Istorijos apie tautinį rūbą tremtyje

2016 metais, minint Gedulo ir vilties dienos 75-erių metų sukaktį, Etninės kultūros globos taryba kartu su Pasaulio Lietuvių Bendruomene paskelbė konkursą „Pasidalink istorija apie tautinį rūbą tremtyje“. Vieną istoriją konkursui papasakojo F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Inkaklių filialo bibliotekininkė Daiva Milkerienė.

Dalyvauti konkurse buvo pakviesti turintys savo artimųjų (tėvų, senelių, giminaičių) istorinių tremties nuotraukų, kuriose tremtiniai dėvi tautinius rūbus. Prašyta trumpai parašyti, kokia yra vilkimo drabužio istorija, kokiomis aplinkybėmis tie rūbai buvo įsigyti. Konkurso rengėjai stengėsi surinkti informacijos apie sunkiomis tremties sąlygomis išsaugotą tautinę tapatybę, norėta ištraukti iš užmaršties istorijas, bylojančias, kad tautinis kostiumas buvo ir gali būti didelė brangenybė lietuviui, svarbus tapatybės simbolis.
Konkursui buvo pateiktos 8 istorijos. Kiekvienas pasakojimas liudija, kad tremtį patyrusiems tautiečiams tautinis kostiumas buvo be galo svarbus tapatybės raiškos ženklas. Nuoširdūs ir jautrūs pasakojimai patvirtina, kiek pasiaukojimo, kūrybiškumo ir ryžto reikėjo tremtiniams, kad didžiulio nepritekliaus sąlygomis pasisiūtų tautinius kostiumus, išradingai pasigamintų jų detalių.
Papasakota, kad ne vienas tautinis kostiumas buvo atsivežtas iš Lietuvos – pasiimtas sunkiu ir sudėtingu trėmimo metu, o atsiradus galimybei sugrįžti, vėl parsigabentas į Lietuvą.
Šios papasakotos istorijos – pamoka ir įkvėpimo šaltinis šiuolaikiniam žmogui, neretai abejojančiam tautinio kostiumo svarbumu.
Konkurso dalyviams buvo įteiktos padėkos ir atminimo dovanėlės LR Seime vykusioje konferencijoje „Tautinis kostiumas šiandien“.
Telefonu pakalbinta Daiva Milkerienė pasakojo, kad apie konkursą sužinojo iš F. Bajoraičios viešosios bibliotekos direktorės Laimos Dumšienės. Ji ir paakino dalyvauti. „Susidomėjau, ėmiau klausinėti senų inkakliškių, savo skaitytojų, gal pažįsta tremtį išgyvenusių žmonių. Tokių atsirado. Aplankiau Rūtą Penkauskaitę–Ciparienę. Moteris parodė senų nuotraukų, papasakojo, kad daug jų yra atidavusi Priekulės Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejui, kuris veikia nuo 2006 m. liepos 22 d. (tais pačiais metais, spalio 1 d., tapo Gargždų krašto muziejaus filialu).
Nemažai turėtų nuotraukų, laiškų yra atidavusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Rūta Ciparienė papasakojo apie tremties metus, parodė nuotraukų. Moteris aktyviai dalyvavo su tremtimi susijusiuose renginiuose. Prisiminė, kaip dalyvavo atidengiant „Gervės“ paminklą Švėkšnos prieigose Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui bei Tautos aukoms įamžinti (šių metų pradžioje Rūta Ciparienė iškeliavo Anapilin – red. pastaba)“, – pasakojo Daiva Milkerienė.
Bibliotekininkė džiaugiasi gautąja Seimo padėka.
„Pamario“ inf.

Nuotraukoje – Rūta Penkauskaitė (Ciparienė), g. 1932 m. iš Inkaklių kaimo, Švėkšnos apylinkės, Šilutės rajono buvo ištremta 1951 m., į Lietuvą pargrįžo 1956 m. Nuotrauka daryta Krasnojarsko krašto, Ačinsko rajono, Karlovkos kaime 1654 metais. Fotografavo Petras Giedrimas, kuris tuo laiku važinėjo po Sibirą ir fotografavo lietuvius. Beje, jis taip pat kilęs iš Švėkšnos apylinkių.
Rūta Penkauskaitė nuotraukoje vilki Lietuvoje pasiūtais tautiniais drabužiais. Anot jos pačios, medžiaga pirkta Šilutės krautuvėje, o siuvo siuvėja. Tremtyje šis apdaras vilkėtas tik vieną kartą – Fotografuojantis, visą kitą laiką buvo verčiama sunkiai dirbti. Tautinius drabužius 1956 m. parsivežė į Lietuvą.
Nuotrauka padidinta (105×163 mm) iš mažesnės (58×85 mm). Ant nuotraukos užrašyta „1954 m. Sibire „Lietuvaitė“.

