Keli puslapiai iš Švėkšnos seniūno Alfonso Šepučio gyvenimo knygos
Švėkšnos seniūnui Alfonsui Šepučiui birželio 21 d. sukako 60 metų. Jubiliatą pasveikino Šilutės rajono savivaldybės vadovai, kolegos seniūnai ir gausus būrys švėkšniškių.
„Trumpa naktis buvo, o ryte šiek tiek troškino… O toliau gyvenimas ėjo ta pačia vaga“, – jubiliejų prisimena Alfonsas Šeputis.
Gimęs saulėgrįžos dieną
Mero Vytauto Laurinaičio potvarkiu padėkos jubiliejų proga pareikštos dviem seniūnams: A. Šepučiui ir liepos 11 d. 60 metų sukaktį minėjusiam Vainuto seniūnui Vitalijui Mockui. Abu yra didžiausią vadovavimo seniūnijoms stažą turintys valstybės tarnautojai, be to, ir jų tarpusavio pažintis siekia studijų metus. Yra ir kitų lemtingų sutapimų.
„Gimiau trumpiausią naktį ir ilgiausią dieną (vasaros saulėgrįža), nes birželio 22 d. prasideda virsmas. Esu gimęs Šilalės krašte. Kaip atsiradau Švėkšnos krašte? Čia – istorija… Po studijų bandžiau rinktis, bet gyvenimas mano pasirinkimą nustūmė į šoną. Mano likimą nulėmė geriausias mano draugas. Kartu studijavome tuomet Šiaulių pedagoginiame institute. Jis pora metų anksčiau baigė studijas ir mokytojavo Švėkšnoje. Aš gavau paskyrimą į Vainutą. Specialybės diplomas – rusų kalba ir literatūra bei pedagogika. Pasirinkimas padėjo išvengti tarnybos kariuomenėje.
Prisistatęs į Švietimo skyrių išgirdau, kad mano draugas Antanas Bartušis, tuomet jau Švėkšnos mokyklos mokytojas, pasirūpino, jog dirbčiau Švėkšnoje. Klausia, ar prieštarauju, atsakau: „Ne“. Mat su draugu jau buvome aplankę Švėkšną. Labai patiko tas senovinis miestelis, dvaras, parkas, brukis… Tai įstrigo atmintyje, suvirpino širdį. Apsigyvenome Švėkšnoje kartu su draugu išsinuomotame bute. Likimas būna žiaurus – po poros mėnesių jis žuvo… Abu mėgome sportą, tądien važiavome žaisti į krepšinio varžybas: mes – autobusu, jis – motociklu „Java“. Šilalėje jo taip ir nesulaukėme… Grįžau į kambarį ir aptikau kruviną jo kombinezoną ir skilusį šalmą… Tai buvo 1982 m. ruduo. Kartais pamąstau, kad mano draugas tikriausiai iš Amžinybės stebi, ar aš laimingas šiame pasaulyje, toje mūsų Švėkšnoje. Juk jis padarė lemtingą sprendimą mano gyvenime.
Aš laimingas ir dėkingas savo draugui. Esu tame kampelyje, kuris man mielas ir brangus. 1985 metais vedžiau švėkšniškę Skaidrą, kurią… buvau mokęs. Kaip įprasta vyrams, laukiau sūnaus, o gimė dukros Viktorija ir Audronė, jos jau ištekėjo ir augina po du berniukus. Dvi dukros ir keturi anūkai berniukai! Viktorija su Rimvydu turi Gustavą ir Rapolą, Audronė su Juliumi – Motiejų ir Povilą. Irgi graži likimo dovana. Vardai – gražūs, nors ir ne mes parinkome, bet džiaugiuosi.
Švėkšnos krašte pažinau nuostabių žmonių. Vyresniuosius visus pažįstu, tik kartais kokio gimnazisto – ne. Vyksta kaita. Mat su gimnazija ryšiai pasikeitė. Kol dukros mokėsi, ten ir pareigų turėjau, o dabar, kol anūkai auga, sieja tik bendruomenės reikalai, šventės. Tai kartais gatvėje sutikto jauno žmogaus ir nepažįstu.
