Lietuvos Nepriklausomybės sukakties minėjimas Klaipėdos krašte 1938 m.

Staiga atsidūrus jaunos Lietuvos valstybės sudėtyje klaipėdiškiams, be visa kita, teko susidurti su jiems nepažįstama, nepatirta lietuviškų švenčių tradicija. Tarp tokių lietuviškų švenčių, kurios oficialiu lygiu buvo švenčiamos ir minimos Klaipėdos krašte, buvo „Klaipėdos krašto atvadavimo“ (sausio 16 d.), „Tautos šventė“ (gegužės 15 d. 1920 m. – tą dieną įvyko pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis) ir, žinoma, Lietuvos Nepriklausomybės diena – Vasario 16–oji.  

Įvestos naujos lietuviškos šventės Klaipėdos krašte per visą tarpukario laikotarpį konkuravo su prūsiška–vokiška tarp vietinių gyventojų gyva ir palaikoma švenčių tradicija. Todėl tai buvo tam tikra nematoma kova dėl klaipėdiškių tapatybės. Oficialius Lietuvos valstybės šventės minėjimus tarpukario Klaipėdos krašte galima laikyti kaip priemones, kurios turėjo ugdyti Klaipėdos visuomenės lojalumą Lietuvos valstybei, telkti ir formuoti lietuvišką tapatybę.

Pirmąkart Lietuvos Nepriklausomybės diena (Vasario 16–oji) Klaipėdos krašte buvo minima jau 1920 m. Pasak spaudos pranešimų, tais metais lietuvių draugijos susirinko Klaipėdoje, „Victoria“ viešbutyje. Susirinkusiuosius tuomet pasveikino netgi prieš kelias dienas Klaipėdos kraštą administruoti atvykę prancūzų atstovai. Garbių svečių garbei tuomet lietuviai sugrojo net „Marselietę“. Vis dėlto šventinis minėjimas buvęs neviešas, santūrus. Nenorėta labiau aitrinti ir taip įkaitusios atmosferos mieste.

Pirmąkart išties iškilmingai Lietuvos Nepriklausomybės diena Klaipėdoje buvo paminėta 1923 m. Tąkart šventė išsiskyrė gausiu aukštų svečių ir pareigūnų dalyvavimu bei grandioziniu Lietuvos karinių dalinių paradu miesto Teatro aikštėje. Su metais Lietuvos Nepriklausomybės šventės scenarijus nusistovėjo. Tapo įprasta ją pradėti pamaldomis, kovotojų už laisvę pagerbimu kapinėse, oficialų minėjimą pratęsti miesto teatre ir užbaigti neformaliu pobūviu „Vitorijos“ (Victoria) viešbutyje.

Labai panašiai vyko ir Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečio minėjimas. Iš iki tol buvusių minėjimų šis visų pirma išsiskyrė masiškumu ir iškilmingumu.

Vasario 16-osios minėjimas 1938 m. Klaipėdoje (1938-02-19. „Darbininkų balsas“).

Likus savaitei iki jubiliejinės šventės, „Klaipėdos krašto valdžios žiniose“ 1938 m. vasario 8 d. pasirodė direktorijos nurodymas, kad Lietuvos Nepriklausomybės šventės proga vasario 16 d. nedirbtų ir būtų uždarytos valdžios ir savivaldybių įstaigos, o ant valdžios įstaigų ir mokyklų būtų iškeltos vėliavos. Taip pat buvo nurodyta, kad visose Klaipėdos krašto mokyklose tą dieną vietoj pamokų būtų rengiamos atitinkamos iškilmės.

Tomis dienomis (1938.02.08 „Lietuvos keleivyje“, „Lietuvos žiniose“ ir kt.) buvo išspausdinta Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečiui minėti Vyriausio Komiteto rekomendacijos ar nurodymai, kaip reiktų švęsti vasario 16 d. Provincijose. Pavyzdžiui, iš pat ryto (ne vėliau kaip 7.30 val.) visoje Lietuvoje visi namai turi būti išpuošti tautinėmis vėliavomis, valstybės emblemomis (simboliais) ir valstybės vadų portretais; gražiai papuoštuose languose, vitrinose ir ant balkonų išstatyti Vyčio ženklus, prezidento A. Smetonos, J. Basanavičiaus ir kitų lietuvių nusipelniusių ir įžymių vyrų portretus. Vakare prašyta namus ir vitrinas „iliuminuoti“, t. y. apšviesti.

