Likimo broliai Kazimieras „šventasis“ ir Kazimieras „mokytasis“

Jų susitikimo vieta – Intos 3-iasis griežtojo režimo lageris, įkurtas Komijoje (Rusija). Šioje tremties vietoje tilpo gal 4 tūkst. kalinių, dauguma dirbo akmens anglies kasyklose, keli šimtai – miesto statybose. Kiti dėl prastesnės sveikatos, senesni gavo lagerio aptarnavimo darbus: valyti išvietes, skusti bulves… „Mokytasis“ Kazimieras dėl prasto regėjimo, buvo su akiniais, į kasyklas ir statybas netiko. Matyt, dėl tų akinių ir praminė „mokytuoju“.

Tai – apie šviesios atminties garbųjį Rusnės žmogų Kazimierą Banį, kurio knygos „Po Rusnės dangum“ puslapius verčiame ne be priežasties. Kazimieras „šventasis“ – tai monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kurio gimimo 100-metį paminėjome balandžio 9 d. Seimas šiuos metus yra paskelbęs Kazimiero Vasiliausko metais.

Iš dviejų Kazimierų biografijų

Kazimiero Banio prisiminimų knygoje „Po Rusnės dangum“ (išleista 2008 m., skirta Lietuvos Sąjūdžio 20-mečiui) apie autorių skaitome: 1952 m. areštuotas už antisovietinę veiklą, nes 1945-1949 m. buvo partizanų rėmėjas, 1950-1952 m. – pogrindinės studentų organizacijos ir partizanų ryšininkas. 1952 m. suimtas ir nuteistas 25 m. kalėti. Šešerius metus praleido Intos lageriuose. 1958 m. grįžo į Lietuvą.

Katalikų bažnyčios kunigo monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografijoje nurodyta, kad 1949 m. sovietų saugumo suimtas, apkaltintas antisovietine veikla ir nuteistas 10 metų lagerio. 1950 m. įkalintas Intos lageryje, dirbo anglių kasyklose. 1956 m. paleistas grįžo į Lietuvą. 1957 m. vėl suimtas ir įkalintas Vorkutos lageryje. 1958 m. paleistas, tačiau sovietų valdžia jam uždraudė gyventi Lietuvoje ir dirbti kunigo darbą. Iki 1968 m. Daugpilyje, Latvijoje, dirbo kroviku, kolūkio buhalteriu ir elektriku. 1968 m. grįžo į Lietuvą.  

Intos 3-iajame…

„Vos patekęs į 3-iąjį lagerį greitai susidraugavau su visų kalinių gerbiamu kunigu Kazimieru Vasiliausku. Kad lengviau būtų vieną Kazimierą atskirti nuo kito, aštrialiežuviai tautiečiai praminė Vasiliauską Kazimieru „šventuoju“, o mane, matyt, dėl akinių – Kazimieru „mokytuoju“, – rašo K. Banys savo knygoje.

Ką reiškė kalinių draugystė?

Liudas, Vytautas ir Jonas pateko į šachtą, ten kas mėnesį jie gaudavo po 200-250 rublių algos, o štai pagalbinių darbų brigadoje, kur dirbo K. Banys,  jokios algos nebuvo. Pinigų reikėjo bent jau maisto nusipirkti. Tad tie trys K. Banio draugai jam pasiūlė iš savo algų kas mėnesį duoti po 50 rublių kiekvienas…  Draugų gerumas sušildė, bet imti pinigus buvo sunku. Pasisekė, K. Banys sulaukė giminaičio pasiūlymo dirbti požeminio geležinkelio iešmininku. Lagerio vadovybė, išgirdusi prašymą dirbti šachtoje, žinoma, sutiko.

Kai Vorkutos lagerių politiniai kaliniai, nesulaukę permainų, ėmė bruzdėti, ir Intos lagerį pasiekė jų kreipimasis prisidėti prie streiko-sukilimo. Kadangi lietuviai ir ukrainiečiai sudarė bemaž du trečdalius kalinių, jiems buvo patikėta priimti sprendimą. Ukrainiečiai pritarė lietuviams, nusprendusiems nestreikuoti.

1958 m. pabaigoje K. Banys baigė tremtį, spalio 9 d. sėdo į traukinį Vorkuta-Maskva ir spalio 13 d. buvo jau tėvų namuose. Vėliau įsidarbino Pagėgių rajono „Nemuno“ valstybiniame žirgyne. 1961 m. balandžio 17 d. paliko žirgyną ir pradėjo dirbti Rusnės žuvininkystės ūkyje laborantu. Čia išėjo į Amžinybę.

Nenutrūkę ryšiai

„…Nusprendžiau aplankyti geriausią savo lagerio laikų draugą kunigą Kazimierą Vasiliauską, kuris gyveno Daugpilyje“, – rašo savo knygoje K. Banys.

Kelionėje prisistatė saugumietis. Pasirodo, jis žinojo, kad K. Banys vyksta pas K. Vasiliauską. Besikalbant saugumietis prasitarė, jog kunigas tiktų būti ateistinės propagandos lektoriumi: yra iškalbus, geras psichologas, apsiskaitęs. Tad saugumiečių vardu paprašė K. Banio įkalbėti kunigą mesti kunigystę. K. Banys atsakęs: „Kunigas Vasiliauskas visais atžvilgiais už mane visa galva aukštesnis ir kad jokiu būdu aš neturiu moralinės teisės jam patarinėti tokiais lemtingais klausimais“.

Ta naktis, praleista pas geriausią savo jaunystės draugą, buvo nerami ir bemiegė… Abu menkai miegojo, abiem buvo nelengva.

