Iš 25 Šilutės rajono savivaldybės tarybos narių Žygimantas Kurlianskas ir Zigmantas Merliūnas – jauniausi. Ž. Kurlianskui spalio 8 d. sukaks 27–eri, jo bendraminčiui kitam švėkšniškiui Z. Merliūnui balandžio 25 sukako 28 metai. Šiedu politikai užaugo jau Nepriklausomoje Lietuvoje.

Artėjančios Rugsėjo 1–osios proga su „Pamario“ skaitytojais mintimis dalijasi Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovai Savivaldybės taryboje Žygimantas Kurlianskas ir Zigmantas Merliūnas.

Žygimantas KURLIANSKAS: „Aš gerbiu mokytoją…“
– Rugsėjo 1–ąsias galiu suskirstyti į vaikiškąsias ir paaugliškąsias. Vaikiškųjų laukdavau, nes būdavo labai smagu pasimatyti su draugais po vasaros atostogų, pasižiūrėti, kas ką praaugo, kur kas buvo išvažiavę, pasipasakoti įspūdžius. Paaugliškųjų jau mažiau laukdavau, nes pasibaigdavo atostogos, kurios, atrodo, ką tik prasidėjo. Bet vis tiek ore tvyrodavo šventinė atmosfera, kažkoks laukimas, intriga, lyg vėl visi stotume prie starto linijos. Įsimintiniausios buvo dvi šventės. Pirma ir paskutinė mokykloje. Pirma, nes viskas nauja, viskas įdomu, kartu šiek tiek ir baisu. Visi tokie dideli, tiek daug žmonių, naujų pažinčių. Atrodė, kad patekau visai į kitą pasaulį. Paskutinė, nes buvo keista suvokti, jog viskas baigėsi. Buvo keista vesti pirmokėlį už rankos į tą naują pasaulį, į kurį kažkadaise patekau pats. Atrodė, jog ratas apsisuko. Nors iš tikrųjų tik baigėsi vienas gyvenimo etapas ir prasidėjo kitas.

Mano pirmoji mokytoja buvo Regina Matkevičienė. Pirmoji mokytoja, bet antra mama, antra močiutė. Turbūt geresnės pirmosios mokytojos ir negalėjau paprašyti. Dabar atrodo, kad ji kiekviename mokinyje įžvelgdavo šviesą ir neleisdavo jai užgesti. Savo gerumu ji taip užkrėsdavo, kad pirmą kartą nepadarius namų darbų man buvo ne baisu, kas atsitiks ir kokia bausmė bus, o gėda. Gėda, kad nuvyliau mokytoją. Linkiu visiems patirti šį jausmą.

Didžiausi autoritetai vėlgi du: mano treneris Medardas Urmulevičius ir istorijos mokytojas Alfonsas Šimkus. Pirmasis išmokė ramybės, kantrybės, atkaklumo, antrasis – konstruktyvumo, kruopštumo, kryptingumo. Manau, visi šie mokytojai stipriai prisidėjo prie mano asmenybės susiformavimo, esu jiems už tai labai dėkingas.

Koks mokytojas ir už ką šiuo metu nusipelno mokinių pagarbos, dėkingumo? Sakyčiau, kiekvienas. Tiek mokinių, tiek tėvų, tiek bendruomenės bei visuomenės. Už tai, kad moko, šviečia jaunąją kartą, padeda jiems susikurti vertybinį pamatą. Manau, kad mokytojas yra išskirtinai svarbiausias jauno žmogaus gyvenime, todėl ir reikėtų elgtis su juo atitinkamai. Pagarbos negalima pamatuoti metru ar pasverti svarstyklėmis. Nėra ir formulių, kuriomis galėtume apskaičiuoti pagarbą. Todėl sunku atsakyti konkrečiai, nes viskas, iš ko sprendžiama, yra grindžiama patirtimi ir emocijomis, o jos visada gali būti daugiaprizmės. Atsakysiu kaip tikras politikas – aš gerbiu mokytoją.

Mano supratimu, Lietuvos švietimo sistemoje trūksta kryptingumo. Mūsų švietimo sistema lyg polietileno maišelis, blaškomas vėjo. Kartais atrodo, jog pasikeitus Seimo kadencijai, savaime suprantama, keisis ir švietimo sistemos strategija. Viliuosi, kad artimiausiu metu atsiras specialistų, atsiras lyderių ir politinės valios priimti sprendimus, kurie mūsų švietimo sistemą nukreips tinkama linkme.

