Kai gyvenimo gęsta žvakutė
Ir trumpėja liepsna jos kaskart,
Su tavim mintimis leisk pabūti,
Paskutinį Tau žodį ištart….
E. Šmitas

Jei ne šv. Kalėdų stebuklas, šiandien Jums nerašyčiau, bet taip jau atsitiko…
Antrą šv. Kalėdų dieną, paprašyta brolio surasti a. a. mamytės gimimo liudijimą, pirmiausiai dėmesį atkreipiau į du stalčiukus, kuriuos buvau parsivežusi iš a. a. tėvelio namų. Per daug skaudu buvo tuomet „kraustytis“ po taip tvarkingai ir kruopščiai sudėtus jo daiktus. Šįkart turėjau tai padaryti. Pirmiausiai po ranka papuolė šiaip neplonas sąsiuvinis. Kai jį pradėjau vartyti, pamačiau, kad tai a. a. tėvelio užrašai, pavadinti „Vienatvės godos“…
Jausmas toks, lyg viskas buvo ne prieš penkerius metus, o vakar. Čia Jo sukurtos eilės pirmajai meilei, mylimai žmonai, anūkei 18-ojo gimtadienio proga, nuotaikingi kupletai ir daug, ko nesugebėjome patalpinti knygelėje „Eduardas Šmitas nepalūžęs tremtyje“.
Šiandien, lydima šviesiausių ir gražiausių prisiminimų apie šį jau Anapilin iškeliavusį žmogų, rašau jums jo penktųjų mirties metinių proga. Kai peržiūriu per jo gyvenimą užgyventą turtą – krūvos garbės ir padėkos raštų net iš tuometės Kultūros ar Švietimo ministerijų, nuotraukos, bylojančios apie dalyvavimą Sąjūdžio renginiuose, dainų šventės, agitbrigados, ūkio šventės ir t. t., suprantu – gyventa ne veltui. Tai buvo, vienos choristės žodžiais, „didelis žmogus su didele širdimi“.
Sausio 19-ą susirinksime pasimelsti už Jo sielos ramybę.

Rita Šmitaitė-Beniušienė