Istorijos apie tautinį rūbą tremtyje

2016 metais, minint Gedulo ir vilties dienos 75-erių metų sukaktį, Etninės kultūros globos taryba kartu su Pasaulio Lietuvių Bendruomene paskelbė konkursą „Pasidalink istorija apie tautinį rūbą tremtyje“. Vieną istoriją konkursui papasakojo F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Inkaklių filialo bibliotekininkė Daiva Milkerienė.

Dalyvauti konkurse buvo pakviesti turintys savo artimųjų (tėvų, senelių, giminaičių) istorinių tremties nuotraukų, kuriose tremtiniai dėvi tautinius rūbus. Prašyta trumpai parašyti, kokia yra vilkimo drabužio istorija, kokiomis aplinkybėmis tie rūbai buvo įsigyti. Konkurso rengėjai stengėsi surinkti informacijos apie sunkiomis tremties sąlygomis išsaugotą tautinę tapatybę, norėta ištraukti iš užmaršties istorijas, bylojančias, kad tautinis kostiumas buvo ir gali būti didelė brangenybė lietuviui, svarbus tapatybės simbolis.
Konkursui buvo pateiktos 8 istorijos. Kiekvienas pasakojimas liudija, kad tremtį patyrusiems tautiečiams tautinis kostiumas buvo be galo svarbus tapatybės raiškos ženklas. Nuoširdūs ir jautrūs pasakojimai patvirtina, kiek pasiaukojimo, kūrybiškumo ir ryžto reikėjo tremtiniams, kad didžiulio nepritekliaus sąlygomis pasisiūtų tautinius kostiumus, išradingai pasigamintų jų detalių.
Papasakota, kad ne vienas tautinis kostiumas buvo atsivežtas iš Lietuvos – pasiimtas sunkiu ir sudėtingu trėmimo metu, o atsiradus galimybei sugrįžti, vėl parsigabentas į Lietuvą.
Šios papasakotos istorijos – pamoka ir įkvėpimo šaltinis šiuolaikiniam žmogui, neretai abejojančiam tautinio kostiumo svarbumu.
Konkurso dalyviams buvo įteiktos padėkos ir atminimo dovanėlės LR Seime vykusioje konferencijoje „Tautinis kostiumas šiandien“.
Telefonu pakalbinta Daiva Milkerienė pasakojo, kad apie konkursą sužinojo iš F. Bajoraičios viešosios bibliotekos direktorės Laimos Dumšienės. Ji ir paakino dalyvauti. „Susidomėjau, ėmiau klausinėti senų inkakliškių, savo skaitytojų, gal pažįsta tremtį išgyvenusių žmonių. Tokių atsirado. Aplankiau Rūtą Penkauskaitę–Ciparienę. Moteris parodė senų nuotraukų, papasakojo, kad daug jų yra atidavusi Priekulės Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejui, kuris veikia nuo 2006 m. liepos 22 d. (tais pačiais metais, spalio 1 d., tapo Gargždų krašto muziejaus filialu).
Nemažai turėtų nuotraukų, laiškų yra atidavusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Rūta Ciparienė papasakojo apie tremties metus, parodė nuotraukų. Moteris aktyviai dalyvavo su tremtimi susijusiuose renginiuose. Prisiminė, kaip dalyvavo atidengiant „Gervės“ paminklą Švėkšnos prieigose Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui bei Tautos aukoms įamžinti (šių metų pradžioje Rūta Ciparienė iškeliavo Anapilin – red. pastaba)“, – pasakojo Daiva Milkerienė.
Bibliotekininkė džiaugiasi gautąja Seimo padėka.
„Pamario“ inf.

Nuotraukoje – Rūta Penkauskaitė (Ciparienė), g. 1932 m. iš Inkaklių kaimo, Švėkšnos apylinkės, Šilutės rajono buvo ištremta 1951 m., į Lietuvą pargrįžo 1956 m. Nuotrauka daryta Krasnojarsko krašto, Ačinsko rajono, Karlovkos kaime 1654 metais. Fotografavo Petras Giedrimas, kuris tuo laiku važinėjo po Sibirą ir fotografavo lietuvius. Beje, jis taip pat kilęs iš Švėkšnos apylinkių.
Rūta Penkauskaitė nuotraukoje vilki Lietuvoje pasiūtais tautiniais drabužiais. Anot jos pačios, medžiaga pirkta Šilutės krautuvėje, o siuvo siuvėja. Tremtyje šis apdaras vilkėtas tik vieną kartą – Fotografuojantis, visą kitą laiką buvo verčiama sunkiai dirbti. Tautinius drabužius 1956 m. parsivežė į Lietuvą.
Nuotrauka padidinta (105×163 mm) iš mažesnės (58×85 mm). Ant nuotraukos užrašyta „1954 m. Sibire „Lietuvaitė“.

