Lapkritis Pietų Kalifornijoje

Vien smagumas, kad ta mūsų Žemė apvali. Nenuskrisi tiesiu brūkšniu iš Stokholmo į Los Andželą, užtat gali pasidairyti iš vienuolikos kilometrų aukščio į Šiaurės Atlantą, užkabinti Grendlandiją, gerą gabalą Kanados.

Pagaliau Amerika su rūsčiomis kalnų viršūnėmis. Taip ir ganai akis ne tik po snieguotą peizažą, bet ir saulėlydį – saulėtekį… Nurausta sniegynai, nušvinta siela – saulė be debesų, o juk kaip išlydėjo iš namų niūra ir lietus, taip pliaupė ir Švedijoje. Apskritai įdomus maršrutas: iš Vilniaus septintą ryto, Los Andžele pusę trijų tą pačią dieną. O juk ir naktis buvo, na, neilga, valandėlės su trupučiu… Patinka man tokie skrydžiai, žinoma, paskausta tas bemaž vienuolikos valandų (grįžtant beveik trylikos) sėdėjimas, bet, jei pasitaikė vieta prie lango, dairaisi sau pro lygiai plaukiantį lėktuvo sparną ir sakai: „Nepavark, lėktuvėli, jau nebetoli“ . Nesmagu būtų ne vietoje tūpti tiek atsikapsčius…

Viliojantis Los Andželas
Los Andželas mane seniai viliojo, gerai, kad nors dabar pasitaikė proga. Nesigirsiu, dažnas turim šiek tiek snobiškumo – knieti juk pamatyti ir Žvaigždžių alėją, ir Holivudo užrašą kalno šlaite, ir… Bet pirma reikia išvažiuoti iš oro uosto, esančio pačiame miesto centre.

Mano simpatijos lėktuvams senos kaip pasaulis, o ypač čia, kai jie tiesiai tau virš galvos tupia ir kyla, atrodo, gali net jų papilves paglostyti. Bet važiuojam. Pirmiausia iš grūsties apie oro uostą, pro didžiulių namų kvartalą (dar ne dangoraižiai), į aukštį išpuolusias palmes su nedidelėmis lapų kepurėlėmis pačiame viršuje, pro ir per susivijusius tiltus (jie daug paprastesni nei atrodo filmuose). Gatvės erdvios, namai neaukšti, žalia… Nuramina: išvažiuoti iš miesto teprireiks viso labo 100 m.

Dar maždaug tiek į pietus iki Karlsbado. Mūsų kelias po šešias juostas į vieną pusę ir į kitą eina vandenyno pakrante nuo San Fransisko iki San Diego, visai netoli Meksikos sienos. Vienoje pusėje – kalnų šlaitai, kitoje – vandenynas. Jis labiausiai vilioja, nes kadaise teko pabraidyti kitoje jo pusėje – Tolimuosiuose Rytuose. Pagaliau sumėlynavo jo juosta.

Harmonija su gamta
Karlsbadas, kuriame leisiu lapkritį, nedidelis miestelis su 200 tūkstančių gyventojų, išsidėstęs kalnuotoje vietovėje. Gyvenamieji kvartalai – kalnų šlaituose (kiek panašūs į Viduržemio jūros pakrančių), tik čia tarp gatvių, namų eilių paliktos plačios žalios juostos laukiniams gyvūnams.

Ruoši pusryčius, o už lango, šlaito pievelėje, matai kažką rupšnojančius laukinius triušius, naktį stūgauja kojotai, milžiniškoje pinijoje, palinkusioje virš balkono, ūbauja pelėda, o kolibris, tikras smaližius, renka nektarą iš mūsų baziliko, žydinčio balkone.

Pradedu suprasti, kad čia daug kas daroma žmogaus ir gyvūnijos patogumui, kad mūsų kartais pašiepiamos amerikiečių šypsenos nėra jau tokios dirbtinės, o natūralus laisvo žmogaus gyvenimo būdas. Jis truputį kitoks nei pas mus.

