Ką mena sena mokykla prie kryžkelės?

Petro Skutulo nuotr.

Kasdien vis labiau migloti tampa praeities toliai… Vis labiau nykstantys atsiminimai kažkada įsirėžusių patirčių horizontuose, trūkinėjantys, lyg seno slenksčio betonas ir byrantys tarsi tos senos mokyklėlės lentos stipriam vėjui papūtus.

Galbūt rimtesni moksliniai dokumentai galėtų pasakyti, kada įkurta Timsrių mokykla Natkiškių seniūnijoje. Lietuvos dvarų sodybų atlasas mini XIX a. viduryje, į vakarus nuo didelės dvaro sodybos stovėjusią mokyklą (tuomet turėjo būti vadinama mokslinyčia). Galima spėlioti, ar tik kalba neina ne apie šiandien apgailėtinos būklės, nykstantį, tačiau vis dar tvirtos vokiškos statybos ilgaamžiškumą patvirtinantį pastatą, stovintį kryžkelėje tarp Natkiškių, Pėteraičių ir Stubrių?

Kaip ten bebūtų, bet mena ši mokslinyčia ir geresnius laikus, kai 1947 metais šios mokyklos keturiuose skyriuose mokėsi per 20 vaikų iš Jonikaičių, Timsrių, Šlepų, Sodėnų kaimų: Mickevičius ir Varnagis iš Timsrių, Jakštas Albertas ir Liepa Helmutas iš Stubrių, Ona ir Anelė Kondratavičiūtės iš Šlepų, Auksorius ir Degutis… Visų nebesuminėsi, nes migloti tie atminties toliai…

Gal ir nebereikia, juk iš mokyklos, kaip ir iš visų savo gyvenimo įvykių mes dažniausiai atsimename emocijas. Ne datas, ne statistiką, o jausmus, nuotaikas. Taigi ir į Timsrių mokyklą šių atsiminimų  liudininkė Ona pateko 1947 metais, kai su šeima atvyko iš Dzūkijos ir buvo apgyvendinti Šlepų kaime. Beje, žmonės sovietmečiu kaimą vadino Šlapiais. Kaimo mokytojas, berods pavarde Jankus (Ona nebeprisimena tiksliai), sužinojęs, kad apylinkėse atsirado naujų vaikų, aplankęs Kondratavičius ir pakvietęs į mokyklą nuo rugsėjo, laimėjo tuokart vieną mokinę. Stakliškėse (Prienų r.) trylikametė Ona jau buvo pabaigusi dvi klases, tačiau į mokyklą niekieno nelydima atėjusi, drovi būdama ir kukliai vertindama savo svetur baigtus mokslus, užsirašė į pirmą klasę. Juk galima suprasti, kai sužinai, kad atėjo viena, nelydima ūkio ūkvedžio tėvo, pasiligojusios motinos anei vyresniųjų brolių. Nebuvo kas padrąsintų ir tikslius duomenis susakytų. Ir tik tuomet, kai guvi mergaičiukė spręsdavo aritmetikos uždavinius lygiai su ketvirtokais, mokytojas persodino naujokę į kitą suolų eilę pas vyresnius. Ketveriais metais jaunesnė sesuo Anelė Timsriuose pasimokė gal porą metų ir buvo perkelta į Pėteraičius. Pėteraičiuose buvo ir biblioteka, kurioje knygeles skaitė ir timsriškiai mokinukai. „Kiek to kelio, gal kilometras gal du. Argi vaikui tai toli?“ – šiandien retoriškai klausia Ona. Prisimena senolė, kad mokytojas giežtai liepdavęs knygas skaityti ir atsiskaityti, kiek kuris perskaitęs per žiemą.

Vaikai nebūtų vaikai ir jiems smagiausia būdavo kūno kultūros pamoka. Smagiai žaidė kvadratą, futbolą. Prisimena Ona, kad kažkaip vieną dieną pamėgtoje žaidynių vietoje atsirado tinklas, pakabintas tarp dviejų kuolų. Lakstė mokytojas sušilęs, mokė vaikus tinklinio, tačiau vaikai pyko, mokytis naujo žaidimo nenorėjo, vis futbolo gedėdami.