Nepriklausomybės minėjimo išvakarėse Prezidentas Antanas Smetona už nuopelnus Lietuvai ordinais apdovanojo užsienio ir Lietuvos asmenis. Klaipėdos spauda išskyrė, kad tarp apdovanotųjų buvo ir  klaipėdiškių (27 asmenys). Tarp jų: teisėjas Friedrichas Plümcke, šilutiškis verslininkas Martinas Labutis, Jonas Užpurvis, E. Jankutė, K. Plonaitis ir kt.

1938 m. vasario 16 d. Klaipėdoje

Spaudoje rašyta, kad vasario 16 d. (trečiadienis) Klaipėdoje buvusi saulėta. Oras tokiuose minėjimuose, pasirodo,  irgi vaidino nemenką vaidmenį. Antai, 1929 m. vasario 16 d. iškilmės buvo nukeltos į pavasarį (gegužės 15 d.) būtent „dėl didelių šalčių“. Tačiau 1938 m. vasaris buvo neįprastai šiltas. Jau vasario 7 d. spaudoje pasirodė žinutė „Visai kaip pavasaris“: „Stebėtina, kaip greitai išnyko tokia gili, kaip šiais metais žiema. Miesto gatvės, kurios stačiai buvo užverstos sniegu, šiandien yra visiškai plikos. Daug tam padėjo šiltas oras, lietus ir tiršta migla (…) Kadangi žemė nebuvo įšalusi, tai ištirpusio sniego vanduo lengvai įsitraukė į žemę (…) Termometras iš ryto rodė 5-6 laipsnius šilumos. Šaligatviai ir gatvės visiškai sausos.(…) Ant laukų jau pradėjo žaliuoti rugiai ir žolė (…), soduose pradeda sprogti alyvos. Tikėtina, kad žiema jau baigėsi, nors yra tik vasario pradžia“ („Lietuvos keleivis“, 1938.02.08).

Iš ryto beveik visi Klaipėdos namai buvo papuošti vėliavomis (Lietuvos ir Mažosios Lietuvos). Klaipėdoje tiek daug namų su vėliavomis esą buvo bene pirmąkart per 15 metų. Be vėliavų, labai daug pastatų buvo papuošti vainikais, girliandomis, o vakare daug pastatų nušvito „puikiausiomis iliuminacijomis“. Esą tądien labai skoningai buvo apšviesti geležinkelio stotis, uosto muitinė, gubernatūros rūmai, paštas, komendantūra, 6-ojo pulko vartai, Lindenau dokas, teatras, Raudonojo Kryžiaus ligoninė ir kt.

Regis, iliuminacijos buvo tų laikų naujiena. Sprendžiant iš publikuotų fotografijų, tas šventinis ir naktinis pastatų apšvietimas  žmonėms darė įspūdį, atrodė savotiškas stebuklas. Žinant, kad elektra tais laikais buvusi brangi, tokie apšvietimai buvo tikra prabanga.

Anot spaudos, tą dieną Klaipėdoje vykę tiek daug renginių ir minėjimų, jog laikraščių reporteriai fiziškai neturėjo galimybių visuose jų apsilankyti, be to, ir laikraščiuose nebuvę vietos viską aprašyti. Apie renginių masiškumą liudija ir tas faktas, kad kai kurios organizacijos minėjimą surengė išvakarėse, nes visos didžiosios salės jau buvusios užsakytos.