Tuo įsitikinau, pabuvusi vienos korporacijos administraciniame pastate, kur iš tiesų rūpinamasi darbo sąlygomis. Pavyzdžiui, sprendi sudėtingą problemą, pavargai, pritrūko minčių, nepadeda kava ar skanus užkandis, ten, kiemo pakraštyje, medžių paunksmėje, kėdė – prisėsk, paganyk akis po platų slėnį – grįši kaip naujas. Kitur gal kitaip, bet, manau, čia labai branginamas žmogaus darbingumas.

Pasitaikė, kad nuo kovo mėnesio nebuvus lietaus, ėmė artintis tropinis ciklonas. Skandalas – lis net 2 dienas! Las Vegaso meteorologai greitai paskelbė skėčio naudojimo instrukciją, kaip apsisaugoti nuo to „šlapio daikto, kuris krinta iš dangaus ir kai kurių vadinamas lietumi“…

Man ypač patinka pensininkai. Su lazdelėmis ar be jų, su senute ar senučiu už parankės vaikštinėjantys į vandenyną nusidriekusiais tiltais, besigėrintys saulėlydžiais ar besimėgaujantys baruose ne tik ledais. Nebūčiau nustebusi matydama, kad jie, kaip ir jaunimas, leidžia naktį vandenyno pakrantėje prie laužų, kepa dešreles…

Ir kodėl to nedaryti, jei tam tikslui net Los Andželo paplūdimyje įrengtos laužavietės, kepsninės, greta specialios šiukšliadėžės teberusenančioms anglims. Švara ir tvarka čia rūpinamasi. Kiaurą dieną matai bruzdančius darbininkus gatvėse, kiemuose, paplūdimiuose. Tiesa, aptarnavimo sektoriuje daugiausia meksikiečiai. Jų moterys genetiškai su antsvoriu, o čionykščiai gana liekni. Ir ko nebūti, jei šitiek vaisių ir daržovių… Ir tiek prieskonių! Kas be ko, Meksika juk visai netoli.

Prisijaukintas skonis
Prisijaukinti skonius – labai rimtas reikalas. Pradėjau nuo tadžinu (aštrūs prieskoniai) barstytų džiovintų mangų, guavų, keisčiausio kvapo egzotinių vaisių, parsiflorų… Tai bent vaisius: nupjauni viršų ir kabini šaukšteliu masę. Žemaitiškai pasakytum – varlės kurkulai, nes tuose drebučiuose valgomos sėklos, tikri buožgalviukų taškeliai, bet skonis pasakiškas. Ragavau ir valgiau visko: takos su tomatilu, gnochi, gvakamolės padažo ir jūros šukutes, ir keptas karvelių krūtinėles …

Nesu medžioklės gerbėja, bet kaip neparagauti pirmosios namiškių medžioklės Teksase laimikio. Pagaliau juk ir pasakose skaitome, kad karaliams keptus karvelius pietums neša… O kad ne karalienė, geriau papasakosiu apie žemiškus dalykus. Dar apie gyvūnijos pasaulį: La Jolla paplūdimyje pasidžiaugėme pelikanų kolonija. Na, ir gerklės.

Kai nusižiovauja, atvimpa apatinis snapas, nesuregėtum, kaip kilograminės lydekos tik šliukšt ir nebėr. Toliau ant uolų lepinasi jūros liūtai. Patinas, geras kalnas, saugo liūtes su liūtukais, sukritusiais į kupetą, besivartančiais saulėje. Žiūrėk kiek nori, vaikščiok aplinkui per porą metrų, kol bandos galva nesušnypščia. Geriau, žinoma, už ūsų netampyti, greitai nuristų nuo uolų. Toliau įsikūrę ruoniai. Su jais pasibūti neleidžiama – jie dabar poruojasi, negali trukdyti. Keista – juk čia, miesto pakraštyje, natūralus vandenyno krantas, kurio viršuje bėga judrus kelias, ne koks zoologijos sodas. Takas eina pakrante, už jo – parkas vaikams pažaisti ir pailsėti, sumuštinį sukrimsti…

