„Pamarys“ rašė apie diskusijas, kilusias pradėjus įgyvendinti vieną Savivaldybės tarybos sprendimą dėl sklypų ir teritorijų tvarkymo ir švaros taisyklių patvirtinimo (2017 m. balandžio  27 d. sprendimas Nr. T1-682). Kas dar nesusidūrė, priminsiu, kad šio sprendimo esmė: nustatyta tvarka, įpareigojanti daugiabučių namų gyventojus tvarkyti savo namų aplinką. Gerai tai ar blogai – parodys laikas. Paminėsiu tik du svarbiausius pasisakančių „už“ ir „prieš“ argumentus.

Už: nuosavų namų kiemus tvarkosi savininkai, kodėl daugiabučiai negali; Savivaldybė sutaupys lėšų.

Prieš: nuosavo namo kiemas užtvertas ir ten bet kas nevaikšto; daugiabučio gyventojai nėra žemės savininkai. Pvz., jeigu būtų paskelbtas konkursas prekybos kioskeliui ar mokamai stovėjimo aikštelei įrengti, to namo gyventojai konkurse jokios pirmumo teisės neturėtų.

Nuo šiol komunalininkai valys tik viešąsias erdves.

Balandį spaudoje ir visuomenėje didelių aistrų nebuvo. Jos kilo tik dabar, kai bandome vykdyti tai, kas nuspręsta. Pirmiausia pasakysiu, kad formaliai šis sprendimas yra teisėtas. Dar 2013 metais Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) sprendė ginčą dėl tokio sprendimo Kaune ir nutarė, kad Savivaldybės taryba gali priimti tokius sprendimus. Įdomiausia, kad ši LVAT nutartis nebuvo paminėta Savivaldybės tarybos sprendimo projekte, o Tarybos nariai pasitenkino žodiniu paaiškinimu, kad „viskas yra teisėta“. Tačiau ar nekyla jokių problemų?

Pagal šias taisykles per tris mėnesius nuo jų įsigaliojimo Savivaldybės administracijos direktorius turi patvirtinti daugiabučiams gyvenamiesiems namams priklausančių faktiškai naudojamų teritorijų ribų ir plotų nustatymo tvarką, bet apie ją dar negirdėti (bent jau nepaviešinta). Seniūnijos specialistai ragina sudaryti aplinkos tvarkymo sutartis. Minėtame LVAT nutarime pažymėta, kad namui priskirta teritorija gali būti ne tik bendrieji, specialieji ar detalieji planai, bet ir kitokie „raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo“. Tačiau Šilutės daugiabučiai, kurie iki šiol neturėjo jiems priskirtos žemės planų, ir dabar vis dar neturi „faktiškai naudojamos teritorijos“ ribų, kurias būtų patvirtinęs koks nors pareigūnas. Taisyklės jau galioja, tvarkytis reikia, o plotų „raštu ar grafiškai“ dar nenustatyta?..

Kita problema: koks tai mokestis? Kadangi tai yra sprendimas, susijęs su savarankiškos Savivaldybės funkcijos įgyvendinimu, tai reikėtų suprasti, jog gyvenamos ar kitaip faktiškai naudojamos teritorijos tvarkymo rinkliava yra panaši į komunalinių atliekų rinkliavą – tarsi  infrastruktūros mokestis. O čia yra keli kol kas neatsakyti niuansai. Pirma: rinkliava už tam tikrą paslaugą nustatoma gyventojams, tai ar galima reikalauti atsakomybės iš namo bendrijos, jeigu kažkuris gyventojas atsisakys mokėti?  Antra: jeigu tai rinkliava už teritorijos tvarkymo paslaugą, kodėl nėra skelbta konkurso šiai paslaugai teikti?

Žinau, jog dalis daugiabučių ir iki šiol patys tvarkėsi. Blogai buvo, kad tų nesitvarkančiųjų aplinką (sako, kartais ir privačią teritoriją) šienavo ir prižiūrėjo „už valdiškus“ pinigus, todėl besirūpinančių savo kiemais namų vis mažėjo. Tai dabar, neradę kitų būdų taip paveikti nevalyvuosius, visus įspaudėme į taisyklių rėmus. Ar nebuvo kitų būdų paveikti nesitvarkančius?

Matyt, kad mes negalime gyventi be taisyklių, be rėmų. Matyt, kad mokesčiai yra veiksmingiausi šiandieninėje visuomenėje, nors bet kuris naujas mokėjimas sukelia naujų nepasitenkinimo bangų: neseniai spaudoje aprašyta situacija su mokesčiu Švėkšnos parke, 2016 metais keltas klausimas, kodėl reikia mokėti už automobilio parkavimą Ventėje, kai noriu tik į Kuršių marias ar paukščius pasižvalgyti.

To nepasitenkinimo galėjo būti mažiau. Minėtame LVAT nutarime yra akcentuojama, kad Konstitucijoje įtvirtinta savivaldybės teisė veikti laisvai ir savarankiškai yra vertintina kaip „šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija“. Tai kur tas mūsų bendruomenės dalyvavimas ruošiant tokį sprendimą, svarstant taisyklių projektą, aptariant viešų ir „faktiškai naudojamų“ teritorijų ribas? Formaliai viskas teisėta. Bet pro Jaunimo kvartalo Nr. 2 (dabar alėja, bet kodėl?) namą į Šilutės turgų praeina gal pusė miesto gyventojų, tai suoliukas po namo langais – viešoji vieta, kur gali pailsėti bet kas; ar namo naudojama teritorija?

Visada sakiau, kad būtina sutarti kaip atribosime daugiabučių namų „faktiškai naudojamą“ ir viešąją teritorijas. Kol tai nepadaryta, įvestas mokestis yra naudingas tik finansiškai. Bendruomeniškumo stiprinimo ir kitais aspektais jis žalingas. Panašu, kad Šilutėje teritorijų paskirstymas vyksta tiesiog praktiškai, be jokių išankstinių teorinių nuostatų, kas turėtų būti laikoma viešąja erdve. Vien tik taisyklėmis problemos neišsprendžiamos. Tai liudija ir faktas, jog spaudoje vis pasikartoja straipsniai apie šiukšles miške, apie išdraskytus tinkamai išmestų šiukšlių maišus, ne vietoje sumestas padangas ir t. t. Dar turime mokytis visi: ir gyventojai ir pareigūnai.

Jonas Jaunius