Advento laikotarpis šiais laikais daugeliui asocijuojasi su prasidedančia kalėdine karštine. Skubame pirkti kuo brangesnių dovanų, įsigyti eglutę ir ją kuo anksčiau gausiai papuošti pirktiniais žaislais… Pamiršdami, kad adventas – tai susikaupimo ir apmąstymų metas, kai reikia vengti triukšmingų linksmybių.
Pasak Pagėgių savivaldybės kultūros centro etninės kultūros specialistės Aksaveros Mikšienės, Mažojoje Lietuvoje anuomet Kalėdos būdavo sutinkamos daug kukliau, o advento laikotarpis būdavęs prasmingesnis.

Pagėgių savivaldybės kultūros centro etninės kultūros specialistė Aksavera Mikšienė pataria šventinei ruošai pasitelkti visą šeimą, tada būna jaukesnė atmosfera.

Vainiko pynimas
Dauguma lietuvininkų buvo evangelikų liuteronų tikėjimo, tad jie nesilaikydavo pasninko – katalikams būdingo susilaikymo nevalgyti advento laikotarpiu mėsos. Mažosios Lietuvos gyventojai valgydavo tai, ką turėdavo.
XIX a. Karlas Kapeleris (Carl Cappeller) užfiksavo, kad Kūčių vakarą šeimininkė sakiusi: „Šiąnakt per visą naktį žiburys turi degt; kas nor, gal gult, ir kas nor, gal imt knygas. Rytoj rytą ant pusryčių bus pečenkos, dešrų, branvyno, alaus, zupės“.
Kūčias, kaip ypatingą metų dieną, mini dar prieš 1573 m. parašytoji Volfenbiutelio „Postilė“, kur rašoma, kad ,,lietuviai buria su kūčiomis, su žirniais, kviečiais, medumi sumaišytais, kad apsigintų nuo velnių ir perkūno“.
Knygos „Pagėgių krašto Lietuvininkų valgiai“ sudarytoja A. Mikšienė sakė, kad keičiantis amžiams, kito ir tradicijos, tad lietuvininkų žodyne neliko žodžio Kūčia. Garbingo amžiaus receptų pateikėjai prisiminė, kad jų laikais Kūčios buvo vadinamos tiesiog šventu vakaru.
Ant turtingesnių lietuvininkų stalų švento vakaro metu dažniausiai gardžiai kvepėdavo kepta žąsis. Ši tradicija galėjo atkeliauti iš Vokietijos. Pas prasčiau gyvenančius žmones pagrindiniu patiekalu tapdavo sriuba arba kopūstų troškinys su kiaulės knysle, galva.
Tradicijos, kad ant stalo būtų 12 patiekalų, šiame krašte nebūdavę.
Kalėdoms lietuvininkai pradėdavo ruoštis nuo Šv. Andriejaus – lapkričio 30 d. Būtent Mažojoje Lietuvoje buvo pradėta kalėdinio vainiko pynimo tradicija. Jis būdavo kabinamas ne ant durų, o namuose vietoj šviestuvo arba padedamas ant stalo. Vainike kas savaitę būdavo uždegama po vieną žvakę.
Eidavo imtynių
Prieš švento vakaro vakarienę ruošdavosi visa šeima. Vyrai įprastai dirbdavo ūkio darbus, moterys ruošdavo šventinius valgius, o vaikai tradiciškai puošdavo eglutę. Pasak A. Mikšienės, senieji Pagėgių krašto gyventojai pasakoję, jog kalėdinė eglutė būdavo puošiama paskutinę dieną prieš Kūčias ir laikoma iki Trijų karalių.
„Eglutės būdavo puošiamos pačių sukurtais ir sugalvotais papuošimais. Dažnai ant šakų būdavo kabinami įvairiausių formų iškepti sausainiai, pakabukuose įdėtos žvakutės. Kas turėdavo, ant šakų kabindavo kimštus saldainių popieriukus. Tuo metu nebūdavo taip paprasta gauti saldainių, tad vaikai juos suvalgydavo prieš kabinant ant eglutės…“ – sakė A. Mikšienė.
Švento vakaro vakarienė Mažojoje Lietuvoje nebuvo įsivaizduojama be medumi ir cukrinių runkelių sirupu pagardintų „fifernesi“ – pipiernyčių meduolių ir įvairių pyragų – aguoninių ir štrucelių. Ant stalo visada būdavo padėta ir cinamonu bei cukraus pudra apibarstytų keptų obuolių. Dievo duona vadinami kūčiukai į Mažosios Lietuvos kraštą atkeliavo vėliau iš didžiosios Lietuvos.
Pirmą Kalėdų dieną lietuvininkai švęsdavo su šeima. Iš ryto važiuodavo į bažnyčią ar melsdavosi namuose. Antrą dieną važiuodavo kieminėti. Tilžės, Ragainės ir kitose apylinkėse jauni vyrai, išsipustę širmus žirgus, jodinėdavo po kaimus, lankydavo gimines, visiems linkėdami geros sveikatos ir gausaus javų derliaus. Sutikę kitą raitelių grupę, eidavo imtynių nenulipdami nuo arklių.
Dovanos su meile
Pagal senųjų Pagėgių krašto gyventojų pasakojimus Mažojoje Lietuvoje po švento vakaro vakarienės suaugusieji pasiimdavo po taurę vyno ir visa šeima susirinkdavo prie kalėdinės eglutės. Laukdavo Kalėdų Senelio, kuris atnešdavo linkėjimų, kokį sausainuką iškeptą, pyrago ar medaus stiklainį. Tokių dovanų, kaip dabar, nebūdavo, net saldainių skanauti ne visiems tekdavo.
Lietuvininkai šventėms darydavo pasčiūkų alų. Tai lengvas, baltas alus, kuris dažniausiai neturėdavo stiprumo. Jį galėdavo gerti visi šeimos nariai. Pasak A. Mikšienės, švenčių metu, jeigu ir būdavo paragaujama vyno ar stipresnių gėrimų, niekas neprisigerdavo, šventės vykdavo kultūringai.
Pasak Pagėgių savivaldybės kultūros centro etninės kultūros specialistės A. Mikšienės, Kalėdų nederėtų pradėti švęsti prieš mėnesį… „Anksti pradėjus švęsti nublanksta šventinė nuotaika ir Kalėdos nebebūna tokios prasmingos. Tai yra šeimos šventė, todėl reikėtų stengtis į ruošos darbus įtraukti visą šeimyną. Pasitarti, kaip papuošti eglutę, gal net mėginti patiems pasigaminti papuošalų. Taip galima sukurti tikrai šventišką nuotaiką, kurią prisiminsite ne vienerius metus.
Į šventes reikėtų pažiūrėti šiek tiek rimčiau. Tai nėra vien dovanų gavimo diena. Jos neturėtų būti kuo brangesnės. Geriau, kad jos būtų padarytos ir padovanotos su meile. Kūčių stalas neturėtų būti perkrautas. Dažnai žmonės mėgsta pasipuikuoti, kiek daug visko turi, ir jį tiesiog perkrauna“, – sakė etnokultūros specialistė A. Mikšienė.

Simonas SKUTULAS