Sėdi prie stalo (jų čia daug, nes ir vaikštinėjančių nemažai), bet saugokis kirų. Jie ne tokie mandagūs kaip mūsiškiai. Tik neapsižiūrėk, ir gausi sparnu per ausį, o sumuštinis, kurį laikei rankoj, jau nebe tavo. Daug draugiškesnės žemės voverės. Jų pilna pakrantės skardžiuose, kur auga šiurkščios krūmažolės, kur patogu išsikasti saugų urvelį, rasti maisto. Žvitrūs, gudrūs žvėreliai, tik žybteli juoda akyte ir šmurkšt į savo takelį po žolėmis. Visai kaip vaikai, kurių pilna žaidimų aikštelėse, baseinų takeliuose, mokyklose.

Pradinėje mokykloje
Buvau pradinėje mokykloje. Atveži rytą vaikus, paleidi prie įėjimo, o ten jau laukia direktorius. Kiekvieną rytą, net tą, kai lijo. Kaip ir dera, po skėčiu, su guminiais batais, besišypsantis, nes ateina jo mokiniai. 15 minučių vaikai palaksto po žaidimų aikšteles, paskui gongas, vaikai žaibiškai susirikiuoja po du, ateina mokytojas ir nusiveda į savo klasę.

Kiekvienos įėjimas tiesiai iš kiemo, prie durų ant lauko kabyklos paliekamos striukės (jei jų kurią dieną prireiktų, kiti daiktai), klasėje tik būtini reikmenys. Daugiau skambučių nėra, mokytojas pats nusistato pamokos laiką tiek, kiek kuriam dalykui tą dieną reikia.

Tik pietų pertrauka vienu metu visiems. Valgo vaikai mokyklos valgį ar atsineštą iš namų, nes šis pagal tėvų nuožiūrą sveikesnis. Daugiau vaisių, daržovių, baltymų. Valgo atvirame ore, tik ciklono dieną buvo užtiesta laikina sienelė iš vėjo pusės.

Pasiimi vaikus po pamokų prie pagrindinio įėjimo, kur jie ateina lydimi mokytojo. Tie vaikai, kurių tėvai negali pasiimti po pamokų, sėda į specialų geltonąjį autobusą ir važiuoja į būrelių centrą, kur užsiima įvairia veikla, kol jų atvažiuoja tėvai. Jokios įtampos, jokio skubėjimo, blaškymosi. Kažkaip dera judrumas ir tvarka. Į pirmokų sriubos virimo pamoką atėjo tėvai (net su kūdikiais krepšiuose), tilpome visi. Vaikai skaitė pasakojimą apie neturtingą berniuką, kuris neturėjo ko valgyti, kaip jam padėjo draugai, atnešę kas ką turėjo.

Imitavo ir tos sriubos virimą, o paskui buvome vaišinami tikra daržovių, kurias rytą sunešė vaikai, sriuba, kurią mokytoja spėjo išvirti. Smagu buvo stebėti mokymą bendrauti, užjausti, padėti. Tai žaidimu pagrįsta pilietiškumo (tiksliau žmogiškumo ugdymo) pamoka.

Kas mėnesį už gerus darbus mokiniai apdovanojami. Į renginį kviečiami tėvai, kurių vaikai bus apdovanojami. Veiksmas vyksta lauke (o kur kitur, jei lapkritį kieme daugiau nei 23 laipsniai šilumos). Ateina vaikai klasėmis, susėda ant atsineštų pasėstukų, direktorius pradeda susirinkimą bendra mokyklos daina, o paskui ketureile skanduote (ja pradedama kiekvienos klasės darbo diena).

