Valstybės, miestai, kaimai, vietovės, kaip ir žmonės, turi savo istoriją ir likimus. Vieniems išbandymų, sėkmės tenka daugiau, kitiems mažiau. Vieni išnyksta be žymės, o kiti iškyla ilgiems metams. Tačiau tai patikrinti ir nustatyti gali tik laikas ir istorija.

Prie Prūsijos – Rusijos kelio
Piktupėnai – paprastas pakelės kaimas, įsikūręs prie Piktupės upelio, įtekančio į Vilkę. Kelias, prie kurio kūrėsi kaimas, jungė dvi galingas valstybes – Prūsiją ir Rusiją. Kas tik tuo keliu nekeliavo… Apie 1570 m. Piktupėnuose ant kalvos prie pat kelio buvo pastatyta bažnyčia, kurią ilgą laiką globojo Tilžės kunigai. Vėliau susikūrė ir vis plėtėsi savarankiška parapija. Yra žinoma, kad ir lumpėniškiai tuokdavosi bei buvo krikštijami Piktupėnų bažnyčioje net iki XX a.
1656 m. įsiplieskė Lenkijos–Švedijos karas. Į Mažąją Lietuvą įsiveržusi lenkų kariuomenė Piktupėnų apylinkėse plėšikavo, o bažnyčią, kaip nekatalikišką, sudegino. Per 14 metų ji buvo atstatyta. Piktupėnų parapija nusilpo po 1709-1711 m. siautusio maro, šienavusio apylinkių gyventojus be pasigailėjimo. Dar ir dabar žmonės susigūžia praeidami pro maro kapais vadinamą kalvą.

Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I ir Prūsijos karalienės Luizės susitikimas Tilžėje 1807 m. liepos 6 d. Dailininko N. L. F. Gosse darbo fragmentas, perspausdintas Austrijoje išleistame atviruke. Iš Petro Skutulo rinkinio

1757 m. gyventojų ramybę sudrumstė Rusijos kariuomenė, kuri nusiaubė kaimą, išniekino bažnyčią, bet ir tai nebuvo bėdų pabaiga. 1781 m. į bažnyčios bokštą pataikė žaibas, o 1830 m. vagys išplėšė bažnyčios kasą ir pasisavino ten buvusius 400 talerių. Tuo metu tai buvo labai dideli pinigai.
Senuoju pašto traktu, ėjusiu per Piktupėnus, 1808 m. gruodžio mėnesį iš Berlyno į Petrapilį (dabar Sankt Peterburgas) važiavo garsus vokiečių kompozitorius Robertas Aleksandras Šumanas (Robert Alexander Schumann) su žmona Klara. Sustoję Piktupėnuose, jie skundėsi dideliu speigu ir blogais keliais. Čia savo laiku grįždamas iš Peterburgo į Paryžių, trumpam poilsiui stabtelėjo prancūzų rašytojas Onorė de Balzakas (Honoré de Balzac).
Piktupėnų prieigos ir pats kaimas buvo virtęs ir mūšio lauku. 1812 m. čia kovėsi rusų ir prūsų pulkai. Žuvo daug karių. Po pusmečio, artėjant žiemai, didžiajai Napoleono kariaunai traukiantis atgal, ties Piktupėnais žuvo Prūsų kariuomenės lietuvių dragūnų pulko majoras Albertas Manšteinas. Jis palaidotas prie bažnyčios sienos. Beje, iki „Tauragės konvencija“ vadinamos taikos sutarties pasirašymo Požerūnų malūne buvo likusios tik kelios dienos.
1944 m. rudenį, jau baigiantis Antrajam pasauliniam karui, čia vyko smarkūs mūšiai. Pro Piktupėnus į Vakarus traukė pabėgėliai iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Sovietų kariuomenė nušlavė nuo žemės paviršiaus Piktupėnų bažnyčią – dabar sunku beatsekti net jos pamatų žymes. Prieš keletą metų menamoje A. Manšteino kapo vietoje Klaipėdos karybos klubas pastatė kenotafą-krikštą.