Nuotraukoje sesės Penkauskaitės vilki Lietuvoje siūtais tautiniais drabužiais. Iš kairės:- Elena Penkauskaitė (Klumbienė) ir Rūta Penkauskaitė (Ciparienė). Abi su savo tautiniais drabužiais. Fotografuota Krasnojarsko krašto, Ačinsko r., Karlovkos kaime 1654 metais. Fotografavo tas pats Petras Giedrimas.
Nuotraukos dydis 58 x 85 mm, ant jos užrašyta „Sibire“. Antroje nuotraukos pusėje įrašas „Sibiro žemelėje, 1954 m.“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Pametėte telefoną: žingsniai, kuriuos turite padaryti iš karto

Vasarą daug laiko leidžiame gamtoje, išvykose, šventėse ar koncertuose, tad tikimybė pamesti savo telefoną išauga. Jį praradus, svarbiausia kuo greičiau atlikti keletą svarbių žingsnių, pasitelkiant išmanius įrankius. Jūsų dėmesiui – Arnoldas Lukošius, „Tele2 Inovacijų biuro“ ekspertas, dalijasi patarimais ir prevencinėmis priemonėmis, kaip elgtis pradingus jūsų išmaniajam telefonui. Pamesto „Android“ telefono ieškos „Google“ Naujausiuose „Android“ gamintojų telefonuose yra funkcija „Find My Device“ (liet. Surasti mano įrenginį) – ji savaime fiksuoja jūsų telefono buvimo vietą, todėl visuomet žinosite kur jo ieškoti, o

Renkantis krūmapjovę reikia įvertinti 5 kriterijus

Norite, kad sodo priežiūra būtų malonumas, o ne darbas? Tuomet siūlome įsigyti specializuotą techniką, kuri padės ir gana sudėtingus, daug laiko laiko ir pastangų reikalaujančius darbus atlikti greitai ir be jokio vargo. Platų sodo technikos įrangos asortimentą siūlo parkutechnika.lt. Susipažinkite su pasiūlymais, kurie pakeis jūsų požiūrį į sodo priežiūrą. Vienas reikalingiausių įrankių savoms reikmėms yra krūmapjovės, kurios padeda pasirūpinti ne tik krūmais, tačiau ir mažesniais medžiais, kitais sumedėjusiais augalais, kuriuos sudėtinga tvarkyti rankomis. Kadangi šiuo metu rinkoje tokių įrankių gausybė,

Jonas Lukošaitis palieka Katyčių seniūno kabinetą

Švenčiant Valstybės dieną katytiškiai garbingai išlydėjo Katyčių seniūno pareigas paliekantį Joną Lukošaitį. Jis šias pareigas ėjo nuo 2015 metų pabaigos. Jau įvyko konkursas, yra aiškūs du kandidatai, vieną iš kurių seniūnu paskirs Šilutės r. savivaldybės administracijos direktorius. Prieš susitikimą su Jonu Lukošaičiu teko susirasti 2015 m. gruodžio mėnesio įvykio Katyčiuose aprašymą: kaip seniūnu paskirtą J. Lukošaitį sutiko bendruomenė, sveikino svečiai. Tuometinis Žemaičio Naumiesčio seniūnas Jonas Budreckas J. Lukošaitį pavadino keturgubu kolega: abu – agronomai, buvę ūkių vadovai, abu – Jonai,

Laidotuvių procesiją sustabdė užrakinti kapinių vartai

Į „Pamario“ redakciją užėjusi šilutiškė Lina V. papasakojo tokią istoriją: kai laidotuvių procesija mirusįjį atlydėjo į Šilutės kapines, jų vartai buvo užrakinti… Teko laukti. Liūdintys ir skausmo prislėgti žmonės nesuprato, kaip galima taip elgtis. Buvo taip „Buvo trečiadienis, mes laidojome mamytę. Kai atvykome į Šilutės kapines, radome užrakintus vartus. Yra ir mūsų klaida. Prieš pusantrų metų turėjome laidotuves, mums tuomet davė dvivietę kapavietę, tai buvo vietos čia ir mamytę palaidoti. Kapinių prižiūrėtojas ėjo pro šalį ir matė, kad ten kasa