Nuo 1995 metų esu Švėkšnos seniūnas, o buvau ir vykdomojo komiteto pirmininkas, viršaitis nuo 1986 m. Ir Vitalijus Mockus Vainute tą patį paminėtų. Beje, mudu ir tą patį institutą baigėme, abu pedagogai, studijų metais gyvenome viename aukšte. Kai vasarą sveikinau jį jubiliejaus proga, vainutiškiams sakiau, kad Vitalijus jiems teko, nes aš Vainutą iškeičiau į Švėkšną…“ – pasakojo A. Šeputis.
Gyvenimas darosi skubesnis
„Žinote, švęsti jubiliejų reikia, kai sukanka 50 metų, tą pusiaukelę. O jau 60? Mieliau švenčiu anūkų gimtadienius“, – atvirumu nustebino A. Šeputis. Kalbėjo vis apie žmones, tad ir išsprūdo, ar per 33 vadovavimo Švėkšnai metus dar pasitaiko, kas nustebintų? Pasirodo, pasitaiko: daugiau pykčio, dar tas skubėjimas, skubėjimas, kai nespėji pastebėti nei kaimyno džiaugsmo, nei rūpesčio. Susitiki, anot A. Šepučio, žmogų, linkt galva, tai kaip sekasi, ir bėgi… Tai veda į susvetimėjimą. Ankstesnė Švėkšnos karta buvo kitokia – daugiau nuoširdumo. Nors Švėkšnos krašto bendruomenė, anot seniūno, išskirtinė sutelktumu, nuoširdumu, pagarba istorijai, patriotizmu, giliu tikėjimu į Dievą. Kas taip sucementavo tą garbesnio amžiaus švėkšniškių kartą? Seniūno manymu, sėslumas. Be to, Švėkšna buvo pasienio mietelis, bet tai nesuardė žmonių ryšių.
Stipri katalikų bendruomenė
„Štai kad ir mūsų neįgalieji. Ir velykinių margučių medis, gėlių kilimai, ir kiek kitų miestelį išgarsinusių darbų! Nuostabu. Dar „Tėviškės“ draugija su kultūrine sklaida, sporto klubas „Meška“. Ir mudu su žmona šokame suaugusiųjų šokėjų kolektyve „Šalna“. Klebonas Julius Meškauskas buria tikinčiųjų bendruomenę“, – pasakojo A. Šeputis, o nusistebėjus, kad Švėkšnos katalikų bendruomenės nė stiprinti nereikia, nes ji ir taip stipri, priminė: „Bažnyčia jungia, taip. Statinys, degančios žvakės, malda – tai viena, bet ir tikintieji nori po pamaldų sueiti, pasikalbėti, pasižmonėti. Šiemet klebonas Julius po miestelio šventės, po atlaidų, sukvietė tikinčiuosius į didįjį suėjimą. Susirinko parapijos sode, buvo koncertas, tikintieji susėdo pievelėje po obelimis, vaišinosi susineštais patiekalais, kepė kepsnius, vieni kitus vaišino. Ilgai kalbėjosi.“ Tokia, anot seniūno, nauja klebono iniciatyva labiau sutelkti tikinčiuosius verta pagarbos. Ir Stemplėse po atlaidų tikintieji sėdo prie ilgo stalo pasidžiaugti ir pabūti kartu.
