio universiteto docentė mokslų daktarė Lina Straigytė ir želdinių atsodinimo projektą parengusi kraštovaizdžio architektė Aurelija Lozuraitienė Savivaldybėje susirinkusiems tuo besidomintiems piliečiams, Savivaldybės vadovams ir specialistams pateikė savo siūlymų.
Buvo priminta, kad išpjauta 121 senas ir ligotas medis, suplanuota pasodinti 72 Lietuvininkų g., kitus – Tilžės g. Tačiau ne stichiškai ir ne bet kur, nes ant po žeme esančių komunikacijų tinklų sodinti negalima, yra atstumo iki apšvietimo stulpų reikalavimai, tenka atsižvelgi ir į dviračių taką.A. Lozuraitienė pasakojo, kad Lietuvininkų gatvėje auga liepos, kaštonai ir klevai. Daugiausia – liepų, jų ir siūloma sodinti, net 5 rūšių. Tik prie Policijos komisariato auga klevai ir kaštonai, kitur – liepos. Lietuvininkų gatvėje nuo Savivaldybės iš pietų pusės siūloma sodinti sidabrines liepas kas 8 metrai, kad saulės gautų, iš vakarinės pusės – kas 7 metrai. Kai kur tektų keisti sodinimo vietą dėl komunikacijų. Tinkamiausios – mažalapės liepos.
Pasigedusiems kaštonų L. Straigytė sakė, kad jie barsto vaisius, negražius didelius lapus, yra apnikti ligų. Ant važiuojamosios gatvės dalies sukritusius kaštonus traiško automobiliai, palijus nutįsta į pieną panašios vandens linijos. Tokia buvo Šilutės seniūno Raimondo Steponkaus pastaba. A. Lozuraitienė sutiko, kad ginkmedis gal tiktų labiau. Sveiki kaštonai ne prie važiuojamosios dalies išliks.
Kraštovaizdžio architektė pastebėjo, kad naujų žemių teks parūpinti ir sodinant į nupjauto medžio vietą, ir į naują. Ties sankryžomis siūloma dar pašalinti medžių. Dabar liepos, klevai, kiti medžiai ant šaligatvių pasodinti stichiškai, kas 3-4 metrai – per tankiai. Siūlomi 7-8 metrų atstumai, nes nenorima liepų miško ir niūrios tamsumos. Atsisakoma ir medžių, kurie pasodinti trukdytų dviračių takui.
Pasitarimo dalyviams pasigedus vaizdo su taku, A. Lozuraitienė atsakė, kad suprojektavo tik medžių atsodinimą. Kai spręs dėl tako, galės ir kokio medžio atsisakyti, nes jis, anot viešnios, nėra įstatymas: „Dėl vieno medžio negali nukentėti rezultatas“. Priminta, kad dėl dviračių tako ateityje gali tekti nupjauti dar kokius 5 medžius.
Būtina susitvarkyti
Viešnios išsakė pastabą, kad nepriimtina, kai už geležinkelio esančių evangelikų liuteronų kapinių kapavietės yra prie pat šaligatvio, esą taip neturėtų būti. Buvo atsakyta, kad tas kapines ruošiamasi aptverti. Kraštovaizdžio architektė atsakė ir į klausimą dėl už gatvę platesnių šaligatvių: „Aš labiau menininkė nei architektė… O pamačiusi tai, ką įgyvendinote Hugo Šojaus parke, dvi dienas negalėjau atsigauti. Gaila išmestų pinigų. Ten gėlės klombose pasodintos tokiais atstumais, kad augs varputis, bus piktžolynas. Gėlynas turi būti toks, kad priežiūros reikėtų kuo mažiau ir kainuotų pigiau. Dabar gi ravėsite, vis mokėsite, o rezultato nebus. Tai primityvu. Gal ir mėgėjas geriau padarytų. Geriau gera pieva, nei šiukšlinas gėlynas“, – negailėjo kritikos A. Lozuraitienė, kurios projekto pristatymas irgi strigo: išsijungdavo kompiuteris, ekrane nesugebėjo padidinti vaizdo, jame mirgėjo tik mėlynų rutuliukų…
Vis dėlto ji negailėjo pamokymų: „Ir maži vaikai, ir visuomenė jaučia, kai daroma gerai. Ir visuomenė, jeigu jai sumanymas pristatomas normaliai, supranta, priima. Jeigu kreipiatės į specialistus, turite jais pasitikėti. Siūlome sodinti medžius, kad jie papuoštų miestą“.
Nevarginsime skaitytojo barniais, svarstymais, pasikandžiojimais, kas ir kada projektus rengė, kiek darbo grupių dirbo, ką pasiūlė… Šios diskusijos jau tapo tarsi Šilutės kasdiene malda. Vos susirenka diskutuoti, tartis, tuojau ir prasideda „visuomenės šviesuomenės“ ir „visuomenės tamsuomenės“, kuriai priskiriama vietos valdžia, susirėmimas. Dar į nepatenkintųjų chorą įsilieja kai kurie vietos politikai… O Savivaldybės specialistai blaškosi tarsi nieko nežinodami…
Aiškintasi, ar tarp suprojektuotų sodinti medžių betilps dviratininkų takas, gal jo nederėtų platinti? Esą platinant trukdys net 23 medžiai. Taip mano verslininkas Edvardas Vitkauskas.
Priminta, kad kai kur ant šaligatvio medžių prisodinta dviem, trim eilėmis. Į tai viešnia atsakė, kad žmogui geriausia ne miške, bet šalia miško. Medžių neturi būti arti pastatų, nes niekas nenori dešimtmečius gyventi tamsoje.
Savivaldybės tarybos narys Arvydas Jakas „apsitujino“ su administracijos direktoriaus pareigas einančiu Virgilijumi Pozingiu ir teiravosi viešnių, ką dar galima keisti. „O ar turite minčių, ko trūksta?“ – išgirdo A. Jakas klausimą vietoj atsakymo.
Pagaliau ginčas nuo medžių atsodinimo pakrypo apie tai, kokį projektą čia svarsto… Jeigu atvirai, vargu ar visi suprato, apie ką kalbėjosi.
Apie medžių atsodinimą Tilžės gatvėje bus kalbama kitame susitikime.

Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istorija. II dalis

Šilutės etnografinio muziejaus įkūrimas Po H. Šojaus mirties 1937 m. dvarą ir jame įkurtą muziejų paveldėjo anūkas Verneris Šojus. Priartėjus karo frontui, 1944 m. rudenį jis su šeima pasitraukė į Vakarus, palikęs dvarą likimo valiai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944 m. spalio 9 d.) Šilutę užėmę Raudonosios armijos daliniai apsistojo dvare, daugelis muziejaus eksponatų dingo arba buvo sunaudoti „karo reikmėms“. Frontui pasitraukus, Šilutės vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas klaipėdiškis Horstas Toleikis. Jis 1945 m. vasario 19 d. pavedė savo pusbroliui

Kokia Lietuvos investicija – „kiečiausia“?

Sausio 11 d. Šilutėje lankėsi žemės ūkio ministras Giedrius Surplys. Į susitikimą Savivaldybėje susirinko daug ūkininkų, žemės ūkio įmonių bei su žemės ūkio veikla susijusių įstaigų, organizacijų atstovų. Svečio palydoje taip pat buvo dešimtys ministerijos, Nacionalinės mokėjimų agentūros specialistų, Maisto ir veterinarijos tarnybos atstovų. Anot Šilutės r. savivaldybės mero Vytauto Laurinaičio, tiek žmonių į susitikimą su ministru anksčiau nėra buvę susirinkę, net kai švietimo ir mokslo ministrė buvo atvykusi. „Žemės ūkis lenkia…“ – apibendrino meras. Kalbą ministras G. Surplys pradėjo

Padėkos vakaras Švėkšnoje

Švėkšnoje tapo įprasta, kad naujų metų pradžioje seniūnas Alfonsas Šeputis sukviečia aktyvius ir geradariškais darbais garsius švėkšniškius bei jų draugus į Padėkos vakarą. Sausio 11-osios vakare į tokią šventę Tradicinių amatų centre sugužėjo pilnutėlė salė žmonių. Atvyko Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis, kraštietis Aldas Kliukas, kurio vadovaujama UAB „Pamario restauratorius“ atkuria Švėkšnos žydų sinagogą, baisoka išvaizda ilgai žmones gąsdinusį pastatą. Suplanuota tvarkyti pastato perdangą, stogą, restauruoti mūro sienas, atkurti autentišką fasadą, langus, duris, lauko

„Tegul Sausio 13-osios aukos mums primena…“

Šiemet sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena – išpuolė sekmadienį. Šią valstybinę šventę būrys šilutiškių paminėjo Šventojo Kryžiaus katalikų bažnyčioje. Šventės proga centrinėje miesto gatvėje trispalvės kažkodėl neplazdėjo… Šv. Mišių pradžioje klebonas kanauninkas Remigijus Saunorius pranešė, kad ši diena yra Kristaus krikšto šventė. Simboliška, kad kartu pagerbiami ir Lietuvos laisvės gynėjai: „1991 metų sausio 13-ąją mūsų broliai ir seserys buvo pakrikštyti kraujo krikštu, kada apsisprendė nusimesti nelaisvės grandines…“ Kartu su klebonu šv. Mišias aukojo šios bažnyčios vikaras Viktoras Daugėla. Po