Į Lietuvą sugrįžo „Misija Sibiras“ dalyviai

Po dešimties dienų, praleistų Kazachstane, į Lietuvą sugrįžo 17-oji projekto „Misija Sibiras“ ekspedicija. 

Rugpjūčio 1 dieną Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su „Misija Sibiras 2018“ dalyviais, grįžusiais iš ekspedicijos Kazachstane.

Septynioliktąjį kartą vykstanti misija šiemet aplankė lietuvių kalinimo ir tremties vietas Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkėse Kazachstane: aplankyta 16 kapinių, sutvarkyta apie 200 lietuvių kapų, 4 memorialai buvusių lagerių vietose, iškelti 6 nauji kryžiai lietuvių politinių kalinių palaidojimo vietose.  Į Rusijos Krasnojarsko kraštą planuotos ekspedicijos maršrutas buvo pakeistas, kai, likus mažiau nei mėnesiui iki misijos pradžios, Rusijos ambasada Lietuvoje atsisakė išduoti vizas ekspedicijos dalyviams.

Manoma, kad Kazachstano Karlago lageriuose kalėjo apie 20 tūkstančių lietuvių. Kazachstane iki šiol gyvena maždaug 5 tūkstančiai lietuvių, dauguma jų – ištremtieji ar buvę politiniai kaliniai, atradę ten naujus namus.

„Smagu, kad nepaisant trukdžių „Misija Sibiras“ šiemet įvyko. Esame dėkingi Kazachstanui, kad jauni, aktyvūs žmonės galėjo tęsti savo darbą ir atrasti bei įamžinti lietuvių atminimo vietas. Tokios ekspedicijos yra svarbios ne tik istorinės atminties puoselėjimui, bet ir puikus būdas atstovauti Lietuvai, tad turėtumėte didžiuotis savo veikla“, – sakė ministras L. Linkevičius.

Priminsime, kad į „Misija Sibiras‘18” ekspedicijas vyko ir šilutiškis Matas Toliušis. 

Septynioliktą kartą vykstančios ekspedicijos į Sibirą organizatoriai šiais metais susidūrė su sunkumais po to, kai Rusijos Federacijos ambasada atsisakė dalyviams išduoti vizas. Tuo metu iki išvykimo į suplanuotas lietuvių tremties vietas Sibire buvo likęs mažiau nei mėnuo. Po šio akibrokšto teko keisti kryptį ir maršrutas persikėlė į Kazachstaną. Ekspedicijos dalyviai tvarkė lietuvių kalinimo vietas Karaganos, Balchašo ir Džezkazgano apylinkėse.

Po bandomojo žygio, kuris vyko gegužę, buvo suformuotos dvi ekspedicijos komandos po 12 žmonių, kurias organizatoriai vadina „šiaurės“ ir „pietų“ komandomis pagal kelionės maršrutus.

Matas Toliušis (dešinėje) kartu su draugu Benu Aldakausku vyksta į bandomąjį žygį.

Dar prieš išvykstant į į žygį „Pamario“ korespondentė kalbėjosi  su „šiaurinės“ komandos nariu, šilutiškiu Matu Toliušiu:

-Žinoma, jog šiemet organizatoriai sulaukė daugiau nei 950 atrankos anketų, iš kurių buvo atrinkti 80 žmonių, tarp kurių buvote atrinktas ir jūs. Visa komanda įveikėte 52 km ir papuolėte į finalines ekspedicijas. Turbūt tai ne pirmasis jūsų žygis „Misija Sibiras‘18” ?

-Tiesa. Tai antrasis mano bandymas. Pirmą kartą savo jėgas išbandžiau pernai. Taip pat sekėsi neblogai – patekau į bandomąjį žygį, bet į finalinę ekspediciją nepatekau. Aišku, ties tuo nesibaigė mano kelionė.  Aš prisidėjau prie kitų renginių, vienas tokių – istorinės atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“, per kurią garsiai tariami tremtinių bei politinių kalinių vardai, kad būtų išgirsti jų likimai ir išsaugota istorija.

-Panašu, kad jums istorija svarbi. Tiesa?