Ji smagi, nors turinys vaikiškai pilietinio turinio. Tas pilietiškumas privertė mane suklusti, tačiau greitai suvokiau, kad tai ir labai svarbus apdovanojimas šalia sportinių ar labai gero mokymosi. Tavo elgesys pilietiškas, jei sugebi paguosti nusiminusį, jei padedi mokytojui, jei neraginamas pakeli numestą šiukšlę ir t. t. Neįkyru, kaip ir direktoriaus, išleidžiančio vaikus atostogų, palinkėjimas pailsėti, padėkoti tėvams, mokytojams, padėjusiems mokytis, būti pilietiškiems.

Tėvai nuolat savanoriauja mokykloje, taiso pradinukų namų darbus, ruošia medžiagą pamokoms, organizuoja renginius ir kt. Pavyzdžiui, trečiaklasių mokytojas gana dažnai organizuoja rytinius pasivažinėjimus dviračiais. Tėvai atveža vaikus į sutartą vietą ir jie važiuoja į mokyklą. Vadovauja mokytojas, o savanoriai tėvai prižiūri būrį. Nauda?

Vėlgi, bendravimo ir elgesio kultūros mokymas. Dar ryto mankšta, dar gebėjimas būti komandoje. O to gyvenime tikrai prireiks. Gražu žiūrėti, kaip šviesiaplaukiai mano anūkai nardo po įvairiaspalvę vaikų minią, kaip laisvai jaučiasi kiekvienas, nepaisydamas savo rasės, tautybės, kalbos.

Holivudo apylinkėse
Misionierių, pradėjusių kurti pirmąsias gyvenvietes, palikimo ženklų likę iki šiol. Vienas iš jų San Luiso Misija. Saugomi pačių pirmųjų molinių statinių likučiai mena laukinių Vakarų užkariavimo istoriją. Vengiant naktinės, matyt, pavojingos kelionės, tokios Misijos buvo statomos per arklio dienos kelią viena nuo kitos. 1

8 a. Misijos kompleksas – vyrų ir moterų vienuolynai, bažnyčia, rožių sodas su seniausiu Kalifornijoje milžinišku pipirmedžiu, keleivių nakvynei skirti kambariai po arkomis, kapinės yra tarp Vista ir Karlsbado miestelių.

Pastebėjau, kad miesto atsiradimo priežasčių reliktai yra saugomi, nors šiaip nei gatvės, nei skverai neprikimšti paminklų. Pavyzdžiui, Karlsbade stovi žmogaus, radusio čia mineralinį šaltinį, figūra, Los Andžele – La Brea Tar Pits parkas su naftos ežeru ir aptvertu ploteliu, kur gali ne tik užuosti naftos kvapą, bet ir matyti, kaip iš žemės sunkiasi juodi naftos lašai.

Toji nafta ir buvo Los Andželo pradžia, o dabar plačiuose kalnų šlaituose išsidėstęs, paskendęs didžiulių medžių paunksmėje, gražių pastatų, plačių gatvių miestas. Geriausia jį apžvelgti nuo Griffith kalno viršaus. Štai ten mėlynuoja Didysis vandenynas, štai Lee kalno pietinė pusė, kurioje 110 m. ilgio ir 14 m. aukščio užrašas Hollywood, kitapus parkuose skendintys namai… Ant kalno, kur stovime, Griffith observatorija. Labai įvairi ir turtinga ekspozicija, planetų modeliai…

Gali net pasisverti ir pasigirti, kiek sveri, pavyzdžiui, Marse ar Jupiteryje. Žaidimas, bet įdomu. Dar pora dalykų iš to miesto. Žvaigždžių alėja. Tai šaligatvis Holivudo bulvare. O aš maniau, kad tai išpuoselėta alėja, kad per žvaigždes negalima vaikščioti… Čia gi pats didžiausias šurmulys: vienas tau bruka savo įrašų kompaktą, kitas, apsirengęs filmo personažu, siūlo nusifotografuoti, trečias… ir t.t.