Švėkšna unikali… žmonėmis
„Švėkšna yra stiprus tikinčiųjų kraštas. Seniūnijos ryšiai su bažnyčia tvirti ir pagarbūs. Ir su verslininkais sutariame, jie remia mūsų šventes, kitus renginius. Gal prieš 10 metų paramos tekdavo prašyti, dabar jie jau sako, jog paremdami šventes jie taip atsidėkoja švėkšniškiams, kurie naudojasi verslo paslaugomis. Gimnazija, muziejus, biblioteka, amatų centras, žiūriu, turi savų ryšių su verslininkais. Vyrauja supratimas, kad vieni kitiems esame reikalingi. O moliūgų jau gal pusę suveža iš visos Lietuvos – nušvinta Švėkšna. O kiek žmonių suvažiuoja! Velykinių margučių medį ilgai lankė ir atvykėliai iš visos Lietuvos, ir iš užsienio. Žinote, tokių darbščių, sumanių, kūrybingų žmonių, kokie yra mūsų seniūnijos neįgalieji, vargu ar kur berasite. Kelios dešimtys žmonių, o kiek įdomaus, gražaus padaro, tiek rankų darbo įdeda, triūsia kaip skruzdėlikės. Jie tapo svarbūs, reikšmingi, juos visur kviečia, jų gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai. Rengia savo Jonines, grybavimo šventę.
Taip, atjauta ir pagalba nelaimėje, ligoje – tuo mūsų bendruomenė išsiskiria. Tai telkia mūsų bendruomenę, tik ne viskas žmogaus valioje… Vertinu mūsų „Saulės“ gimnazijos pedagogų, mokinių, jų tėvų geranoriškumą ir pasišventimą padėti žmogui sunkią valandą, ligoje – kilni tradicija, esu už tai dėkingas. Taip, nieko brangesnio už žmones Švėkšnos krašte ir neturiu. Esu laimingas su jais. Dvarai, rūmai, parkas, net mūsų gražioji bažnyčia – kas būtų be žmogaus? Viską pastatė, sukūrė žmonės, mums tenka puoselėti tą atminimą, istoriją, įamžinti tuos, kurie savo gyvenimą pašventė Lietuvai, Švėkšnai, kad neliktų užmirštų. Tad pasirodo vis naujų knygų, jų jau daug. Ateities kartų nepasmerksime nežiniai. Unikali mūsų Švėkšna – pro viaduką įvažiuoji, tas miestelio centro akmenų grindinys iš tikrų rieduliukų… Kai pavaikštau po kapines – kiek iškilių asmenybių čia yra gyvenę… Kiek Lietuvai nusipelniusių! Toli pavyzdžių, kaip gyventi, ieškoti mums nereikia. Tik domėkis, žinok, mokykis ir gyvenk nešdamas šviesą.
Gal mano draugas iš aukštybių stebi mano gyvenimą ir džiaugiasi. Jis padarė gerą sprendimą mano gyvenime. Esu dėkingas ir laimingas. Didelių miestų nemėgstu. Kartais pasiimu knygą, pabūnu vienas. Piešiu, tapau – paveikslų esu daug padovanojęs, juk svajojau būti architektu, bet tikslieji mokslai nepatiko. Ir į kariuomenę eiti nenorėjau, o pasirinkta specialybė pagelbėjo to išvengti. Žinote, tas mano draugas labai įtakojo visus mano gyvenimo vingius. Ir sportas tapo reikšmingas, esu ir vaidinęs klojimo teatre, dabar šoku „Šalnoje“. Esu meniškos prigimties. Gyvenimu esu patenkintas ir nesiskundžiu. Ką davė likimas – tą ir turiu. Jis manęs neskriaudė“, – užvertė dar vieną savo gyvenimo puslapį A. Šeputis.
Siūlo apdovanoti
Kasmet spalio 10-ąją minint Vietos savivaldos dieną Vilniuje vyksta Lietuvos savivaldybių asociacijos organizuojama „Auksinės krivūlės“ apdovanojimų ceremonija. Šiuo renginiu pagerbiamos ir apdovanojamos savivaldybės, žmonės, nusipelnę Lietuvos savivaldai, jos plėtrai bei stiprinimui.
Šiais metais Šilutės r. savivaldybė „Auksinės krivūlės riterio“ apdovanojimui pasiūlė Švėkšnos seniūną Alfonsą Šeputį.
Stasė SKUTULIENĖ