Ką mena sena mokykla prie kryžkelės?

Petro Skutulo nuotr.

Kasdien vis labiau migloti tampa praeities toliai… Vis labiau nykstantys atsiminimai kažkada įsirėžusių patirčių horizontuose, trūkinėjantys, lyg seno slenksčio betonas ir byrantys tarsi tos senos mokyklėlės lentos stipriam vėjui papūtus.

Galbūt rimtesni moksliniai dokumentai galėtų pasakyti, kada įkurta Timsrių mokykla Natkiškių seniūnijoje. Lietuvos dvarų sodybų atlasas mini XIX a. viduryje, į vakarus nuo didelės dvaro sodybos stovėjusią mokyklą (tuomet turėjo būti vadinama mokslinyčia). Galima spėlioti, ar tik kalba neina ne apie šiandien apgailėtinos būklės, nykstantį, tačiau vis dar tvirtos vokiškos statybos ilgaamžiškumą patvirtinantį pastatą, stovintį kryžkelėje tarp Natkiškių, Pėteraičių ir Stubrių?

Kaip ten bebūtų, bet mena ši mokslinyčia ir geresnius laikus, kai 1947 metais šios mokyklos keturiuose skyriuose mokėsi per 20 vaikų iš Jonikaičių, Timsrių, Šlepų, Sodėnų kaimų: Mickevičius ir Varnagis iš Timsrių, Jakštas Albertas ir Liepa Helmutas iš Stubrių, Ona ir Anelė Kondratavičiūtės iš Šlepų, Auksorius ir Degutis… Visų nebesuminėsi, nes migloti tie atminties toliai…

Gal ir nebereikia, juk iš mokyklos, kaip ir iš visų savo gyvenimo įvykių mes dažniausiai atsimename emocijas. Ne datas, ne statistiką, o jausmus, nuotaikas. Taigi ir į Timsrių mokyklą šių atsiminimų  liudininkė Ona pateko 1947 metais, kai su šeima atvyko iš Dzūkijos ir buvo apgyvendinti Šlepų kaime. Beje, žmonės sovietmečiu kaimą vadino Šlapiais. Kaimo mokytojas, berods pavarde Jankus (Ona nebeprisimena tiksliai), sužinojęs, kad apylinkėse atsirado naujų vaikų, aplankęs Kondratavičius ir pakvietęs į mokyklą nuo rugsėjo, laimėjo tuokart vieną mokinę. Stakliškėse (Prienų r.) trylikametė Ona jau buvo pabaigusi dvi klases, tačiau į mokyklą niekieno nelydima atėjusi, drovi būdama ir kukliai vertindama savo svetur baigtus mokslus, užsirašė į pirmą klasę. Juk galima suprasti, kai sužinai, kad atėjo viena, nelydima ūkio ūkvedžio tėvo, pasiligojusios motinos anei vyresniųjų brolių. Nebuvo kas padrąsintų ir tikslius duomenis susakytų. Ir tik tuomet, kai guvi mergaičiukė spręsdavo aritmetikos uždavinius lygiai su ketvirtokais, mokytojas persodino naujokę į kitą suolų eilę pas vyresnius. Ketveriais metais jaunesnė sesuo Anelė Timsriuose pasimokė gal porą metų ir buvo perkelta į Pėteraičius. Pėteraičiuose buvo ir biblioteka, kurioje knygeles skaitė ir timsriškiai mokinukai. „Kiek to kelio, gal kilometras gal du. Argi vaikui tai toli?“ – šiandien retoriškai klausia Ona. Prisimena senolė, kad mokytojas giežtai liepdavęs knygas skaityti ir atsiskaityti, kiek kuris perskaitęs per žiemą.

Vaikai nebūtų vaikai ir jiems smagiausia būdavo kūno kultūros pamoka. Smagiai žaidė kvadratą, futbolą. Prisimena Ona, kad kažkaip vieną dieną pamėgtoje žaidynių vietoje atsirado tinklas, pakabintas tarp dviejų kuolų. Lakstė mokytojas sušilęs, mokė vaikus tinklinio, tačiau vaikai pyko, mokytis naujo žaidimo nenorėjo, vis futbolo gedėdami.