Galime pasidžiaugti, kad visi sutarėme, jog mokytojo profesija turi būti prestižinė. Bet susitarimo vykdymas, bent jau kol kas, nedžiugina.
Mūsų rajono švietimo politikoje turime susitarti, kaip efektyvinsime mokyklų darbą. Juk visų mūsų siekiamybė, kad Šilutės rajono vaikai įgytų geriausią įmanomą išsilavinimą. Rajono vadovai pagaliau turi tapti lyderiais ir nebijoti atsakomybės siūlyti sprendimus, kurie padėtų gerinti išsilavinimo kokybę. Skaudulys ne tik švietimo sistemai, bet ir ekonominei situacijai, ir daugeliui kitų mūsų rajono gyvenimo sferų – tai demografinė kaita. Senstant mūsų visuomenei, jaunimui išvažiuojant, mokyklos tuštėja. Rajono centre situacija dar nėra tokia bloga, kokia yra kitose mokyklose. Ši problema sisteminė ir vieno sprendinio jai nėra, todėl ir spręsti ją reikia kompleksiškai. Tam reikalinga vizija ir strategija, kryptingas darbas. Visi turime prisidėti prie situacijos gerėjimo. Tikiu, kad dar ne per vėlu.

Galėčiau sudaryti sąrašą, kokių klaidų patarčiau vengti mokiniui. O jeigu trumpai – patarčiau neatidėlioti darbų. Tai padės ne tik mokykloje, bet ir tolesniame gyvenime. Nebūti pasyviu. Dalyvauti kuo daugiau veiklų, kuo daugiau užsiėmimų. Būti aktyvia mokyklos bendruomenės dalimi. Taip pasisemsite daugiau patirties, daugiau žinių ir supratimo, kas jums įdomu. Ir gal net padės apsispręsti, kokia veikla gyvenime norite užsiimti.

Malonu girdėti, jog kažkas atkreipia dėmesį į tai, jog mes, jauni rajono politikai, esame aktyvūs. Opozicijos, kuriai priklausome, posėdžiuose tikrai galime konstruktyviai diskutuoti. Niekam neužkliūna jaunas amžius, tad ir į siūlymus, ir į nuomonę įsiklauso kaip į lygiaverčių kolegų. Socialinių reikalų komitete bei Antikorupcijos komisijoje, kurios pirmininkas esu, taip pat konstruktyviam darbui nekliudo mano amžius. Kitaip – Tarybos posėdžiuose. Iš valdančiosios daugumos politikų išgirstame replikų dėl jauno amžiaus. Dėl to liūdna, nes visada maniau, kad politikai turi būti visuomenei pavyzdys.

Vadovaujuosi įsitikinimu, kad negalima kritikuoti žmogaus dėl savybių, kurioms jis negali padaryti įtakos. Turėtume kovoti idėjomis ir argumentais, tai turėtų būti kritikos objektai, o ne personalijos ir jų savybės. Neslėpsiu, yra nusivylimo. Labai trūksta diskusijos. Trūksta argumentų. Trūksta bendradarbiavimo. Atrodo, jog buvo įprasta klausinėti kuo mažiau ir tada džiaugtis, kaip gerai yra dirbama. Džiugu, nes matau daug potencialo. Matau, kad galiu būti naudingas ir įnešti naujų vėjų. Todėl ir kandidatavau, kad kažką pakeisčiau. O švietimas yra viena iš pagrindinių kolonų, ant kurių stovi valstybė.

Zigmantas MERLIŪNAS: „Tik… užmirštame padėkoti“
– Rugsėjo 1-oji man visada sukeldavo dvejopą jausmą. Pirmiausia liūdesį, nes baigdavosi atostogos, bet kartu ir naujų iššūkių, nuotykių ir atradimų keliamą džiaugsmą. Labiausiai įsiminė trys Rugsėjo 1-osios. Pirma, kai pradėjau eiti į pirmą klasę. Tos bauginančios ir kartu džiugios emocijos, besisukanti mintis, o kas dabar bus?.. Pamenu tą didžiulį mamos darželyje užaugintą kardelį, kurį nešiau pirmajai mokytojai, jis buvo ne ką mažesnis už mane patį. Pamenu ir mus už rankos vedusius dvyliktokus, kurie atrodė labai suaugę ir dideli. Antra įsiminusi Rugsėjo 1-oji, kai pats buvau dvyliktokas, tada jau mes buvome tie dideli ir suaugę, bet kartu lygiai taip pat išsigandę ir nežinantys, o kas bus toliau? Na, ir trečioji iš labiausiai įsiminusių, tai Rugsėjo 1-oji universitete. Tai buvo dar viena nauja pradžia, išsikraustymas iš tėvų namų į bendrabutį, Švėkšnos iškeitimas į Kauną ir, žinoma, naujos pažintys bei studentiška laisvė.

Mano pirmoji mokytoja buvo Ona Jurjonienė, tiesiog – mokytoja Onutė. Ji kartu su savo visomis kitomis geromis savybėmis pirmiausia asocijuojasi su muzika ir pianinu, stovėjusiu mūsų klasėje. Ją visada prisiminsiu kaip malonią ir savo darbui labai atsidavusią mokytoją. O mokytojų autoritetų per visus mokslo metus buvo daug ir vieno išskirti negalėčiau, nes jie su laiku vis keitėsi ir kiekvienas suteikdavo vis kitų savybių, kurias per mokyklos laikus kaupėme.