Oficialios iškilmės prasidėjo 10.30 val. pamaldomis visose miesto bažnyčiose. 11.30 val. gubernatorius J. Kubilius pas save priėmė ir Prezidento suteiktais ordinais apdovanojo klaipėdiškius. Nuo 12-1 val. gubernatorius priiminėjo užsienio valstybių konsulų, direktorijos, krašto įstaigų vadovybių ir pan. sveikinimus. Panašiu laiku (12. 15 val.) vyko žuvusiųjų pagerbimas miesto kapinėse, kur kalbas pasakė gubernatorius, buvęs Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto narys, Šaulių sąjungos vadas, buvo sugiedotas Lietuvos himnas ir „Lietuviais esame mes gimę“.

Popiet vyko įvairių organizacijų atskiri oficialūs minėjimai įvairiose miesto vietose. 20 val. į oficialias minėjimo iškilmėse Klaipėdos miesto teatre rinkosi krašto ir Centro aukštieji pareigūnai, užsienio valstybių konsulai, visuomeninių organizacijų ir įstaigų atstovai. Oficialiojoje dalyje gubernatorius perskaitė A. Smetonos kalbą, pasakytą iškilmingame Seimo posėdyje Kaune. Po to kalbą pasakė direktorijos pirmininkas A. Baldžius.

Po kalbų sekė muzikinė dalis. Keturių dalių Mocarto kūrinį sugriežė Collegium Musicum kvintetas, keletą lietuviškų dainų sudainavo Giedotojų draugijos choras, o programą užbaigė ir visus susirinkusius savo puikiu vokalu sužavėjo Valstybinės operos solistė V. Jonuškaitė–Zaunienė. Po oficialiosios dalies visi dalyviai buvo pakviesti šventę pratęsti gubernatūros surengtame pobūvyje „Viktorijos“ viešbutyje. Reikia manyti, kad šis pobūvis tikrai turėjo pranokti 1926 m. „dūzges“. Tais metais direktorijos pirmininkas E. Simonaitis ir Seimelio pirmininkas J. Kraus’as vietos elito grietinėlei (tarp jų buvo ir kunigų) tame pačiame viešbutyje surengė Alaus vakarą: „Prie šaltų užkandžių ir stiklo alaus sėdėjo svečiai grupėje, kurios tankiai mainės, pasikalbėdami apie šį ir tą. Visai ypačiai gyvas buvo pasikalbėjimas prie gubernatoriaus stalo; sukos bene apie svarbiausius dienos klausimus“.

Rusnėje

Be jau įprasto vėliavos pakėlimo, šventinių pamaldų ir sveikinimo kalbų, čia paskaitą vokiečių ir lietuvių kalbomis apie Lietuvos kelią į Nepriklausomybę skaitė inž. Variakojis. 15 val. buvo surengti iškilmingi pietūs, kuriuose dalyvavo apie 120 asmenų. 20 val. vakaro dalyje koncertavo dragūnų orkestras, vyko Rusnės pasienio policijos būrio koncertas, buvo šokami tautiniai šokiai, suvaidinta 3–jų dalių drama. Rusnės vaikų darželio iniciatyva buvo suorganizuota loterija, kuri sulaukė didelio susirinkusiųjų susidomėjimo. Konstatuota, kad visa linksmoji dalis su tautiniais šokiais ir muzika užsitęsė iki paryčių.

1938-02-16, Rusnė. Nuotraukos iš Viliaus Koncaičio albumo

Užrašas kitoje nuotraukos pusėje.

Vartant anų dienų vietinę spaudą galima lengvai pasiduoti ir apsigauti vaizduojamai visuotinei šventinei atmosferai ir euforijai. Atsargiai ir santūriai vertinti sukurtą iškilmingą nuotaiką verčia keletas žinomų faktų. Taip pat nereiktų suteikti daug prasmės ir to meto spaudoje  išsakytiems skambiems žodžiams, esą lietuviai išvien su vokiečiais šventė tą jubiliejų.