Tik ir krapštyk piniginę – nori žmonės prasimušti į sceną, į ekraną, į turtingųjų pasaulį. Taip ir eini per tas žvaigždes, įmontuotas tarp šaligatvio trinkelių, mindai garsius vardus ir pavardes…

Mintys prieš atsisveikinant
Dar viena snobui įdomi vieta – 66–osios magistralės (garsioji Reute 66) pabaiga. Tai žinoma visiems, kas skaitė Džeko Keruako „Kelyje”. Čia, Los Andželo paplūdimyje, tas kelias pasibaigia.

Nuo rytinio iki vakarinio Amerikos pakraščio esą išlikę to kelio likučiai, o ant šio tilto, nutįstančio toli į vandenyną, yra atminimo ženklas „66“.
Bruzdesys, spalvinga žmonių minia, amerikietiškos šypsenos ir laisvumas, apačioje pilnos žaidimų ir pramogų bei sporto aikštelės, filmuose dažnai matoma pakrantė kelia savotišką jaudulį, kad esi tos minios dalis, minios, kurioje kadaise Dž. Keruako bitnikai ieškojo pakvaišusių, filosofuojančių, nesiekiančių turto, bet teisingų žmonių.

Aš irgi tik trumpalaikė keliautoja, nesigilinu į socialines čia esančių problemas (mačiau, yra ir benamių, ir…), pro automobilio langą aš stebiu kintantį vaizdą, man malonus važiavimas tais daugiajuosčiais keliais, įspūdingi saulėlydžiai nuo tiltų į vandenyną, šiltas oras, žydintys medžiai ir gėlės, šviežios braškės pusryčiams…

Diena, kita ir vėl tuo pačiu keliu, dar kuriam laikui palikusi namiškius, patrauksiu namo, glėbyje nešdamasi žieminę striukę, kuprinėje šiltus batus. Priekyje ūkanotas Stokholmas ir kiaurai smelkiančio vėjo Vilnius. Lietuvoje juk taip pat lapkritis.

Kalifornija yra Ramiojo vandenyno pakrantėje. Šiaurėje ribojasi su Oregono valstija, rytuose su Nevados ir Arizonos valstijomis, pietuose su Meksika. Tai trečioji pagal plotą JAV valstija – 410 000 km². Dauguma didžiųjų miestų – San Fransiskas, Oklandas, San Chosė, Berklis – išsidėstę valstijos vakaruose prie Ramiojo vandenyno. Į pietus nuo San Fransisko įlankos yra Silicio slėnis, žinomas dėl technologijų kompanijų.

Centrinę valstijos dalį užima derlingos žemės, apsuptos kalnų. Pietinėje dalyje driekiasi Mohavių dykuma. Nuo dykumos į šiaurės rytus, prie Nevados, plyti Mirties slėnis, kuris yra žemiausia (86 m. žemiau jūros lygio) ir karščiausia vieta Šiaurės Amerikoje. Valstijos rytuose driekiasi Siera Nevados kalnai.

Jų viršukalnė – Vitnis – pats aukščiausias kontinentinės JAV dalies taškas (4421 m.). Netoliese yra Josemičio nacionalinis parkas. Išilgai valstijos teritorijos driekiasi tektoninis Šv. Andrejaus lūžis.Kalifornijoje auga didžiausi, aukščiausi gyvi ir turbūt seniausi medžiai pasaulyje.

Pirmieji europiečiai, kurie ištyrinėjo Kalifornijos pakrantes, buvo Chuanas Rodrigesas Kabriljas ( 1542 m.) ir seras Frensis Dreikas (1579 m.).

