„Laimės reikia ieškoti namuose…“

Tuo įsitikinusi Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Vanda Žuklijienė, Mokytojų dienos proga apdovanota Pagėgių savivaldybės mero Virginijaus Komskio padėkos raštu už ilgametį pedagoginį darbą ir literatūrinių tradicijų puoselėjimą.

Simono Skutulo nuotr.

42 metų pedagogės darbo stažą turinti mokytoja Pagėgiuose – nuo 1977 m., kai parvyko dirbti, baigusi lietuvių kalbos studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Gimė Pėžaičiuose, Klaipėdos rajone, netrukus šeima įsikūrė Stoniškių, o vėliau – Usėnų krašte. Dabar A. Mackaus gimnazijos kolektyve darbo stažu šią mokytoją lenkia tik jos vyras pedagogas Juozas Žuklija.
Mokytoja Vanda ŽUKLIJIENĖ atsakė į kelis „Pamario“ klausimus.
– Ar gerbiama Lietuvoje valstybinė lietuvių kalba?
– Ar gerbiama pati kalba? Gal ir gerbiama. Tarkim, kai pasiklausau per radiją ar televiziją apie Vilniaus kraštą… Vis tik stengiamasi.
– Būdavo mokykla, biblioteka, kultūros namai, o dabar – centrai, daugiafunkciai centrai. Jums priimtini tokie pokyčiai?
– Jeigu keičiasi ir turinys, gal ir gerai, kai pavadinimą keičia. Bet jeigu lieka tas pats turinys, vargu ar reikia keisti.
– Pagėgių gimnazijai suteiktas Algimanto Mackaus vardas. Ar tai svarbu?
– Manyčiau, kad žmonės, kurie padarė daug gero, turi būti neužmiršti, turi būti įamžintas jų atminimas, įprasminti jų darbai. Algimanto Mackaus vardas gimnazijai reiškia, kad mes visų pirma prisimename šį pasaulinio garso poetą, kilusį iš Pagėgių, kuris kūrė tokią išskirtinę, neornamentuotą poeziją. Daugiau tokių savo poetų mes neturime. Mums Algimanto Mackaus vardas – tarsi stimulas žinoti, kad toks poetas buvo, tarsi stimulas studijuoti jo poeziją.
– Vilkyškių mokyklai suteiktas Johaneso Bobrovskio, Lumpėnų – Enzio Jagomasto, garsių Mažosios Lietuvos asmenybių, vardai. Ar mokiniui tai svarbu?
– Jeigu vaikas suvokia, kad reikia gerbti tuos, kurie kažkada labai daug davė ir padarė, manau, jam tai svarbu.
– Pernai visus metus prie Pagėgių savivaldybės buvo iškelta Mažosios Lietuvos vėliava, nes tai buvo jubiliejiniai metai. Ar turi prasmės ir yra reikšmingas toks pagarbos ženklas?
– Jeigu iškeliame tik vėlia