Akivaizdu, kad šventinio minėjimo daugumą sudarė lietuviai ir jų organizacijų nariai (santariečiai, šauliai, kariuomenės daliniai ir kiti). Kariuomenė apskritai daugeliu atveju gelbėdavo tokius minėjimus. Pavyzdžiui, 1924 m. nuogąstauta, kad, jei ne Klaipėdoje įsikūrusi įgula, vargu ar kas išvis būtų šventę pastebėjęs…

Tarp iškilmėse dalyvavusių vokiečių pirmiausiai būta įvairių įstaigų valdininkų ir vadovų. Jų dalyvavimas tokiuose minėjimuose buvo tik formalus, deklaratyvus, lojalumo Lietuvos valdžiai demonstravimas. Kitaip tariant, jiems dalyvauti buvo tarsi privaloma savo noru…

1934 m. Klaipėdos krašto gubernatoriaus iniciatyva net buvo mėginta visų valstybinių įstaigų tarnautojų dalyvavimą lietuviškose valstybinėse šventėse padaryti įstatymiškai privalomu. Tokių griežtų priemonių imtasi, matyt, ne be reikalo, nes dauguma Klaipėdos krašto įstaigų valdininkų ir tarnautojų buvo vokiečiai. Negana to, 51 proc. jų tuo metu priklausė pronacistinėms organizacijoms.

1924 m. reporteris, regis, bus įžvalgiai pastebėjęs, kad vokiečiai apskritai į tokius lietuviškus renginius susirenka vien „dėl linksmosios dalies“.

Šilutėje

Iškilmingo minėjimo programa Šilutėje buvo paskelbta likus kelioms dienoms iki šventės (vasario 14 d.). Antraštė skelbė, kad tą dieną Šilutėje koncertuos net 5 vietos chorai. Be to, buvo paskelbtas ir Nepriklausomybės sukakties minėjimui sudarytas komitetas iš 17 žinomų ir įtakingų Šilutės bendruomenės asmenų. Tarp jų išskirtini Šilutės apskrities viršininkas Walter Buttkereit, Šilutės miesto neoficialus burmistras Martinas Redweikis, lietuvių mokyklos vadovas Vilius Bajoras, Herderio mokyklos direktorius Heinrich Samel, architektas Fritz Blasinski, stambūs verslininkai – Martinas Labutis, Arthur Vonberg ir kt.

Spaudoje rašyta, kad tą dieną daug Šilutės valdiškų įstaigų ir privačių namų buvo papuošta  Lietuvos ir Klaipėdos krašto vėliavomis. Paštas, geležinkelio stotis, Lietuvos banko ir kiti  pastatai buvo papuošti vainikais, skoningai „iliuminuoti“. Šįkart šilutiškių, lyginanat su 1926 m., regis, buvo  pasistengta. Minėtais metais kai kurios valdiškos įstaigos (kadastro įstaiga, pradinė mokykla, Šilutės draudimo skyrius) nebuvo iškėlusios vėliavų, nors buvo duotas direktorijos nurodymas. Lietuviška spauda tąkart minėtų įstaigų vadovus vokiečius apkaltino boikotu ir slaptų Vokietijos nurodymų vykdymu.

Oficialios iškilmės prasidėjo 9 val. vėliavos pakėlimu geležinkelio stoties aikštėje. Po to 10 val. katalikų, evangelikų ir žydų maldos namuose buvo laikytos pamaldos. 16.30 val. buvo nuleista vėliava. 19 val. surengtas iškilmingas posėdis viešbutyje „Kaiserhof“. Posėdį trumpa kalba atidarė Šilutės apskrities viršininkas Walter Butkereit. Po to pasirodė Šilutės šaulių ir vokiečių giedotojų draugijos chorai. Lietuvių mokyklos direktorius Vilius Bajoras paskaitė paskaitą apie Lietuvos istoriją. Buvo perskaitytas Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo aktas, atsistojus pagerbti jau mirę 5 signatarai (Valstybės Tarybos nariai). Po to dainavo vokiečių darbininkų ir vidurinės mokyklos mokinių chorai.