Atsimena Ona smagius kiemo ratelius per pertrauką. Mergaitės ir mažesni berniukai sukdavosi rateliu ir dainuodavo:

Bėk bėk bitele

Į savo vietelę (2 k.).

O trankiai uždainavus:

Dar ne visa, dar ne visa

Mūsų šeimynėlė,

Dar ne viena dar ne viena

Mūsų seserėlė –

atokiai stovintis vaikas būdavo priimamas į bendrą ratelį.

Suprantama, komunizmo statytojų laikais, tarybinėje mokykloje tautiškumo likučiai buvo galimi nebent mintyse. Tikėtina, kad mokytojas, kaimo inteligentas, galėjo tik mintyti laisvos Lietuvos atsiminimus, neiškraipytą tautos istoriją, tačiau buvo įvykis su eilėraščiu. Nesiima Ona spręsti, kokios minties vedamas ir kokius jausmus praeičiai puoselėdamas jos tėvas Simonas padavė jai lapelį su eilėraščiu, kurį ir dabar, būdama 86-erių beria, kaip žirnius:

Ateis laikai puikios gadynės,

Širdyse meilė mums užgims.

Liuosai alsuos visų krūtinės,

Gražiai gyventi žmonės ims.

 

Pasaulis iš ginklų plieninių

Paminklą liūdną pastatys

Ir aidas laimingų gadynių

Jame baisybių daug matys

 

Kur šiandien niūkso ten kapinės,

Aukšti javai ten sužaliuos

Ir jųjų varpos bus auksinės,

Praeivių širdis tik vilios.

 

Pasklis plačiai daina artojo

Ir plauks garsai gaidos linksmos,

Ir niekas nebijos rytojaus,

Ir mūsų lyra verkt nustos…

 

Argi supaisysi, kokiais laikais jis buvo parašytas, kokia ideologija persunktas. Gal nebūtina gilintis? Juk juose minimas paprastas žmogiškas troškimas taikos ir gražaus gyvenimo. Argi šios kategorijos, tokios ir panašios viltys kada nors turėjo epochą ar laikmetį?

Skaitė Ona tą eilėraštį draugei kieme. Toji atėmusi ir padavusi mokytojui. Mokytojas įsikišęs lapelį kišenėn, vėliau Oną pasikvietęs paklausė, kas jai davė šį eilėraštį. „Tėvelis“, – atsakiusi mergaitė. Namo parskuodė tąkart nerami, kažkodėl su baime pasakė tėvui. O šis, ūkio ūkvedys, griežtokai pasakė: „Kam rodai kitiems, kas tau vienai duota?“ Šiandien kažkodėl Ona sako: „Mokytojas nebuvo komunistas. Man nieko nesakė ir niekada neužsiminė apie tą lapelį“.

Visagalis internetas mini, kad 1957 metais Timsrių pradinių klasių komplektai buvo prijungti prie Natkiškių vidurinės mokyklos. Kitame šaltinyje sakoma, kad Timsrių mokykla suvisai uždaryta 1975 metais. Mokytojas, anuomet gyvenęs netoli mokyklos pas giminaičius, buvo perkeltas dirbti į Natkiškius, o, va, mokyklos sargas, „nuo senų senovės“ gyvenęs mokyklos antrame aukšte, likęs ten gyventi toliau.

Atsimintų turbūt jo šeima ir apylinkių jaunimo šokius šeštadieniais. Nors kai paklausai Onos, tai anos linksmybės nė iš tolo neprilygtų šiandieninių diskotekų triukšmams. Kaimo bernai iš Minjotų vežimu atsigabendavo senolį su bandonija. Grodavęs jis labai tyliai, bet Timsrių šokiai garsėję apylinkėse ir šokėjų susirinkdavę labai daug. Gal vieta patogi geografiškai, gal gražios merginos juos viliojo.  Kadangi muzikantas nebuvo gobšuolis ir už darbą ėmė tik pusbutelį, jį pamažu čia pat ir išdažydavęs, tų pačių šokėjų parūpinta užkanda užkąsdamas. Mat namie pati pikta buvo ir „nė per slenkstį šnapšo neįsileisdavo“… Taigi po tokių laipsniškų pertraukėlių tarp muzikos kūrinių, muzikantui pavargus, šokius jaunimas užbaigdavo dainuodamas. Pasieniais sustojusios ir partnerių pritrūkusios merginos dainuodavo, o salėje sukdavosi poros. Visiems buvo linksma, mat visus supo ir gyveniman kvietė jaunystė.

