Tvarkingai atrodanti 67 metų amžiaus moteris į „Pamario“ laikraščio redakciją atėjo pagalbos: išpjovė jos pasodintus vaismedžius, vaiskrūmius. Kaime, senoviško raudonų plytų namo palėpėje, ji gyvena su neįgaliu sūnumi, kuriam 36–eri metai.  

Užrakintos durys, langai be rankenų…

Tiek žinių iš moters išgirdome balandžio 20 d. apie prieš kelias dienas išpjautus medelius, kuriuos rodė užfiksuotus mobiliajame telefone. Balandžio 23 d. telefonu pabendravome su Saugų seniūne Dalia Rudiene ir sutarėme kitą dieną kartu nuvykti į tą kaimą. Į moters būstą nepatekome – užrakinta. Tačiau diena anksčiau čia lankęsi Saugų seniūnijos darbuotojai į vidų pateko. Namo palėpėje moters sau įsirengtas kambarėlis atrodęs tvarkingas ir švarus. Seniūnė pasakė norinti pamatyti, kaip įkurdintas neįgalus jos 36 metų sūnus kitame kambariuke. Čia vaizdas buvęs baisokas. Durys į jį užrakinamos, langai be rankenų, miegoti turi ant palaikės lovos su styrančiomis spyruoklėmis, nežinia kada praustas, nuskuręs, basas, šaltokame kambaryje tik su menkais rūbeliais. Kambarėlis niekada nevėdintas, pradvokęs, nes kažkoks indas kampe atstoja tualetą… Čia esanti ir virtuvė, stovi dujų balionas.

Tądien seniūnė nurodė motinai, kad nupirktų vaikui lovą, drabužių, kojinių, jį nupraustų, perrengtų. Seniūnė D. Rudienė dar pasiteiravo, gal 67 metų motinai tapo sunku slaugyti ir prižiūrėti neįgalų vaiką. Į pasiūlymą sūnų įkurdinti valdiškoje įstaigoje, kur jis turėtų gerą lovą, drabužių ir būtų pamaitintas, prižiūrimas gydytojų, motina parašė atsisakymo raštą.„Tačiau ji prastai tą vaiką prižiūri…“ – įsitikinusi seniūnė. Tegalima spėlioti, ar koks gydytojas yra šį neįgalųjį apžiūrėjęs. Kada tai buvo, kokia tai negalia – lieka neaišku. Sutikti gyventojai sakė, neva tai esą psichikos sutrikimai, neįgalumas nuo vaikystės suteiktas neterminuotai (tuomet tai buvo pirmoji neįgalumo grupė), tokį ligonį dera prižiūrėti nuolat. Kas ten žino…

Saugų seniūnijos socialinė darbuotoja apie šią istoriją nieko aiškaus pasakyti negalėjo. Šilutės rajono socialinės paramos skyriuje – toks pat akligatvis: esą neįgaliajam per mėnesį skiriama 540 eurų, pinigai pervedami šiam neįgaliajam, tikėtina, jis ir tvarkosi su savo pinigais… O kas yra oficialus šio ligonio globėjas? Gal motina? Gal globėjo nėra, ar tokiu atveju jis būtinas? Teismo sprendimo dėl paskirto globėjo byloje nėra, gal Socialinės paramos skyriaus teisininkas daugiau pasakytų, mat jis dalyvauja teismo posėdžiuose? Pasirodęs teisininkas pasielgė kaip ištikimas skyriaus vedėjo tarnas: skubiai pasiteiravo, ar vedėjas leido kalbėtis…

Apynuogis neįgalusis lange

Tačiau sugrįžkime į Saugų seniūnijos tą kaimelį. D. Rudienė priminė, kad dėl taip baisiai gyvenančio neįgalaus žmogaus jokių skundų nėra gavusi. Nors šiame name gyvena dar dvi šeimos, gretimame – irgi ne viena. Namų kiemuose netrūksta automobilių. Iš tvarkomų kiemų ar jų dalių galima spręsti, kad čia gyvena ne kokie kaimo tamsuoliai. Kaimas – tolokai nuo Saugų, tačiau keliukas, vedantis iki kelio Šilutė–Klaipėda, visai neblogas.