Paskaitą vokiečių kalba skaitė minėjimo komiteto narys ir neoficialus Šilutės burmistras Martinas Redweikis. Paskui porą dainų padainavo Herderio ir lietuvių mokyklų chorai. Vėliau dar buvo pasiųstos sveikinimo telegramos Prezidentui, Ministrui Pirmininkui ir kariuomenės vadui. Iškilmingas posėdis užbaigtas Lietuvos himnu.

Pažymėta, kad žmonės salėje netilpo, buvo perpildytos ir šalutinės patalpos. Manytina, kad ir tąkart vadinamoji linksmoji dalis nebuvo trumpesnė negu 1926 m., kai ji Šilutės stoties bufete užsitęsė iki 4.30 val. ryto.

Pagėgiuose

Iškilmės Pagėgiuose vyko prie vadinamojo Vilniaus ąžuolo, kur buvo sugiedotas himnas ir pakelta vėliava. Tokie „Vilniaus medžiai“, pasirodo, buvo „išdygę“ visoje Lietuvoje – taip mėginta aktualizuoti Vilniaus problemą, 1924 m. buvo surengta „Vilniaus medžių“ sodinimo akcija.

Tikra iškilmingo minėjimo „žvaigžde“ tapo Martynas Jankus, kuris ne tik buvo pakviestas į garbės prezidiumą, paprašytas pasakyti kalbą, tačiau ir pats tapo sveikinimų ir pagarbos objektu. Pranešta, kad minėjime Pagėgiuose dalyvavo tūkstantinė  minia. Vakare vėl šimtai dalyvių susirinko į vakaro programą, kur buvo vaidinama, koncertuojama, linksminamasi.

 

Problemiškas šventimas

Žodžiu, lietuviškų valstybinių švenčių minėjimas Klaipėdos krašte buvo problemiškas. Juk Klaipėdos kraštas Lietuvai buvo perduotas su plačiomis autonomijos teisėmis. Krašto gyventojų daugumą sudarę gyventojai politine ir kultūrine prasme buvo orientuoti į Vokietiją. Kraštas turėjo savo valdžios organus – įstatymus leidžiantį ir vykdantį – Seimelį ir Direktoriją. Nuo pirmų metų vyko užslėpta ir atvira kova, varžymasis tarp vietos valdžios ir centro, t. y. Kauno – kas ką nurungs. 1938 m. jau buvo akivaizdu, kad Lietuva tą kovą pralaimėjo ir iniciatyva perėjo nacistinėms organizacijoms, kurios pamažu įsivyravo šiame krašte.

1938 m. vasario 16 d. iškilmingas Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio minėjimas Klaipėdos krašte buvo tarsi paskutinis desperatiškas Lietuvos mėginimas parodyti savo teises ir suverenitetą į šį kraštą. Tai buvo lyg Lietuvos „gulbės giesmė“ Klaipėdos krašte.

Yra žinoma, kad Vokietija jau 1938 m. kovo mėn. buvo pasirengusi perimti (užimti) Klaipėdos kraštą, jei tik būtų įvykęs karas tarp Lietuvos ir Lenkijos (tų pačių metų kovą Lenkija Lietuvai įteikė ultimatumą). 1939 m. vasarį Lietuvos nepriklausomybės diena Klaipėdos krašte nebebuvo oficialiai minima. 1939 m. pradžioje Klaipėdos direktorija išleido nurodymą nebešvęsti lietuviškų valstybinių švenčių, tarp jų ir vasario 16 d.

Tikrąsias to meto klaipėdiškių nuotaikas buvo galima pamatyti 1938 m. lapkričio 1 d., kai Vokietijos spaudžiama Lietuva Klaipėdos krašte panaikino karo stovį, atšaukė karo komendantą ir cenzūrą. Tą dieną skambant bažnyčios varpams, mirgant fakelų liepsnoms, girdintis šūksniams „Heil Hitler“ ir „Ein Volk, ein Reich, ein Führer“ į džiaugsmingas manifestacijas Klaipėdoje susirinko 20 tūkst., Šilutėje – 6 tūkst., Priekulėje – 3 tūkst., o Pagėgiuose – net 17 tūkst. (atvyko rėmėjų iš Tilžės) dalyvių.