-Taip. Istorija man visada buvo artima širdžiai, galiausiai baigiau istorijos studijas. Šiuo metu dirbu gidu Kauno miesto muziejuje.

-Po pirmojo bandymo nepabūgote ir vėl išbandėte save projekte. Kodėl?

-Jei atvirai, to siekiau nuo pat 2006-ųjų, kai tik prasidėjo pirmosios ekspedicijos. Dar tada buvau vos paauglys. „Misija Sibiras” projektas yra lyg prisilietimas prie istorijos, tai kitokia istorija – ne ant popieriaus. Tai gyvoji istorija, visų istorijų atminimas, ne tik kryžių pastatymas Sibire, bet ir tų istorijų surinkimas tiek Lietuvoje, tiek Sibire.

-Kodėl nebandėte ankščiau sudalyvauti?

-Vis galvojau, kad nesu tam dar pasiruošęs.

-Kas sunkiausia yra žygyje?

-Šį kartą reikėjo įveikti 52 kilometrus, pernai – 47 km. Mes keliavome Ukmergės apskrities miškais, pelkėmis ir laukais bei tvarkėme partizanų brolių Vytauto ir Felikso Bagdonavičių gimtąją sodybą. Žygyje teko įrodyti ne vien savo fizinį pajėgumą, bet svarbiausia – psichologinį pasiruošimą. Šį žygį gali praeiti tiek vyrai, tiek moterys, kurių pati smulkiausia vos 48 kg sverianti mergina su didžiausia kuprine ant pečiu. Juk yra buvę, kai atrodę net patys stipriausi, deja, net pačioje pradžioje žygio sustoja. Svarbu psichologiškai pasiruošti, nes tenka įveikti keliasdešimt kilometrų per kelias dienas saulei kaitinant.

Komandose yra įvairios funkcinės grupės: virtuvės, inventoriaus, komunikacijos… Aš buvau istorijos grupėje, kai tam tikrose vietose žygio metu stabtelime ir pakalbame apie tą vietą. Šį kartą bandomajame žygyje inscenizavome partizanų bunkerio šturmą – stengėmės žygio dalyviams pateikti vaizdinį pasakojimą. Čiobiškio apylinkių miškuose kilo dūmų uždangos. Ši simbolinė inscenizacija buvo skirta partizanams V. ir F. Bagdonavičiams, kurie žuvo būtent bunkerio, įkurto prie Musės upės, šturmo metu.

-Ar tokiame projekte jaučiama konkurencija?

-Aišku, mes esame bendruomenė, turinti tą patį tikslą. Dirbame kaip komanda, todėl konkurencijos beveik nesijaučia, atvirkščiai – esame draugiški, padedame vieni kitiems.

-Kaip pasiruošti?

-Pirmiausia užpildai anketą, kurioje dominuoja atviri klausimai apie tave, tavo galimybes ne tik ekspedicijos metu, bet ir po jos. Ši ekspedicija yra tik vienas žingsnis, nes po to vyksta įvairūs pristatymai mokyklose, organizacijose ir kitur.

-Pamenate, ką jūs parašėte anketoje?

-Tai yra viena iš galimybių prisidėti prie gyvos istorijos. Tai yra kitokie istorijos puslapiai. Šią istoriją pasakoja tremtiniai, o nuvykus į apleistas nežinomas kapines jautiesi dar kitaip. Tą istoriją, kurią matai ir girdi ten, parsiveži įspūdžius ir pasakoji jaunimui, kaip bendruomenės narys. Sakoma, kad istorija bus gyva tol, kol ji bus primenama ir perduodama kitiems.

Praėjusių metų „Misija Sibiras‘17“ bandomojo žygio akimirkos

-Bandomasis žygis įveiktas, tačiau kokių savybių dar reikia, kad nueitum ilgą kelią, pasiektum finišą ekspedicijose?

-Psichologiškai turi būti stiprus ir pasiruošimas svarbus. Tai yra patogi avalynė, įvairios medicininės priemonės. Aišku jeigu batai nutrynė kojas, nereikia demonstruoti savo jėgos ir eiti toliau. Svarbu netylėti, kai skauda, jei pasitempei koją. Tada gali būti dar blogiau ir gali net išvažiuoti namo. Visada gali vėl bandyti kitais metais.

