Laisvės gynėjų diena – sausio 13 d. minima Lietuvos atmintina diena. Keliama Lietuvos valstybės vėliava. Prieš 33 metus, 1991 m. sausio 13 d., sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, Televizijos bokštą, žuvo 14 laisvės gynėjų, dar beveik tūkstantis žmonių buvo sužeista ar kitaip nukentėjo.

Šia proga pateikiame 2002 m. lapkritį paskelbtą  istoriko dr. Gedimino RUDŽIO publikaciją.

Palyginus XIX-XX amžių sandūroje ir XX amžiaus pabaigoje vykusius Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo procesus, galima pastebėti ir labai įdomių paralelių, ir, žinoma, didelių skirtumų. Vienas iš esminių yra tas, jog 1990 m. Kovo 11-osios Aktas buvo įtvirtintas kur kas mažesne kraujo kaina nei 1918 m. Vasario 16-osios Aktas. Apskritai istorijoje retai pasitaiko atvejų, kai ant atkovotos laisvės aukuro sudedama nedaug aukų, nepatiriama krašto sugriovimų ir kitokių nuniokojimų.

Žmonės atėjo ginti Vilniaus televizijos bokštą. Algirdo Sabaliausko (ELTA) nuotr.

Suprantama, Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai paskelbus Kovo 11-osios Aktą, niekas negalėjo pasakyti, kad viskas taip gana laimingai ir baigsis. Maskva rūsčiai grasino, reikalaudama nedelsiant atšaukti „antikonstitucinius“ veiksmus. Į Lietuvą buvo permesti papildomi ginkluotųjų pajėgų daliniai, prasidėjo neįprasti šarvuotosios technikos kolonų judėjimai. SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo ultimatumų fone karinės jėgos demonstravimas rodė, kad Baltijos šalyse gali būti pakartotas įvykių Vengrijoje 1956 m. ir Čekoslovakijoje 1968 m. scenarijus. Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 23 d. priėmė pareiškimą, kad SSRS dirbtinai didina įtampą, o jos ginkluotųjų pajėgų veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip agresijos prieš Lietuvą 1940 m. tąsa. Tą dieną buvo laukiama ir Aukščiausiosios Tarybos šturmo, tačiau šarvuočių ir tankų kolona pravažiavo pro šalį. Lietuva pasijuto atlaikiusi rimtą išbandymą, o Ministrė Pirmininkė Kazimiera Prunskienė narsiai pareiškė, jog Maskva privalės atlyginti už tankų vikšrų sugadintą asfaltą.

Vėliau buvo gauta įrodymų, kokia trapi ir pavojinga tomis dienomis buvo Lietuvos padėtis. Kaip tik kovo 23 d. SSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas savo darbo dienyne pasižymėjo: „…numatoma?! Pasirengti užimti telecentrą“ ir „… ne Burokevičius, o Sakalauskas. Burokevičius padės“. Taigi 1991 m. sausio įvykių scenarijus buvo pradėtas rašyti iškart po Kovo 11-osios Akto paskelbimo. Tačiau M. Gorbačiovas atidėliojo karinės jėgos panaudojimą, tikėdamasis parklupdyti Lietuvą „žmoniškesnėmis“ priemonėmis. Buvo paskelbta ekonominė blokada, mėginta sukurti dubliuojančią valstybine struktūrą, Pietryčių Lietuvoje – prosovietinę lenkų autonomiją. Sovietų kariuomenė smurtavo, bet „atsargiai“ – daugiausia gaudydama karinės tarnybos SSRS karinėse pajėgose vengiančius jaunuolius ir „imdama apsaugon“ vadinamąjį partinį turtą.

Pasaulio galingiesiems labiau rūpėjo M. Gorbačiovo, o ne Lietuvos reikalai

Maskva visiškai ignoravo tą faktą, kad Lietuva savo nepriklausomybe atkūrė juridinio tęstinumo pagrindu, t. y. teisiškai likviduodama 1940 m. Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos padarinius. M. Gorbačiovas atkakliai laikėsi versijos, kad Lietuva 1940 m. savanoriškai įstojo į SSRS, o dabar siekia iš jos išstoti. Beje, antrajai šios versijos daliai iš esmės pritarė ir Vakarai, laikydamiesi pozicijos, jog Lietuvos nepriklausomybės raktas guli Maskvoje. Tiesa, jie spaudė M. Gorbačiovą Lietuvos problemą išspręsti derybomis, nenaudojant karinės jėgos. Tačiau ir Lietuva susilaukdavo patarimų neskubėti, per daug nemaištauti ir „nepakenkti M. Gorbačiovui“. Tarptautinis kontekstas buvo toks, jog pasaulio galingiesiems labiau rūpėjo M. Gorbačiovo, o ne Lietuvos reikalai. Baltijos valstybių 1940 m. aneksijos nepripažinimo politika visados buvo gana dviprasmiška.