Kai žinome 1938 m. visas politines aplinkybes, peripetijas ir tolesnę įvykių raidą, Lietuvos nepriklausomybės 20-metis kaip niekad iškilmingai paminėtas Klaipėdos krašte tuo pačiu metu turėjo atrodyti šventiškai apgaulingas arba šventiškai liūdnas.

Iš Dariaus Barasos pranešimo, skaityto 2018.02.08 Šilutės Hugo Šojaus muziejuje

Prieš minėjimą Rusnėje. Nuotrauka iš Viliaus Koncaičio albumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

„Svarbiausia žinoti, kad ne plytas mūriji, o statai bažnyčią…“

Šilutės pirmosios gimnazijos direktorė Laima Spirgienė paminėjo asmeninį jubiliejų. Daugiau negu pusė tų gražiai nugyventų metų prabėgo mokykloje, pastarieji 20 – einant direktorės pareigas. Kai rugsėjį į gimnaziją susirinko per 80 naujų moksleivių, direktorė jau spėjo su kiekvienu pasikalbėti. Gimnazistų iš viso yra gal 350. Ketverius metus jie čia auginasi sparnus skrydžiui į savarankišką gyvenimą. Direktorės šeimoje – trys sūnūs. Skaitytojams pateikiame interviu su Laima SPIRGIENE. – Asmeninis jubiliejus – tarsi proga mintimis grįžtelti į prabėgusius metus ir susimąstyti. Ar

2019-ieji – įsimintiniausi Šilutės senelių globos namams

Šiemet Šilutės senelių globos namų direktorė Evelina Balandė už aktyvumą, įvairių projektų skatinimą ir įgyvendinimą nominuota 2019 metų socialine darbuotoja. Šių metų gruodį sukaks 20 metų, kai veikia Šilutės senelių globos namai. Nuo pat įsikūrimo pradžios direktorės pavaduotoja socialiniams reikalams dirba Janina Sadauskienė. Šios moterys dalijasi mintimis apie socialinio darbą džiaugsmus, laimėjimus ir planus su „Pamario“ skaitytojais. Dėkinga gyvenimui Susitikimo metu E. Balandė dar kartą pasidžiaugė įvertinimu, kurį pasiekė tik bendrai su visu kolektyvu ir šių namų gyventojais, kurie, anot

Plinta nauja mada: pirkti mažiau, bet kokybiškų prekių

Jau aštuntą kartą spalio 4-13 d. uostamiestyje vyko Klaipėdos mados savaitė (Fashion Week Klaipėda). Įvairiose miesto erdvėse vyko įvairių projektų pristatymai, buvo galima dalyvauti dirbtuvėse, įsigyti unikalių mados kūrinių, o galiausiai išvysti tarptautinį madų šou. Visų šių renginių metu kalbėta apie ekologišką mados vartojimą. Festivalio dalyvė ir Šilutės išskirtinio dizaino drabužių parduotuvės „Stilinga kišenė“ savininkė Renata Dotienė dalijasi įspūdžiais iš festivalio ir plačiau pasakoja apie tvariąją madą. Kasmet R. Dotienė dalyvauja įvairiuose mados renginiuose. Ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje,

Mintys Petro Jakšto 120-ųjų gimimo metinių proga…

Artėja Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ premijos laureato Petro Jakšto 120-osios gimimo metinės. Į Amžinybę P. Jakštas išėjo Šilutėje iškėlus Lietuvos trispalvę. Palaidotas Šilutės kapinėse. „Kol yra gerų žmonių, žmogus nepražūsta“, – tai P. Jakšto žodžiai, prie kurių dera paminėti ir šiuos: „Aš visuomet mylėjau Dievą, Tėvynę, žmones ir knygas… Ką labiausiai – sunku pasakyti. Viskas jungėsi kartu“. Garbingiausias Šilutės rajone apdovanojimas – „Sidabrinės nendrės“ premija – kasmet teikiama nuo 1995 m. Pirmieji trys laureatai: Liudas Čičirka – tarptautinės klasės sunkiosios