Plaustai Nemune, kur 1807 m. pasirašyta Prūsijos likimą nulėmusi Tilžės taikos sutartis, buvo pavaizduoti ant 1921 m. išleistų laikinųjų Tilžės pinigų 3 markių banknoto.
Iš Petro Skutulo kolekcijos

Klaipėda – laikinoji Prūsijos sostinė
Vis dėlto ryškiausias, romantiškiausias, Piktupėnų vardą Europoje išgarsinęs įvykis – 1807 m. Tilžės taikos pasirašymas ir jo aplinkybės. Kol Nemune ties Tilže, ant specialiai deryboms pastatyto plausto, vyko trijų galingųjų Europos valstybių vadovų (Prancūzijos imperatorius Napoleonas, Rusijos caras Aleksandras, Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III) derybos, karališkoji Prūsijos pora, su jaunesniaisiais vaikais atvykusi iš Klaipėdos, apsistojo Piktupėnuose.
Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas sėkmingai „tvarkėsi“ Europoje. Jis ypač džiaugėsi, jog jam pavyko palaužti išdidžiąją Prūsiją. Užėmęs beveik visą Prūsijos teritoriją, išskyrus Klaipėdos kraštą, jis tikėjosi šią valstybę sunaikinti, padaryti Prancūzijai klusnia kunigaikštyste, pavedant ją valdyti kam nors iš savo giminės ar ištikimų pavaldinių.
Prūsija merdėjo, sostinė iš Berlyno buvo perkelta į Klaipėdą, tuomet vadintą Memeliu. Į šį tolimą, vienintelį likusį laisvą miestą Prūsijos šiaurės rytuose 1807 m. sausį iš Karaliaučiaus per Kuršių neriją persikėlė ir karališkoji šeima. Lygiai vienerius metus Klaipėda buvo laikinąja Prūsijos karalių rezidencija, valstybės sostine. Karališkoji šeima buvo įsikūrusi pastate, miesto centre, dabar Danės g. 17. Ant šio namo sienos 1999 m. liepos 30 d. atidengtas karalienės Luizės bareljefas (aut. H. Hackė iš Berlyno).

Karalienės Luizės tiltas per Nemuną ties Tilže 1909 m.
Nuotr. Iš Bild archiv-Ostpreussen.de.

Klaipėdoje, laikinojoje Prūsijos sostinėje, buvo parengta ir pasirašyta daug Europai svarbių tarptautinių sutarčių, tarp kurių – Tilžės sutartis, universitetų reformos, tapusios ir garsiojo Humboldtų universiteto Berlyne pradžia, dokumentai; baudžiavos panaikinimo Prūsijoje aktas, parengtas Rytų Prūsijos vyriausiojo prezidento (aukščiausia valstybės administracijos pareigybė) Teodoro fon Šiono (Theodor von Schön), kilusio iš Šereiklaukio dvaro, kanceliarijoje, pasirašytas karaliaus Fridricho Vilhelmo III.

Prūsijos karalienės Luizės portretą 1802 m. nutapė austrų tapytojas Jozefas Grasis.

Gražiausia Europos moteris
Pasakojama, kad Karalienė Luizė mylėjo Klaipėdą, jos žmones ir apylinkes. Karalienei Klaipėda nepasirodė labai patrauklus miestas, jo niūrumas slėgė, tačiau ji stengėsi prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų ir skubėjo pažinti kraštą. Su savo vaikais rengdavo išvykas prie jūros, į Tauralaukį ir po tolimesnes apylinkes. Vaikai brangindavo šias išvykas ir po mamos mirties keletą kartų aplankė jos pamėgtas vietas.
Karalienė Luizė buvo išsilavinusi, išmintinga, labai patraukli – ji buvo laikoma gražiausia to meto Europos moterimi. Daugelio šalių valdovai jai jautė simpatiją. Ypač stiprus dvasinis ryšys ir abipusė simpatija Luizę siejo su Rusijos caru Aleksandru I. Tad, susitikusi su juo Klaipėdoje, karalienė maldavo caro padėti išgelbėti Prūsiją nuo nuožmaus Napoleono užmačių. Aleksandras pažadėjo, kad derybose su Napoleonu jis darys viską, kad padėtų išsaugoti Prūsiją. Derybos tarp trijų valstybių – Prancūzijos, Rusijos ir Prūsijos – prasidėjo 1807 m. birželio 25 d. ir tęsėsi iki liepos 7 d. Įtampa buvo didžiulė. Jau birželio viduryje po pralaimėjimo ties Frydlandu Prūsijos karalius ir Rusijos caras įsikūrė netoli Tauragės ir aptarinėjo būsimas derybas. Artėjant derybų su Napoleonu datai, Klaipėdoje buvo pasirengta rūmų ir valdžios evakuacijai, nes buvo tikimasi tolesnio prancūzų puolimo.
Karalienė Luizė rašė savo tėvui, su kuriuo išsaugojo stiprų dvasinį ryšį, tokias eilutes: „Mums ir vėl didžiulė bėda ir nelaimė atėjo, ir mes stovime vietoje, iš kurios, galbūt, visiems laikams apleisime karalystę…“ Tačiau to neprireikė, teko vykti Tilžės link. Dar prieš birželio 25 d., prieš numatytą derybų pradžią, karališkoji šeima apsistojo Piktupėnų mokykloje ir klebonijoje.

