„Džiaugtes, kap mes gera turem…“

Kokia miesto šventė be Vaidos Galinskienės, vilkinčios tautinį Mažosios Lietuvos drabužį. Romualdo Eglinsko nuotr.

„Pamarys“ tęsia pokalbių ciklą su garbingiausiu Šilutės rajone apdovanojimu – „Sidabrinės nendrės“ premija už išskirtinius nuopelnus įvertintais asmenimis. Pokalbių ciklas skirtas artėjančiam Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui. Šįkart pašnekovė – Šilutės pirmosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, retorikos mokytoja Vaida Galinskienė, garsioji šišioniškių tarmės skleidėja, Mažosios Lietuvos kultūros tradicijų puoselėtoja.
„Sidabrinės nendrės“ premija V. Galinskienei įteikta 2013 m.

Nuopelnai
Vaida Galinskienė – įvairių Lietuvos renginių vedėja, sumanytoja ir organizatorė. Kalbindama susirinkusiuosius šišioniškių tarme, mokydama įvairiausių žaidimų, entuziastė perduoda senąsias Pamario krašto mažlietuvių tradicijas, papročius, tautosaką, populiarina nykstančią lietuvininkų tarmę nuo pat 1994 metų. Tuo ji užsiėmė su folkloro ansambliais ,,Verdainė“ (1994-2001 m.), ,,Ramytė“ (nuo 2002 m.), kapela ,,Bikava” (1997-2006 m.).
Be Lietuvos, pasirodyta Rusijoje, Lenkijoje, Turkijoje ir Ispanijoje. Šventes, festivalius vedė beveik visoje Lietuvoje, Mažąją Lietuvą, kaip penktąjį Lietuvos etninį regioną, pristatinėjo šalies dainų šventėse, Seime, lietuvininkų tarmę pristatė Nidoje, Klaipėdoje, Vilniuje. Lietuvininkų tarmės pagrindų mokė jaunimą, įrašė garsajuostę Klaipėdos, Šiaulių ir Vilniaus universitetams, išleido šia tarme plokštelę apie Mažosios Lietuvos tradicijas ir papročius, dalyvavo televizijos, radijo laidose.
V. Galinskienės pasakojimų šišioniškių tarme klausėsi Lietuvos prezidentai, premjerai, Seimo pirmininkai bei nariai, ministrai ir kiti.

Sugrąžinta teisė žinoti

– Artėjančią Kovo 11-ąją minėsime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį. Kaip jūs apibūdintumėte tuos tris valstybės ir jos žmogaus dešimtmečius? – pasibaigus gimnazijoje pamokoms pirmiausia pasiteiravome
Vaidos GALINSKIENĖS.
– Gerų dalykų labai daug. Pirmoji mintis – mums davė teisę žinoti tiesą, savo šaknis. Aš pirmą kartą gal dvylikos metų išgirdau, kai mama su kaimyne pašnibždomis kalbėjosi apie tremtį: kad mamos sesuo ištremta, kad mamos mama ištremta… Apie tai niekas garsiai nekalbėjo. Vyresnieji broliai žinojo, o aš, vienuolikos vaikų šeimoje mažiausia, tais tarybiniais laikais maniau, kaip čia viskas gerai, gražu… Toji kaimynė buvo grįžusi iš Sibiro. Man įstrigo jos žodžiai, kad ten geruosius siuntė, ne prastuosius. Suklusau, ką siuntė, kur siuntė?.. Kodėl ji geresnė už kitus? Niekas to nepasakojo.

Mūsų šeima jau gyveno Plikiuose, Klaipėdos rajone. Klaipėdos kraštas buvo kažkokia oazė, nes daugelis iš visų Lietuvos kampelių bėgo ir čia apsigyveno. Buvo ir tuščių trobų likę. Atvykėlių čia nepersekiojo, ramybę jie surado. Vėliau supratau, kad vyresnieji broliai daugiau žinojo, girdėjo iš pirmų lūpų, ką tėvelis, mama pasakojo. Aš jau šiame krašte gimiau, mažiau žinojau. Mąstau, Dieve, juk jau tada, vaikystėje, daugiau turėjome žinoti. O dabar visi viską žino, aiškinasi, giminės medžius sudarinėja, per pamokas mokykloje nagrinėja. Net pavydu, nes aš to puslapio gyvenime neturėjau. Gyvenau netiesoj, man diegė, kaip viskas gražu, norėjau į partiją įstoti… Bet buvau jauna, vėliau niekas nebesiūlė.

