Gyvenimas už ribos…
Eidama iš Šilutės kapinių pralenkiau senutę, tačiau iš už nugaros išgirdau, kad ji kažką kalba. Stabtelėjau. Ji kalbėjo gal sau, gal man, gal toms aukštoms pušims, kurios iškėlę galvas čia pat, už kapinių tvoros, gal Aukščiausiajam… Negi taip imsi ir nueisi? Neretai iš kapinių einančius žmones dar ir pavežu į Šilutę.
Negalėsiu daug ko pasakyti jos žodžiais, nes jie taip gražiai sudėti, parinkti. Sakiniai sklandūs, tikslūs, trumpi, o žodynas, sakyčiau, kaip rašytojos Žemaitės. Kas tokius garbaus amžiaus žmones to išmokė, svarstau… Mokslo gal truputį ragavo, bet kalbos gyvumu, žodyno turtingumu jie neretai lenkia dabartinį jaunimą ir biurokratiškai kalbančius vyresnius žmones.
Šis susitikimas beveik niekuo nesiskiria nuo kitų panašių: žmogus išsipasakoja savo gyvenimą, išsikalba, nes… daugiau nėra kam.
Atvažiavusi autobusu iš kaimo, tik nepaminėjo, ar iš mūsų rajono, jau gyvena viena. Vyras ir sūnus mirę, o dukra: „Tai kas ten žino, kur ji…“ Ramiu balsu močiutė sakė negalinti žiūrėti parduotuvėje į „butelių virtines“, sukanti akis į šoną, kad jų nematytų. Retai, labai retai pasiekia ji parduotuvę, bet buteliai jai pažadina nuoskaudas, sukelia pyktį. Motinėlė kentėjusi nuo girtuoklio vyro, jos tėvo, tai siautėdavęs, kirviu mojuodavęs, mušdavęs visus, kas po ranka pakliūdavęs, net ir vaikus. Buvęs būrys. Vargo motina, ramybės nebuvo ir vaikams. „Dievo bausmė – girtuoklis… Ir už ką Aukščiausiasis taip baudė motinėlę, mus, vaikus, ir senatvėje, jau likusi viena, vis klausiu Dievo, kodėl ir mano žmogus, sūnus, dukra paskendo ne upelyje, bet butelyje… Kol televizorius „ėjo“, klausiausi to ministerio, kur sakė, kad ne visada „buteliukus“ parduos, ne visiems, jauniems gerti nevalia… Teisybę kalbėjo. Gero nori. Bet kaip nepatiko? Kiek visi šiaušėsi… Tarsi būtų duoną uždraudęs. Gero žmogus nori, gero linki. Sakau, gal ir jis girtuoklių šeimoj užaugo, kad taip mus atjaučia?“
Norėjau nusišypsoti į tokius pastebėjimus, bet nedrįsau. „Ko Dievas moko, to ir valdžia turi siekti. Ne kitaip. Tedaro tai teisingai, pagal Dievo žodį, o ne nelabajam tarnauja…“ – močiutė kalbėjo ir kalbėjo.
Automobiliu sakė važiavusi retai, kai kaimynas pas gydytoją vežęs. Glostė dureles ir vežama klausinėjo, kiek kainuoja mašinikė, ar sunku vairuoti… Pasiteiravau, ar turi veido kaukę. Nustebo. Kai autobuse vairuotojas liepęs užsidengti burną ir nosį, skara apsukusi, tiko. Pasiūlau kaukę. Ilgai vartė rankose ir stebėjosi… Sakau, dabar toks virusas pasaulyje plinta, daug žmonių serga, kauke veidą dengiame, kad ligos išvengus. Ji klausė, klausė ir pratarė: „Negirdėjau, nežinau… Tai bene maras sugrįžo? „Eitų“ tas mano televizorius, žinočiau. Dar prašysiu, kad sutaisytų. Matai, kaip atsilikau. Ir apie marą nežinau…“
Kažkaip išsprūdo, ar vienatvė sunki? „Man? Žinai, dar anais laikais kambario sienas išklijavau, o ratukų ten, brūkšnelių kiek daug… Atsisėdu ir skaičiuoju. Su katinu kalbuosi. Vaikeli, Dievas yra, melstis reikia. Rožančiaus iš rankų nepaleidžiu. Maldas kalbu iš atminties, maldaknygės jau skaityti neįžiūriu. Ne viena esu, gyvenu su Dievu. Kokia dar ten vienatvė…“ – taip ir baigėsi mūsų pokalbis netoli Šilutės autobusų stoties.
Stasė SKUTULIENĖ