Vis dėlto Vakarai prilaikė M. Gorbačiovo kumštį, o 1990 m. vasarą netgi sužibo viltis, kad Maskva ima nusileisti. Ultimatyvius reikalavimus „sugrįžti į kovo 10 d. padėtį“ pakeitė spaudimas tik pristabdyti Kovo 11-osios Aktą. Esą tuomet būsianti nutraukta blokada ir prasidėsiančios derybos dėl santykių sureguliavimo. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nelengvai pasiryžo tokiai aukai, bet galų gale paskelbė moratoriumą, numatydama jame keletą „saugiklių“ bei įrašydama, kad jis veiks tik 100 dienų nuo tokių derybų pradžios. Nepaisant to, nestigo interpretacijų, kad Lietuva bemaž kapituliavo. Tačiau tiek aistrų sukėlusi moratoriumo istorija, kažkuo panaši į nelemtus Uracho rinkimus Lietuvos karaliumi 1918 m. vasarą, taip ir baigėsi. Tiesa, Maskva nutraukė Lietuvos ekonomine blokadą, abi pusės sudarė derybų delegacijas, jos keletą kartų susitiko, tačiau tarpvalstybinės derybos taip ir neprasidėjo. M. Gorbačiovas tik imitavo derybų procesą, kvestionuodamas Lietuvos apsisprendimą būti nepriklausoma, taigi iš esmės sutikdamas kalbėtis tik apie „garbingos“ kapituliacijos sąlygas.

Taigi lūžis Lietuvos ir SSRS santykiuose neįvyko, o 1990 m. pabaigoje vis labiau aiškėjo, kad Maskva gali mėginti palaužti situaciją daug kartų išmėgintu būdu – karine jėga. 1991 m. sausio 13 d. ji tai ir pabandė padaryti, tačiau nesėkmingai. Lietuva atlaikė ir šį, patį rūsčiausią per visą antrosios nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį, išbandymą. Negana to, sovietų tankai Vilniuje sutraiškė M. Gorbačiovo „perestroiką“ ir pagaliau jo paties asmeninę politinę ateitį. Pačioje Sovietų Sąjungoje imperijos išcentrinės tendencijos įgavo tokį pagreitį, kad M. Gorbačiovas niekaip nebeįstengė jų suvaldyti. Tokiomis aplinkybėmis veikiai nebeteko ir Vakarų palaikymo.

Abejotinas Gorbačiovo nuoširdumas…

M. Gorbačiovas niekada neprisiėmė asmeninės atsakomybės už kraujo praliejimą Vilniuje, visą kaltę suversdamas „ekstremistinei“ Vytauto Landsbergio politikai. Antai ir 1995 m. išleistuose savo atsiminimuose jis tebeteigia, jog visada buvo prieš smurto panaudojimą ir net savo 1991 m. sausio 10 d. ultimatumą, kuriame reikalavo, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba atkurtų SSRS konstitucijos galiojimą, vaizduoja kaip kvietimą elgtis ramiai ir išmintingai. Esą jis jau buvo apsisprendęs „paleisti“ Lietuvą, tiesa, savo paties nustatytomis sąlygomis.

Vis dėlto yra viena aplinkybė, kuri verčia rimtai abejoti M. Gorbačiovo nuoširdumu. Juk nepradedamas rimtų derybų, jis neišnaudojo, ko gero, pačios didžiausios galimybės nukreipti Lietuvą riboto suverenumo keliu, todėl sunku patikėti, jog taip atsitiko tik dėl įžvalgos stokos. Niekam nebuvo paslaptis, kad Lietuvoje egzistuoja ne tik idealistinė, istorinio teisingumo atkūrimo principais pagrįsta V. Landsbergio besąlygiškos nepriklausomybės linija, bet ir vadinamoji realistinė K. Prunskienės „ypatingų santykių“ su SSRS užmezgimo linija. Nenuginčijamas faktas, kad V. Landsbergio linija galutinai nugalėjo tik Maskvai panaudojus karinę jėgą.

Nuo 1991 m. sausio įvykių Vilniuje prabėgo daug metų. Juos tebevadiname tragiškais, tačiau sausio 13 d. iškeliame vėliavas jau be gedulo kaspinų.