Atsimena Ona smagius kiemo ratelius per pertrauką. Mergaitės ir mažesni berniukai sukdavosi rateliu ir dainuodavo:

Bėk bėk bitele

Į savo vietelę (2 k.).

O trankiai uždainavus:

Dar ne visa, dar ne visa

Mūsų šeimynėlė,

Dar ne viena dar ne viena

Mūsų seserėlė –

atokiai stovintis vaikas būdavo priimamas į bendrą ratelį.

Suprantama, komunizmo statytojų laikais, tarybinėje mokykloje tautiškumo likučiai buvo galimi nebent mintyse. Tikėtina, kad mokytojas, kaimo inteligentas, galėjo tik mintyti laisvos Lietuvos atsiminimus, neiškraipytą tautos istoriją, tačiau buvo įvykis su eilėraščiu. Nesiima Ona spręsti, kokios minties vedamas ir kokius jausmus praeičiai puoselėdamas jos tėvas Simonas padavė jai lapelį su eilėraščiu, kurį ir dabar, būdama 86-erių beria, kaip žirnius:

Ateis laikai puikios gadynės,

Širdyse meilė mums užgims.

Liuosai alsuos visų krūtinės,

Gražiai gyventi žmonės ims.

 

Pasaulis iš ginklų plieninių

Paminklą liūdną pastatys

Ir aidas laimingų gadynių

Jame baisybių daug matys

 

Kur šiandien niūkso ten kapinės,

Aukšti javai ten sužaliuos

Ir jųjų varpos bus auksinės,

Praeivių širdis tik vilios.

 

Pasklis plačiai daina artojo

Ir plauks garsai gaidos linksmos,

Ir niekas nebijos rytojaus,

Ir mūsų lyra verkt nustos…

 

Argi supaisysi, kokiais laikais jis buvo parašytas, kokia ideologija persunktas. Gal nebūtina gilintis? Juk juose minimas paprastas žmogiškas troškimas taikos ir gražaus gyvenimo. Argi šios kategorijos, tokios ir panašios viltys kada nors turėjo epochą ar laikmetį?

Skaitė Ona tą eilėraštį draugei kieme. Toji atėmusi ir padavusi mokytojui. Mokytojas įsikišęs lapelį kišenėn, vėliau Oną pasikvietęs paklausė, kas jai davė šį eilėraštį. „Tėvelis“, – atsakiusi mergaitė. Namo parskuodė tąkart nerami, kažkodėl su baime pasakė tėvui. O šis, ūkio ūkvedys, griežtokai pasakė: „Kam rodai kitiems, kas tau vienai duota?“ Šiandien kažkodėl Ona sako: „Mokytojas nebuvo komunistas. Man nieko nesakė ir niekada neužsiminė apie tą lapelį“.

Visagalis internetas mini, kad 1957 metais Timsrių pradinių klasių komplektai buvo prijungti prie Natkiškių vidurinės mokyklos. Kitame šaltinyje sakoma, kad Timsrių mokykla suvisai uždaryta 1975 metais. Mokytojas, anuomet gyvenęs netoli mokyklos pas giminaičius, buvo perkeltas dirbti į Natkiškius, o, va, mokyklos sargas, „nuo senų senovės“ gyvenęs mokyklos antrame aukšte, likęs ten gyventi toliau.

Atsimintų turbūt jo šeima ir apylinkių jaunimo šokius šeštadieniais. Nors kai paklausai Onos, tai anos linksmybės nė iš tolo neprilygtų šiandieninių diskotekų triukšmams. Kaimo bernai iš Minjotų vežimu atsigabendavo senolį su bandonija. Grodavęs jis labai tyliai, bet Timsrių šokiai garsėję apylinkėse ir šokėjų susirinkdavę labai daug. Gal vieta patogi geografiškai, gal gražios merginos juos viliojo.  Kadangi muzikantas nebuvo gobšuolis ir už darbą ėmė tik pusbutelį, jį pamažu čia pat ir išdažydavęs, tų pačių šokėjų parūpinta užkanda užkąsdamas. Mat namie pati pikta buvo ir „nė per slenkstį šnapšo neįsileisdavo“… Taigi po tokių laipsniškų pertraukėlių tarp muzikos kūrinių, muzikantui pavargus, šokius jaunimas užbaigdavo dainuodamas. Pasieniais sustojusios ir partnerių pritrūkusios merginos dainuodavo, o salėje sukdavosi poros. Visiems buvo linksma, mat visus supo ir gyveniman kvietė jaunystė.