Mums besisukiojant namo kieme, ant palangės užlipo minėtosios moters globojamas sūnus. Įsitikinome, kad šįkart jis bent su kelnaitėmis iki kelių ir marškinėliais, o kartais, kaip mums pasakojo, ten stovįs nuogas. Tokį vaizdą iš kiemo matantys ir suaugusieji, ir vaikai… Į lauką motina jo neišveda, kad nepabėgtų. Neįgaliojo slaugos išlaidų tikslinė kompensacija  yra 280 eurų, šalpos neįgalumo pensija – 260 eurų, tad iš viso per mėnesį valstybė jo reikmėms moka 540 Eur. Motina gauna nedidelę senatvės pensiją. Gal dėl ligos, gal dėl kitų priežasčių ant palangės stovėjo liesas, išblyškęs žmogus, kuriam 36-erių metų tikrai neduotum. Atrodo tarsi paauglys. Pastypsojęs ant palangės, netrukus dingo. Po kiek laiko vėl ten užlipo. Matyti tokį vaizdą lange – šiek tiek kraupoka. „Baisu! Toks vaizdas čia nuolatos. Kaip koncentracijos stovykloje… Motina vakare sūnaus kambariuke išjungia šviesą, išeina į savo kambarį ir žiūri televizorių. Ar taip galima? Čia jis kaip kankinys. Ar ji iš viso pajėgi deramai pasirūpinti savo vaiku? Anksčiau taip nebuvę, tik pastaruosius kelerius metus. Į lauką? Kol tas vaikas malkas ant kupros nešė, tol ėjo į lauką. Na, ji nemoka su juo bendrauti. Kai kartą išėjo į kiemą, Dieve, kokie kvapai… Tas vargšelis suplyšusiais triusikėliais, be kojinių. Juk pinigų užtenka, tad bent aprengtų. Iš dėvėtų rūbų krautuvės kas mėnesį gali visko pripirkti“, – sakė kalbinta moteris, pasidžiaugusi, kad šįkart neįgalusis mūvi kelnikes…

Žmonės pasakojo, kad motina trečiadieniais ir šeštadieniais vykstanti Šilutėn į turgų, ji išvykstanti ir su kitais reikalais. Jos dukra čia negyvena, tik retkarčiais atvažiuojanti. Moteris turi reikalų tai teismuose, tai dar kur. Kai išvyksta, neįgalus sūnus lieka vienas užrakintas. Antradienio pavakare į „Pamario“ redakciją paskambinusi seniūnė D. Rudienė informavo, kad prieš pietus, kai mes lankėmės sodyboje, neįgaliojo motina išties buvo išvykusi į Šilutę: nupirkusi lovą, drabužių, kojinių. Paprašė, kad seniūnijos darbininkas padėtų surinkti lovą, nes pati nepajėgsianti. Seniūnė pažadėjo pagelbėti. Ir dar kartą priminė, kad nuolat domėsis, kaip prižiūrimas šis neįgalus asmuo.

Iškirto sodą…

Namą iš visų pusių supa apgriuvusios pašiūrės, visokios būdelės, išlikusios nuo senų laikų. Yra ir didelių medžių. Gyveno žmonės čia, kūrėsi kaip kas norėjo, žemės niekas nematavo, neskirstė ir visiems jos užteko. Anot seniūnijos specialistų, dalį namo paveldėję žmonės šalia savo žemės išsinuomojo ir gabalą valstybės žemės, tos, kurioje skųstis į „Pamario“ redakciją atėjusi moteris, kaip pati teigia, buvo pasodinusi trešnių, vyšnių, obelų, agrastų ir kt. Panašu, kad šiame žemės plote yra buvęs pastatas.  Balandžio viduryje daugelį tų vaiskrūmių ir vaismedžių iškirto, sukrautos šakų krūvos teberiogso.

Tik iš sutiktų gyventojų išgirdome, kad iškirsta plotelis valstybės žemės jau esąs išnuomotas. Tą galėjusi padaryti ir neįgalaus sūnaus motina – kaimynai jai siūlę tuo pasirūpinti, nes nuomos kaina esanti simbolinė. Tačiau moteris žemės neišsinuomojo, o kai kiti joje ėmė tvarkytis, suskubo ieškoti pagalbos. Seniūnė aiškinsis, ar vaiskrūmiai ir vaismedžiai iškirsti teisėtai.

Kitoje senojo namo (praeityje buvęs labai puošnus, gana tvarkingas ir dabar tebėra) pusėje plyti didžiuliai šabakštynai su begriūvančiais sandėliukais ir pašiūrėmis. Ilgai tektų juos skaičiuoti, o sužinoti, kas ir kam priklauso, būtų nelengva misija.

Medis ar žmogus?

Pateikiame toli gražu ne viską, ką išgirdome, pamatėme ir sužinojome balandžio 24 d. Juk ši istorija negali baigtis tik jos detalių paviešinimu ir daugeliu sakinių su klaustukais bei daugtaškiais. Baisiomis sąlygomis laikomas neįgalus žmogus, žinoma, ne koks senas ir patręšęs medis, už kurį „pilietinė visuomenė“ gula kryžiumi; ne koks kankinamas šuo ar katė, kuriuos televizijos laidų kūrėjai surankioja važinėdami po Lietuvą. Vis dėlto medžius vertina kelios ekspertų ir specialistų komisijos. Ar neatsiras komisija, kuri galėtų ir šio neįgaliojo kančias įvertinti?

Stasė SKUTULIENĖ