vą ir nedarome nieko daugiau, turbūt prasmės nedaug. Juk daugelio, kiek girdėjau, tai net nesudomino, be to, ne visi ir žino, ką ta vėliava reiškia, kodėl ji tokia.
– Pagėgių krašto mokyklos, biblioteka, muziejus, kultūros centras, Rambyno regioninio parko direkcija kartu su pagalbininkais pernai surengė gausybę įspūdingų renginių, skirtų Mažosios Lietuvos prijungimo prie Lietuvos 90 metų jubiliejui, tačiau dažnai šiose savo turiniu išskirtinėse ir labai prasmingose šventėse teko matyti vis tuos pačius žmones.
– Taip yra. Aš žiūrėdama į nuotraukas jaučiu pavydą tiems žmonėms, kurie turi laiko ateiti ir būti. Aš po pamokų namuose dar taisau mokinių darbus, ruošiuosi pamokoms. Jeigu galiu, einu ten – man įdomu. Nueiti labai noriu ir knieti. Tačiau toks mokytojo darbas – vaikai laukia ištaisytų darbų, rezultatų. Mokytojo darbas pamokomis nesibaigia. Ko gero, daugelis dirbančių žmonių panašiai pasakytų. Žinote, ir aš laukiu to meto, kai galėsiu daugiau išeiti, pabūti, kaip dabar tai gali daryti garbaus amžiaus sulaukę žmonės.
– Daugelis verslininkų savo įmonėms renkasi pavadinimus užsienio kalba.
– Jeigu mes sakome „Pirk prekę lietuvišką“, tai ir tą prekę, ir ją pagaminusią įmonę turėtume vadinti lietuvišku vardu…
– Kas penktas Lietuvos gyventojas jau užsienyje – ten kuria šeimas, susilaukia vaikų, jiems parenka tokius vardus, kad sunku net ištarti.
– Savo vaikams ir mokiniams aš sakau, kad laimės visada reikia ieškoti namuose. Mano buvę auklėtiniai – dabar jau trečiakursiai studentai. Kai mes kalbėdavomės apie išvykimą iš Lietuvos, aš jiems pasakodavau labai daug. Ne vienas, sugrįžęs į gimtinę, manęs klausdavo, iš kur aš žinojau apie Lietuvos ilgesį, tą vienatvę. Aš neįsivaizduoju, kaip galima gyventi svetimame krašte. Aš neįsivaizduoju!
Kai su gimnazijos delegacija vykstame pas draugus Vokietijoje, džiaugiuosi galėdama ten nuvykti, tačiau dar labiau džiaugiuosi galėdama sugrįžti. Nė už ką nepasilikčiau, jei ir labai kviestų. Man nepriimtina viskas, nes tai svetima: ir aplinka, ir kultūra, ir tarpusavio santykiai. Tai nėra mano. Vienas mūsų gimnazijos auklėtinis sugrįžo pusmetį mokęsis Vokietijoje. Klausiau, ar norėjo ten pasilikti. Sako: „Ne, nenoriu likti Vokietijoje, bet noriu, kad Lietuvoje būtų kaip Vokietijoje“. Susitinku ir pasikalbu su tais, kurie sugrįžta iš užsienio. Vieni džiaugiasi ir sako, kad reikėję seniai išvažiuoti iš tos Lietuvos. Sugrįžta ten nepritapusių. Išvykus su šeima – kas kita, o pavieniui – sunku. Svetimas, vienišas, niekam nerūpintis. Man baisiausia, kai žmogus spjovė ir išvažiavo. Nebijau žodžio „spjovė“. Pats nebaigęs mokslų, nedirbęs, nieko nesukūręs išvažiavo laimės ieškoti, susirgo, sugrįžo ir pyksta, kad čia turi mokėti už gydymą. O ką tu, vaike, Lietuvai davei? Tyla. Atsakymo nėra. Žinoma, reikia pamatyti, koks gyvenimas kitur. Svarbu, kad sugrįžtų. O čia jau reikia valdžios politikos. Užsienyje nekvalifikuotą darbą turintis žmogus gyvena visai gerai, o Lietuvoje – vargsta.
– Patriotizmas. Ar Lietuvoje šis žodis dar reikšmingas?
– Žinoma, ir reikšmingas, ir svarbus. Kai kalbuosi su mokiniais, kai skaitau jų rašinius, daug sužinau. Jie ir tarp eilučių pasako labai daug. Iš tikrųjų ne visi, bet didelė dalis, jeigu reikėtų, gintų savo Lietuvą. Kalbamės apie Sausio 13-osios įvykius. Jie apie tai rašo. Tai jiems svarbu, nors ir ne visiems. Aš esu optimistė.