Paminklas karalienei Luizei Tilžėje, Jokubynės parke, prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Tilžės taika
Birželio 26-ąją Napoleonas pakvietė Rusijos carą persikelti į Tilžę. Jie matydavosi kasdien. Napoleonas siūlė Aleksandrui I pasidalyti Prūsiją pusiau, vėliau, vykstant deryboms, Napoleonas siūlė carui Klaipėdos uostą ir kraštą prijungti prie Rusijos. Tačiau dėl karalienei Luizei duoto pažado gelbėti Prūsiją, Rusijos caras visų pasiūlymų atsisakė. O Prūsijos karaliaus imperatorius Napoleonas net nenorėjo matyti. Karalienė, suvokdama artėjančią valstybės pražūtį, birželio 17 d. parašė maldaujantį laišką carui Aleksandrui: „Kas būtų be Jūsų? Nepalikite. Pažvelkite į mano širdį, kiek joje atsidavimo Jums“. Aleksandras bandė įtikinėti Napoleoną būti nuolaidesnį ir susitikti su Prūsijos karaliumi, trise pasišnekėti, bet Napoleonas atsakė tik ciniškai pajuokaudamas: „Dviese daug kartų esu gulėjęs, bet trise niekados“.
Neutralioje teritorijoje, Nemuno viduryje ties Tilže, ant plausto, buvo įrengti du puikūs paviljonai. Tilžėje, kairiajame Nemuno krante, prancūzų pusėje, buvo išrikiuota visa didinga Napoleono gvardija, o dešiniajame krante, rusų pusėje, tik kukli caro Aleksandro karinė palyda. Rusų krante pakvietimo laukė Prūsijos karalius Frydrichas III, bet taip ir nesulaukė.
Vis dėlto birželio 27 d. Napoleonas priėmė Prūsijos karalių, bet tik tam, kad galėtų iš jo išsityčioti ir paniekinti. Tada audiencijos, kaip skęstantis griebiasi šiaudo, paprašė karalienė Luizė. Ji ryžosi išprašyti Magdeburgą ir dar nors keletą teritorijų. Liepos 4 d. Piktupėnuose karalienė su Prūsijos užsienio reikalų ministru Karlu Augustu fon Hardenbergu (Karl August von Hardenberg) aptarė susitikimo su Napoleonu strategiją. Ministras jai patarė pamiršti praeitį, galvoti apie karalystę ir savo vaikus.
Į susitikimą Tilžėje karalienė vyko pasipuošusi iškilmingiausiais apdarais, o Napoleonas atvyko tiesiai iš medžioklės, net nepersirengęs, su vytine rankoje. Susitikimas vyko labai ilgai. Napoleonas Luizę laikė žaviausia moterimi, bet ir neapkentė jos už įžvalgumą ir išmintį, nes žinojo, kad ji, o ne jos vyras Vilhelmas Frydrichas, subūrė valstybių koaliciją prieš Napoleoną. Keliautojas P. Rozenvalis apie šį susitikimą rašė, jog Napoleonas pasiūlė karalienei ko nors paprašyti: „Kaip karalienei, – pasakė kilnioji ponia, – man nėra ko prašyti. Kaip savos tautos motina aš prašau Magdeburgo“. Tironas į tai nemandagiai atsakė, tačiau norėdamas pasirodyti dosnus, kitą dieną atsiuntė žemėlapį, kuriame Silezija buvo apjuosta auksine grandine, pritvirtinta prie auksinės širdies. Pasakojama, kad carui Aleksandrui I Napoleonas sakęs taip: „Prūsijos karalienė – žavinga moteris. Jos siela dera prie jos gražios išorės. Todėl užuot nuėmus karūną, norėtųs padėt jai po kojų“.