Istoriškai Kalifornija buvo pavadinta šiaurės vakarų Ispanijos imperijos dalis Šiaurės Amerikoje. Ispanų misionieriai ten nuo XVIII a. pirmojo dešimtmečio pabaigos pradėjo kurti nedideles gyvenvietes. Po JAV-Meksikos karo 1847 metais šis regionas buvo pasidalintas tarp JAV ir Meksikos. 1848 m. JAV dalyje atradus aukso, prasidėjo vadinamoji „aukso karštinė“. Tuo metu gyventojų skaičius labai išaugo.

Kraštas buvo paskelbtas kaip Kalifornijos respublika, kurios gyvavimas baigėsi, kai San Fransisko įlankoje išsilaipino JAV karinio laivyno komandoras Sloutas ir paskelbė teritoriją priklausant JAV. 1850 metais Kalifornija buvo paskelbta 31 JAV valstija. 1950 metais Kalifornija tapo daugiausia gyventojų turinčia valstija ir išlieka tokia iki šiol.

Irena ARLAUSKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Pagėgių vietos politikos vingiai

„Pamarys“ jau informavo skaitytojus, kad Pagėgių savivaldybės taryba nutarė Socialinių paslaugų centrą prijungti prie Vaiko globos centro. Nedideliame miestelyje sklando gandai, kad taip padaryta vien dėl vietos politikų pasikeitusios įtakos zonos… Prieš tai Pagėgių pagrindinė mokykla buvo prijungta prie gimnazijos. Tik buvusios mokyklos pedagogų pastangomis pavyko pasiekti, kad be darbo neliktų buvusi pradinės mokyklos vadovė. Niekas neklausė ir Socialinių paslaugų centro darbuotojų nuomonės dėl jų įstaigos jungimo prie Vaiko globos centro. Dar daugiau – šio centro darbuotojų net neįleido į

Parama smulkiems pieno ūkiams atveria naujas galimybes

„Be paramos – niekaip“, – trumpai drūtai šneką užbaigė Utenos rajone, Šlapių kaime (Kuktiškių sen.) ūkininkaujantis ir veterinaro specialybę turintis Ričardas Tamulis. Ūkininkas ruošia dokumentus ir ketina suspėti teikti paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį ,,Parama smulkiesiems ūkiams“. Norintiems dar suskubti ir kreiptis šios paramos reikėtų žinoti, jog šiuo paraiškų priėmimo etapu, kuris truks iki rugsėjo 30 d., paraiškas gali teikti būtent pienine galvijininkyste užsiimantys smulkieji ūkininkai.  Pradžia – viena

Šilutės pareigūnai tikrino motorinių transporto priemonių triukšmo lygį

Penktadienį, Šilutės mieste ir rajone nuo 13.00 val. iki 15.00 val. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato pareigūnai vykdė prevencinę priemonę, skirtą patikrinti ar kelių eisme dalyvaujančios motorinės transporto priemonės neviršija teisės aktuose nustatyto triukšmo lygio, ar jas vairuoja asmenys turintys teisę vairuoti atitinkamos kategorijos transporto priemones, ar jas vairuoja būdami blaivūs ir neapsvaigę ir ar laikomasi kelių eismo taisyklių. Deja, dviems transporto priemonių vairuotojams pareikštos žodinės pastabos bei anuliuotos transporto priemonių privalomosios techninės apžiūros (LR ANK

Lubų dizaino sprendimai namams

Namų dizainui dažniausiai skiriama daug dėmesio, tam labai svarbios grindys ir sienos, tačiau negalima pamiršti ir lubų.  Dažnai joms neskiriama jokio dėmesio ir dažniausiai paliekamos neutralios baltos spalvos. Dėl šios priežasties kambarys netenka galimybės atrodyti taip gerai kaip iš tiesų galėtų. Šiais laikais galimas įtempiamų lubų montavimas, įvairi dažymo technika ir net lubų tapetavimas, todėl galima džiaugtis puikiu interjero dizainu.  Tačiau tuo pasinaudoja nedaugelis. Jei norite paversti savo namus dar jaukesniais, dailesniais ir net vizualiai erdvesniais, atkreipkite dėmesį į tai