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ

Hits: 71

2 komentarai

  • auklėtinis

    Puiki Mokytoja, esu jai labai dėkingas ir visą gyvenimą gerbsiu už tai, ko mane išmokė. Ir ši mano Mokytojos nuomonė – pamokanti, teisinga. Tai tarsi dar viena pamoka – Gyvenimo pamoka. Sveikinu Jus, gerbiamoji Mokytoja, su profesine švente. Džiugu, kad Jus įvertino apdovanojimu. Linkiu Jums sveikatos, stiprybės ir gražių dienų bei gerų žmonių šalia. AČIŪ.

  • kolegė

    Sveikinu dar kartą . Visada malonu būti šalia Jūsų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Renginių, skirtų emocinei sveikatai, ciklas

MO muziejus drauge su kitų kultūros įstaigų atstovais ne kartą akcentavo meno ir kultūros svarbą. Muziejų ir galerijų lankymas gerina žmonių emocinę sveikatą, mažina stresą bei suteikia laimės. Tą patvirtina Pasaulio sveikatos organizacijos atlikti tyrimai. „Apie muziejų ir vizualiųjų menų teigiamą poveikį visuomenei ne kartą kalbėjome, kai muziejus buvo uždarytas karantino metu. Įsitikinome, kad nepaisant mokslinių įrodymų, galbūt tuo nėra pasitikima, nesistengiama sistemiškiau išnaudoti. Todėl norime tęsti šią temą ir analizuoti, kaip geriau išnaudoti muziejus – vietas, kuriose auga gerovės

Baudos už žolės deginimą

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, daugiausia  gaisrų atvirosiose teritorijose kyla balandžio mėnesį. Praėjusių metų  balandį  ugniagesiams juos teko gesinti 815 kartų. Šiais metais žolė Lietuvoje jau liepsnojo  360  kartų. Daugiausia tokių gaisrų šiemet kilo Vilniaus (179), Kauno (43) ir Šiaulių (26)  apskrityse.  Šiemet išdegė per 100 ha, praėjusiais metais per tą patį laiką ugnis nusiaubė 575 ha (kilo 918 gaisrų).    Dabar šalyje  vyksta akcija „Nedegink žolės“, jos metu gyventojams platinama informacija apie daromą žalą deginant sausą žolę ir už

Atvelykiui – apie žibučių miškelį Pagryniuose

Pagryniuose, Šilutės priemiestyje,  reto grožio vieta: 7 arų ploto privatus miškelis išvien mėlynuoja žibuoklių žiedais. Kiek jų čia žydi, sunku ir suskaičiuoti. Vešlūs krūmeliai kelia po dešimtis žiedų. Šį pavasarį mėlynasis miškelis ypač gražus. Dabar – pats žibučių žydėjimas. O padėkos už šį sukurtą grožį nusipelno Žaliosios gatvės sodybos šeimininkai – garsūs Pamario krašto bitininkai Onutė ir Pranas Petrošiai. Sukurti tokį žibuoklyną – ne vienerių metų darbas. Onutė Petrošienė pasakojo, kad pirmosios žibutės čia buvo pasodintos gal prieš 10 metų.

Dovana F. Bajoraičio viešajai bibliotekai – stalo žaidimas „Kelionė koklių motyvais“

Rudenį trys klaipėdiečiai – meno projektų koordinatorė Žana Jegorova, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja dr. Raimonda Nabažaitė, ir tapytojas Rodionas Petrovas (Rodion Petroff) sukūrė pažintinį stalo žaidimą „Kelionė koklių motyvais“, kuris yra glaudžiai susijęs su Klaipėdoskrašto  istorija. Jame vaizduojami kokliai priklauso Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Šis žaidimas kviečia prisiliesti prie krosnių istorijos (tai artima ir Šilutės kraštui). Žaidėjai žaisdami artimiau prisilies prie archeologijos ir jos ypatumų, daugiau sužinos apie Europos istoriją, mieste vyravusią prekybą, garsių menininkų kūrybą,

Taip pat skaitykite