Luizės liepa
Pasirašyta Tilžės taikos sutartis prilygo mirties nuosprendžiui Prūsijai. Ji neteko beveik pusės savo teritorijos (liko tik „Senoji Prūsija“, Pomeranija, Brandenburgas ir Silezija), privalėjo sumokėti 100 milijonų frankų kontribuciją, o savo pasididžiavimą, armiją, sumažinti iki 40 tūkstančių.
Luizė, grįžusi į Piktupėnus, apkabinusi procentoriato kieme augusią liepą ir raudojusi, raudojusi… Vėliau prie liepos kamieno buvo pritvirtinta lentelė su užrašu „Königin Luise Linde 1807“. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ir liepa, ir užrašas dar buvę. Dabar buvusios senosios mokyklos kieme auga jaunesnė dvikamienė liepa, buvusios klebonijos kieme taip pat žaliuoja liepa. Be abejo, jos tikrai čia pasodintos kur kas vėliau.
Karališkoji pora Piktupėnuose išbuvo apie keturias savaites. Piktupėnuose karalienė skatino savo vaikus žaisti su kaimo vaikais ir mokytis lietuvių kalbos, kurios jie truputį pramoko. Savo dvasingumu ir kilnumu karalienė Luizė pavergė kaimo gyventojus. Pasakojama, kad kaimiečiai, norėdami išblaškyti jos sielvartą, pamerkdavo ryte prie durų didžiules puokštes rugiagėlių. Karalienė mėgo mėlynos spalvos gėles. Nuo tada Piktupėnų bažnyčia pradėta vadinti Luizės vardu. Po kelių dešimtmečių, 1865 m., į Piktupėnus atvyko Prūsijos karališkasis princas Frydrichas Vilhelmas (Kronprinz Friedrich Wilhelm). Apžiūrėjęs kunigo namą, savo vaikystės ir tėvų buveinę Tilžės taikos derybų laikotarpiu, namo remontui skyrė nemažą sumą talerių. Tais pat metais remontas buvo padarytas.
Luizė Augustė Vilhelmina Amalija Meklenburg-Strelitz gimė 1776 m. kovo 10 d. Hanoveryje. 1793 m., būdama 17 metų, ištekėjo už Prūsijos sosto įpėdinio karaliaus Vilhelmo Frydricho III, valdžiusio Prūsiją 1797–1840 m. Karalienė Luizė pagimdė 9 vaikus. Mirė 1810 m. liepos 19 d., gyvenusi šioje žemėje tik 34 metus, praėjus vos trejiems metams po Tilžės taikos pasirašymo, taip ir neatsikračiusi sielvarto dėl Prūsijos likimo. Karalius Vilhelmas Frydrichas III antrą kartą vedė tik 1825 m., tačiau vaikų nebesusilaukė.

Karalienės atminimo ženklai
Prūsijos valstybės neliko, bet išliko karalienės Luizės asmenybės žavesys. Amžininkams ji buvo išmintinga politikė, kovojusi dėl Prūsijos išlikimo kaip lygiavertė to meto galingiesiems monarchams Rusijos carui Aleksandrui I, Prancūzijos imperatoriui Napoleonui.
Atminimo ženklų, skirtų šiai asmenybei, nėra daug. Klaipėdoje atidengtas bareljefas ant namo, kuriame karališkoji pora gyveno 1807-1808 m., Luizės vardu pavadinta gimnazija. Tilžėje iki Antrojo pasaulinio karo Jokūbynės parke puikavosi paminklas karalienei Luizei, bet iki mūsų dienų išliko tik postamento dalis. 2014 m. Tilžėje (Sovetske) planuojama šį paminklą atstatyti. Šiame mieste išsaugotas pastatas, kuriame Tilžės taikos pasirašymo dienomis buvo apsistojęs Rusijos caras Aleksandras I. Buvusi Napoleono rezidencija sunaikinta.
Minint 200-ąsias Tilžės taikos pasirašymo metines aikštėje priešais karalienės Luizės tiltą pastatytas paminklas. Tiltas per Nemuną pastatytas 1907 m., nors ir pakeitęs išvaizdą, bet vadinamas Luizės vardu iki šiol.
O Piktupėnuose, kur karalienė Luizė praleido labai reikšmingas savo trumpo gyvenimo dienas, sklando tik jos žingsnių aidas, kasmet vis tyliau ir tyliau…

Giedrė Skipitienė

Naudota literatūra: 
 Jovita Saulėnienė, Rasa Krupavičiūtė, „Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje“, Klaipėda, 2004 m. 
 Albertas Juška, „Mažosios Lietuvos bažnyčia“, Klaipėda, 1997 m. 
 Isaak Rutman, „Iz Sovetska v Tilzit“, Klaipėda, 2011 m.