-Kada prasidės išvyka?

-Išvykimas tradiciškai planuojamas liepos 17-ąją, Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Pastaraisiais metais į Sibirą pavykdavo iškeliauti tik vienai 16 žmonių ekspedicijos komandai, kuri dvi savaites lankydavo lietuvių tremties vietas ir tvarkydavo kapines. Šiemet į ekspedicijas pavyks išvykti iš viso 24 žmonėms.

-Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Viktorija SKUTULIENĖ 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Rekomenduojami video

Visi naujausi straipsniai

Po vandeniu atsidūrusio Vilkyčių automobilių sporto komplekso šeimininkai skaičiuoja nuostolius

Šilutės rajone esantis Vilkyčių automobilių sporto kompleksas – vienintelė Lietuvoje trasa, kurioje jau daugelį metų vyksta Europos automobilių autokroso čempionato etapas. Šios varžybos suplanuotos ir šiemet. Jos vyks birželio 8-9 d. Tačiau organizatorių planus ramiai ruoštis varžyboms sujaukė gamta – dalis Vilkyčių automobilių sporto komplekso nukentėjo nuo potvynio. Kebeliuose, ant Veiviržo upės kranto 1987-ais metais Kazimiero Gudžiūno įkurtas automobilių sporto kompleksas kasmet sutraukia tūkstančius automobilių sporto gerbėjų. Čia per metus organizuojamos mažiausiai trejos tarptautinės automobilių kroso ir ralio kroso varžybos.

Bavarijos princas Luitpoldas papasakojo apie giminystės ryšius su Lietuva

Nedaugelis žino, kad Lietuvą ir Vokietijos Bavarijos žemę nuo seno sieja ypatingi santykiai. Istoriniai šaltiniai byloja apie garsiosios Vitelsbachų dinastijos giminystės ryšius su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų dinastijomis, Aukštutinės Bavarijos Ingolštato universitete studijavo ne vienas Lietuvos didikas, o ant ilgiausios pasaulyje Burghauzeno pilies vartų iki šiol puikuojasi herbas su Vyčio simboliu.   Glaudų Lietuvos ir didžiausios pagal plotą Vokietijos žemės ryšį patvirtina ir Jo Karališkoji Didenybė Bavarijos princas Luitpoldas. Praėjusiais metais jis lankėsi Lietuvoje, kur aptarė verslo klausimus ir

Katyčiuose rasta granata, Šilutėje – gaisras virtuvėje

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, Tauragės apskrities VPK praneša apie įvykius Šilutės rajone. Vasario 22 d. vakare Skvero g., Katyčiuose, rasta rankinė granata. Įvestas planas „Skydas“. Atvykę išminuotojai rastą rankinę granatą išsivežė. Vasario 21 d. per pietus ugniagesiai gelbėtojai gavo pranešimą apie gaisrą daugiabučiame name H. Zudermano gatvėje, Šilutėje. Pranešta, kad bute gaminant maistą užsidegė aliejus. Gaisro metu apdegė virtuvės baldai ir buitinė technika. Aprūko 30 m² lubų ir sienų. Nuo sausio 24 iki vasario 3 d. vyras, gim. 1986

To nebuvo dešimt metų! Dėl potvynio atidarytos Kauno hidroelektrinės pralaidos

Kauno HES

Kauno hidroelektrinėje (Kauno HE), kurią valdo „Ignitis gamyba“, pirmą kartą per daugiau nei 10 metų dėl potvynio buvo atidarytos pralaidos, kad iš Kauno HE tvenkinio būtų išleidžiamas perteklinis vanduo. Hidroelektrinės pralaidų atidarymas nors retas, bet įprastas procesas. Dažniausiai jis vykdomas tuomet, kai vandens debitas yra didesnis už debitą, kurį galima praleisti per hidroagregatus elektros energijos gamybos proceso metu.  Pralaida keletui dienų buvo atidaryta praėjusią savaitę. Paskutinį kartą dėl potvynio Kauno hidroelektrinės pralaida buvo pakelta 2013 m. Pasak „Ignitis gamybos“ gamybos

Taip pat skaitykite