Visi mokytojai nusipelno pagarbos ir dėkingumo, tik mokytojo profesija labai nedėkinga, nes pagarbą ir dėkingumą labai dažnai mokiniai supranta tik po kurio laiko. Manau, kad mokytojai yra nusipelnę gerokai daugiau pagarbos, negu jos sulaukia. Juk jie ne tik suteikia žinių, bet ir auklėja, ugdo mokinius, tuo prisidėdami prie visuomenės formavimo.

Lietuvos švietimo sistemoje, mano nuomone, kuo greičiau reiktų susitarti politikams, ko mes siekiame, kokiu keliu norime eiti ir jo nekeisti vos tik pasikeitus Vyriausybei. Švietimo sistema, mano supratimu, yra visa ko pagrindas ir su ja negalima elgtis taip neatsakingai, kaip, deja, yra elgiamasi dabar. Aš labai tikiuosi, kad bus pasiektas nacionalinis susitarimas ir švietimo sistema bus sutvarkyta nuosekliai ir ilgam, nes čia keitimai duoda vaisius tik po kelerių metų ar net dešimtmečių.

Mokinių klaidos? Nemanyti, kad išmoksiu rytoj. Visos paliktos spragos šiandien tik velkasi ir darosi vis didesnės ir sunkesnės. Neatidėliokite mokslų rytdienai, mokykitės šiandien!

O mūsų rajone? Mokytojai. Nors rajono meras ir yra buvęs (jeigu būna buvusių) mokytojas, bet, mano supratimu, priimant sprendimus, susijusius su švietimo sistema, reikėtų labiau atsižvelgti į mokytojų nuomonę. Nereikia manyti, kad mes, politikai, žinome geriau. Mes privalome prisiimti atsakomybę už sprendimus, bet aš būčiau už tai, kad priimant švietimo sistemos pertvarkos sprendimus labiau dalyvautų ir mokytojai, mokyklų atstovai.

Mūsų rajonas susiduria su tais pačiais skauduliais, su kuriais susiduria ir kiti Lietuvos provincijos rajonai – tai gyventojų mažėjimas, lemiantis ir nuolatinį mokinių mažėjimą. Mokiniams tenka važiuoti į mokyklas tolėliau nuo namų, o mokyklų vadovams tenka rūpintis, kaip išlaikyti ir pagerinti mokymo kokybę, nors mažėjant vaikų, mažėja ir mokyklų biudžetas.
Ne tik mokiniams, bet visiems privaloma domėtis politika. Politika besidomintys mokiniai dažniausiai būna pilietiškesni ir visuomeniškesni už savo bendraamžius, žinantys, ką reiktų daryti, kad mūsų krašte būtų geriau gyventi. Kuo tokių žmonių bus daugiau, tuo mums visiems bus tik geriau. Pagaliau ir atėjus rinkimams, kai mokinys turės teisę balsuoti, galės balsuoti remdamasis savo nuomone, o ne kažkieno primesta.

Mus, jaunus politikus, pastebi, net pagiria? Ačiū už gražius žodžius. Matome teigiamų poslinkių, daugiau konkretesnių, tikslesnių skaičiavimų svarstant sprendimų projektus. Nors kai tik pradėjome darbus, išgirsdavome klausimų: „Kam jums tie skaičiai?“
Tiesa, vis dar dažnai tenka išgirsti: „Ai, tu čia jaunas, nepatyręs, nieko nesupranti…“ Ir net pasakymų, kad „savo klausimais darai gėdą…“ Aš manau, kad mes tam ir esame, kad sprendimus priimtume apsvarstę, įsigilinę, išdiskutavę, o ne vien tik balsuodami taip, kaip kažkam patogiau ar kaip kažkas liepė.

Darbo vietos politikoje pradžia labai įdomi, nors ir susiduriame su neaiškumais, bet jie verčia mus juos aiškintis ir tobulėti. Esu labai laimingas, kad buvau išrinktas į Šilutės rajono savivaldybės tarybą. Tai, ką darau dabar, būdamas Tarybos nariu, man labai patinka. Ačiū Šilutės rajono žmonėms už suteiktą galimybę.
Siūlau švietimo sistemos žmonėms, mokiniams, mokytojams daugiau domėtis politika, o politikams – švietimu. Tik dirbdami išvien, galime pasiekti daug daugiau.

Artėjančios Rugsėjo 1-osios proga linkiu gero starto visiems pradedantiems, lengvos distancijos tęsiantiems mokslus ir užtikrinto finišo bebaigiantiems mokyklą. O mokytojams – kantrybės. Mes, jūsų mokiniai, esame labai jums dėkingi už jūsų darbą ir mums suteiktas žinias, tik dažniausiai tai supratę užmirštame padėkoti.

Spaudai parengė Stasė SKUTULIENĖ