Šiandien Ona sunkiai vaikšto ir jos atminties krislai, kaip tos senos mokyklėlės vėjalentės…

Ofelija Kybartaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

COVID-19 situacija Šilutės ligoninėje

Dėl nepalankios epidemiologinės situacijos, Šilutės ligoninėje atidedamos visos planinės operacijos ir hospitalizacijos, pacientų lankymas draudžiamas nuo 2021 m. spalio 27 d. Lietuvai galynėjantis su ketvirtąja COVID-19 užkrato banga, vis naujų iššūkių patiria ir Šilutės ligoninė. Esant įtarimams, atlikus antrąjį PGR testą, koronavirusas diagnozuotas Vidaus ligų skyriaus pacientui. Nedelsiant profilaktiniai testai buvo atlikti ir kitiems skyriaus pacientams bei darbuotojams. Šiandien paaiškėjo, kad infekcija pasitvirtino dar 9 pacientams. Sergančių darbuotojų nenustatyta. Atsižvelgiant į susidariusią padėtį, pranešama, kad Šilutės ligoninėje buvo imtasi visų

Grabupiuose sprogo ir užsidegė malūnas

Grabupiuose sprogo ir užsidegė malūnas, per nelaimę nukentėjo vienas darbininkas. Pirmadienį apie 10.30 val. buvo gautas pranešimas, kad Grabupiuose, Kiaulių auginimo ūkyje, įvyko sprogimas malūno viduje, kilo gaisras. Atvykus gelbėtojams, iš pastato veržėsi dūmai. Kilusį gaisrą vandens laistymo žarna gesino vienas darbuotojas. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas pranešė, kad Sprogimo banga išgriovė 30 metrų aukščio pastato sieną, išdužo visi pirmo aukšto langai, išvirto lauko durys, užsidegė viduje laikyti polietileniniai maišai su miltais. Per gaisrą nukentėjo viduje buvęs darbininkas. Nukentėjusysis patyrė

Vietinės bitės Lietuvoje gali išnykti

Lietuvos mokslininkai vos prieš kelerius metus atrado vietines – lietuviškas – bites, tačiau šiandien joms gresia išnykti. Todėl svarstoma jas saugoti valstybės kontroliuojamuose selekciniuose branduoliuose. Apie tai, kas ir kaip galėtų tapti tokiais selekciniais branduoliais, kas galėtų parengti vietinių bičių išsaugojimo programą, Žemės ūkio ministerijos atstovai Marcinkonyse diskutavo su Dzūkijos Nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vadovybe ir mokslininkais. Mokslininkai ištyrė, kad kai kuriuose tradiciškai bitininkaujančiuose bitynuose dar yra apie 45 proc. išlikusių motininių linijų, priklausančių vietinio medunešės

Šokių grupės „Juknaičiai“ sėkmė konkurse „Pora už poros“

Dvi dienas Prienuose vyko konkursinio festivalio „Pora už poros“ nacionalinis turas. Smagiame, spalvingame renginyje laureato vardą pelnyti siekė per šešiasdešimt liaudiškų šokių grupių iš visos šalies ir lietuvių bendruomenių Seinuose bei Punske (Lenkija) šokių kolektyvai.  Konkurse dalyvavo ir Šilutės rajono vyresnio amžiaus žmonių liaudiškų šokių grupė „Juknaičiai“, pasirodymas sulaukė pripažinimo ir gero įvertinimo. Šis konkursas vyksta kas ketveri metai. Juknaitiškių kolektyvas šiame konkurse dalyvauja nuo pat 1997 metų. Nuolatos pelnydavo prizines vietas, o 2001 ir 2005 metais tapo laureatais. Sėkmė

Taip pat skaitykite