1975 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus šv. Rapolo bažnyčios administratoriumi buvo paskirtas kunigas K. Vasiliauskas. Iki to laiko jis buvo Varėnos bažnyčios klebonu. Gausybė žmonių lankydavo kunigą. K. Banys, tuomet būdamas Rusnės žuvininkystės ūkio ekonomistu, darbo reikalais vykdavo į Vilnių. Jis vis aplankydavo K. Vasiliauską jo butelyje, buvusiame virš bažnyčios zakristijos, net ir pernakvodavo. „Pas Kazimierą dažnai buvodavo Viktoras Petkus, Tomas Venclova… Turėjau progos susipažinti su kai kurių Helsinkio grupės narių ruoštais dokumentais…“ – skaitome knygoje.

„1985 m. rudenį mirė kunigo K. Vasiliausko motina. Į laidotuves Vabalninko parapijoje susirinko ne tik velionės giminės, artimieji, bet ir keliolika kunigo Kazimiero lagerio draugų. Apsidžiaugiau laidotuvėse sutikęs savo nelaisvės metų draugą Vincą Selioką“, – prisimena K. Banys, kai tuokart paaiškėjo, kad jiedu Šilutėje turi ir bendrą draugą – Petrą Jakštą.

Istorija tokia. 1923 m. pradžioje buvo renkami Klaipėdos kraštui vaduoti savanoriai. 18 metų Marijampolės gimnazijos mokinys V. Seliokas užsirašė į savanorius. Kaune jis pateko į 150 žmonių būrį, kuriam vadovavo Lietuvos kariuomenės kapitonas P. Jakštas. Jo pavaduotojas buvo leitenantas Steponas Darius, būsimasis Atlanto nugalėtojas, garsus lakūnas. Žygio į Klaipėdą metu P. Jakštui patiko jaunasis Suvalkijos bernelis, todėl jį pasiėmė savo neoficialiu adjutantu, jam patikėjo saugoti dokumentus. P. Jakšto būrys be mūšio paėmė Šilutę ir Rusnę, pasitelkdami nemažai vietinių lietuvininkų.

Sugrįžęs iš laidotuvių K. Banys aplankė P. Jakštą ir jų draugystė tęsėsi. Abu dalyvavo Sąjūdžio veikloje.

Abu Kazimierai ir Petras jau Amžinybėje…

Parengė Stasė Skutulienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Nuvilnijo 18-oji Pagėgių literatūrinio pavasario šventė

Iškeliaujant kalendoriniam pavasariui, 2022 m. gegužės 25 d., Vydūno viešoji biblioteka kvietė į 18-ąją Pagėgių literatūrinio pavasario šventę „Atidengsiu Tau žodį it širdį…“. Paliesti meno Sveikindama gausiai Vydūno viešojoje bibliotekoje susirinkusius svečius bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė kalbėjo, jog „tiems, kurie į save neįsileidžia poezijos, muzikos, meno patirčių, labai sunku nusakyti, ką reiškia būti paliestam meno, būti įkvėptam, kaip kažkokia nematoma jėga užpildo sielą iki pat kraštų ir po to būna taip lengva matyti tik grožį… aplink save skleisti tik gėrį…

Pasodintas Mažosios Lietuvos rožynas

Šilutės šventė šiemet prasidėjo gražiu veiksmu – miesto širdyje pasodintas Mažosios Lietuvos rožynas. Naujajame gėlyne prie Šilutės kultūros ir pramogų centro (Lietuvininkų g. 6) vasarą galėsime gėrėtis žalia, balta, raudona spalvomis   (Mažosios Lietuvos istorinės vėliavos spalvos).  Akcijos dalyviai atstovavo skirtingiems laiko tarpams: praeičiai, dabarčiai ir ateičiai. Visi kartu, nuotaikingai,  dalyvaujant Savivaldybės administracijos direktoriui, direktoriaus pavaduotojai, miesto mokyklų atstovams, Šilutės kultūros ir pramogų centro ir Šilutės kamerinio dramos teatro vadovėms, Šilutės seniūnui, istorinėms asmenybėms – lietuvininkei ir  dvarininkui Hugo Šojui – 

Kodėl verta naudoti ketaus keptuves maisto gamybai?

Ketus kaip gamybos medžiaga turi daug privalumų. Pavyzdžiui, ilgas tarnavimo laikas, atsparumas deformacijai ir korozijai, taip pat šiluminė talpa. Vienintelis ketaus indų trūkumas gali būti didelis svoris. Tačiau ketaus virtuvės reikmenys turi daugybę privalumų, paaiškinančių šio tipo virtuvės reikmenų populiarumą tarp šiuolaikinių namų šeimininkių, daugiau informacijos ir platų pasirinkimą rasite pardavėjo puslapyje. Ketaus keptuvę verta naudoti maisto gamybai dėl kelių priežasčių: Pirmoji priežastis – ketaus keptuvė itin patikima. Ji tikrai patvari, savo savininkams tarnauja ne tik metus, bet ir dešimtmečius.

Saulės poveikis plaukams. Patarimai, kaip juos apsaugoti nuo išsausėjimo

Kone kiekvienas žino, kad vasarą būtina pasirūpinti odos apsauga nuo saulės. Tačiau kur kas rečiau susirūpinama savo plaukais. Jų priežiūra vasarą yra ypatingai svarbi, todėl šiandien žeriame patarimus kaip juos apsaugoti nuo išsausėjimo ir kitų bėdų. Saugus dažymas Saulė – tai laimės šaltinis. Jos dėka žmogaus organizme gaminasi vitaminas D, gerėja nuotaika ir bendra savijauta. Nors grožio specialistai gali nepagailėti karčių žodžių saulei dėl jos žalos odai ir plaukams, visgi svarbiausia čia – ne vengti saulės, o išmokti saugiai ja

Taip pat skaitykite