Nuotraukoje sesės Penkauskaitės vilki Lietuvoje siūtais tautiniais drabužiais. Iš kairės:- Elena Penkauskaitė (Klumbienė) ir Rūta Penkauskaitė (Ciparienė). Abi su savo tautiniais drabužiais. Fotografuota Krasnojarsko krašto, Ačinsko r., Karlovkos kaime 1654 metais. Fotografavo tas pats Petras Giedrimas.
Nuotraukos dydis 58 x 85 mm, ant jos užrašyta „Sibire“. Antroje nuotraukos pusėje įrašas „Sibiro žemelėje, 1954 m.“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Festivalio atidarymas – ant Kuršmarių kranto, saulei leidžiantis

Šeštasis tarptautinis Kintų muzikos festivalis atidarytas vokiečių kompozitoriaus Peter Michael Hamel koncertu Kuršių marių pakrantėje. Kintų muzikos festivalio organizatoriai džiaugiasi, kad kūrėjas turėjo galimybę vieną koncertą surengti ir Lietuvoje. Minimalizmo pradininko 70-ąjį jubiliejų šiemet Europoje švenčia svarbiausios pasaulio koncertų salės bei festivaliai. Kompozitorius yra dirbęs kartu su įžymiausiais muzikos kūrėjais: John Cage, Terry Riley, La Monte Young ir Carl Orff, o koncertų geografija nusidriekia per visą pasaulį – nuo Paryžiaus ir Maskvos iki Tokijo, Niujorko ir Mumbajaus. Specialiu kompozitoriaus pageidavimu,

Kokie Natkiškiai be Oninių…

Ar dar yra tokių, kurie negirdėjo apie Natkiškiuose kas vasarą rengiamą šventę „Šventa Ona – duonos ponia“? Abejoju, mat šventė šiemet vyko jau 20 kartą. Kas bežino, kodėl būtent Oninės buvo pasirinktos pagrindine visos seniūnijos vasaros švente… Gal kad Onų, Onučių ir Onyčių nemažai apylinkėse gyvena? Pagal Natkiškių seniūnės Vilytos Sirtautienės sudarytą sąrašą jų priskaičiuojama penkiolika. Tiesa, ne visos į šventę atvyko, tačiau varduvių proga be dėmesio neliko. Antradienį seniūnė su socialine darbuotoja Rita Joneliene aplankė visas, kurias namuose rado ir

Juodi nesantaikos debesys virš baltųjų gandrų lizdo

Garbaus amžiaus Regina ir Pranas Kasparai iš Grabupių kaimo, savo sodyboje tinkamai pasirūpinę gandrais, sulaukė kaimynų reikalavimo: „Kad gandralizdžio neliktų…“ Laiškas iš užsienio „Pamario“ redakcija elektroniniu paštu gavo Kamilijos Kasparaitės laišką iš užsienio. Ji – Tujų gatvėje 4, Grabupiuose (Šilutės sen.) gyvenančių Reginos ir Prano Kasparų anūkė, parašiusi redakcijai vaikų, anūkų ir net proanūkės vardu. „Senelio sodyboje jau 5 metus gyvena gandrai, kurie pirmaisiais metais jiems atnešė proanūkę. Gandrai susilaukdavo jauniklių, visi kaimynai džiaugėsi mūsų gandriukais. Dabar jie atskrenda kasmet.

„Šilutė – vieta, kur visada sugrįšiu…“

Pokalbis su Dovydu Pancerovu, tyrimų žurnalistu, pelniusiu apdovanojimų už kokybišką žurnalistiką, knygos „Kiborgų žemė“ autoriumi, savo darbais garsinančiu Šilutės miesto vardą. – Esate kilęs iš nedidelio miestelio. Ar kada nors dėl to kilo problemų didmiesčiuose? – Oi ne, niekada dėl to neturėjau jokių problemų. Sakyčiau priešingai – būti šilutiškiu Vilniuje yra labai malonu, nes žmonėms patinka Pamarys. Tiek gamta, tiek architektūra, tiek išskirtinė istorija. Sako: „Labai mielas miestelis“. – Papasakokite apie savo vaikystę Šilutėje? Galbūt yra iki šiol likusi kokia