Šiandien Ona sunkiai vaikšto ir jos atminties krislai, kaip tos senos mokyklėlės vėjalentės…

Ofelija Kybartaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Dviejų dienų ralio kroso fiestoje Vilkyčiuose plazdės visos Šiaurės Europos zonos šalių vėliavos

Artėjantį savaitgalį Vilkyčių autosporto komplekse vyks vienintelis ir didžiausias ralio kroso renginys Lietuvoje – dviejų dienų ralio kroso festivalis. Josmetu bus surengti Lietuvos, Latvijos ir Šiaurės Europos zonos šalių ralio kroso etapai. Šeštadienį trasoje varžysis Lietuvos ir Latvijos ralio kroso čempionatų dalyviai, o sekmadienį kartu su dar vienu lietuvišku etapu vyks ir Šiaurės Europos zonos šalių etapas. Įspūdingame ir kvapą gniaužiančiame renginyje žiūrovai galės išvysti ne tik greičiausius Lietuvos lenktynininkus, bet ir visą Latvijos bei Estijos ralio kroso elitą. Taip

Kintų Vydūno kultūros centre – tarptautinės emalio meno laboratorijos „Pamario ženklai“ paroda

Rugpjūčio 14 d., penktadienį, 15 val. Kintų Vydūno kultūros centre  vyks iškilmingas tradicinės emalio meno kūrėjų laboratorijos „Pamario ženklai“ uždarymas ir emalio darbų parodos „Pamario ženklai-2020“ pristatymas. Renginio metu lankytojus džiugins gyva „Baltojo kiro“ muzika. Jau 18-us metus Kintuose organizuojama tarptautinė metalo meno kūrėjų stovykla „Pamario ženklai“ vyksta Kintų Vydūno kultūros centre, kur mokytojavo ir gyveno įžymus Lietuvos filosofas ir rašytojas Vydūnas. Kiekvienais metais į kūrybinę laboratoriją atvykstantys metalo menininkai gauna su krašto istorija susijusią temą, kurią stengiasi kuo kūrybingiau

Dvylika AČIŪ abiturientams už 17 šimtukų

Antradienį vidiniame Šilutės H. Šojaus muziejaus kiemelyje per atstumą sudėliotos kėdės buvo skirtos abiturientams, kurie už brandos egzaminus gavo aukščiausius įvertinimus – po 100 balų, jų mokytojams ir negausiam būreliui svečių. Savivaldybės vadovai pagerbė 12 gabiausių rajono abiturientų, per egzaminus surinkusius net 17 šimtukų. Šiais metais gauta 17 šimtukų (praėjusiais metais buvo 14): iš anglų kalbos – 10; lietuvių kalbos ir literatūros, informacinių technologijų – po 2; matematikos, biologijos ir vokiečių kalbos – po 1 šimtuką. Juos gavo 7 abiturientai

Audrius Endzinas – pakankamai padorus būti Seimo nariu

Apie kandidatą į Seimo narius Audrių Endziną pasakoja jo vaikystės draugas Gintaras Verbus, vaistininkas: – Aš esu kitos partijos narys ir negaliu sakyti, kad Audrius Endzinas yra geresnis už mūsų kandidatą… Užtat aš galiu rinkėjams papasakoti, kaip šis žmogus augo ir formavosi. Aš jį pažįstu jau 58-erius metus. Sovietmečių mano tėvai su Endzinais gyveno viename bute, dabartinėje Vilų gatvėje (buvusi Basčio gatvė). Mano tėvai turėjo tame bute vieną kambarį, Endzinai – du. Mūsų bendros vaikystės namą tada vadindavo mokytojų namu,