Dabar turime teisę išsakyti savo nuomonę, galime būti be baimės atviri. Matau, kaip jaunimas puikiai tuo naudojasi. Jie nemeluoja. Jie nebijo prisipažinti pramiegoję, tingėję. Nelieka melo. Tai irgi labai svarbu. Tai galimybė nebijoti, atvirai kalbėti. Mano mokiniai labai skiriasi nuo tų, kokie mes augome. Štai mergaitė pasipiktino, kodėl verslininkams priklausančioje valgykloje mokiniams reikia nuvalyti stalus. Jie supranta, kad nemokamai neturi dirbti privačiam verslui. Jie išprusę, žino savo teises, verslo pagrindus.

– Į kurią pusę, jūsų matymu, keičiasi gyvenimas?
– Gyvenimas gerėja, pastebimai gerėja. Puikus dabar gyvenimas. Kokie namai, automobiliai, parduotuvės, visa kita!.. Gražėjame, vis tvarkingiau gyvename ir užsieniečiai atvažiavę stebisi. Pamenu, kaip atvažiavę ukrainiečiai gyrė mūsų tvarkingus kaimus. Man tenka dažnai važiuoti į Latviją, anoj Lietuvos pusėje mažiau renovuotų namų, pilkuma tokia, automobilių keliuose mažiau… Šilutės kraštas, gal kad netoli Klaipėdos, kur pažiūri, plikų laukų nėra, visur vien statybos. Mes turtėjame visomis prasmėmis. Tuo tik džiaugtis reikia.

O blogai, kad mes jau užsiauginame veltėdžių kartą. Turiu pažįstamų, kurie sako: „Kam man dirbti, jeigu bedarbio pašalpą pusę metų moka…“ Dar kiek tų įvairiausių pašalpų, paramos. Šelpti reikia tik tuos, kam tikrai to reikia, jeigu kokia nelaimė. Žinau, kad užsienyje kitaip tvarkosi, ten bedarbiu būti nenaudinga. Turime auksines sąlygas auginti mažus vaikus: nedirbančiam vienam iš tėvų moka metus, dvejus. Girdžiu, tėvai nedirba, sulaukė trečio vaiko, jam vieta darželyje be eilės, nes du vaikai lanko tą mažą darželį, o kitos šeimos vieninteliam vaikui vietos trūksta, nors jiedu dirba. Kita pasakoja: du vaikai iš pradžių lankė privatų darželį, vyresnis gavo vietą valdiškame, tai motina už galvos susiėmė pamačiusi, kur tas vyresnysis pateko, esą gali ir utėlių parsinešti… Privačiame viskas kitaip, nors brangu, bet jaunos darbuotojos, kupinos iniciatyvos.

Vaida – gimtinės apylinkėse. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Svarstau, kad toj socialinėj globoj, paramoj, rūpyboj gal reikėtų labiau tikrinti, kur tam skirti pinigai nueina, kam jų reikia, kam gal nereikėtų skirti. Nutvėrei girtą, gal ir nemokėt pašalpos? Drausminimo reikėtų. Ta gausybe lengvatų mes auginame veltėdžius.
Reformos be pabaigos…

– Ką įžvelgiate švietimo srityje? Nesibaigiančias reformas?
– Taip, nesibaigiančias reformas. Išmokome rašyti interpretacijas, dabar jau – rašinys… Ypač keitėsi lietuvių kalbos ir literatūros programos. Vokietijoje mokiniai per mokslo metus nagrinėja šešių autorių kūrybą, mes – 36-ių. Labai plati programa. Šuoliuojame. Mokiniai nenori skaityti kūrinių. Ir vis baimė, ar suspėsime.
Ne tik gimnazistai dažnai nemoka rašyti lietuviškai be klaidų, to nemoka ir aukštųjų mokyklų dėstytojai… Man skauda širdį dėl tokio neraštingumo. Tai jau informacinių technologijų įtaka, žinučių stilius, klaidos persikelia į rašinius. Didžiausia duobė raštingumo prasme yra 5-8 klasės, kuomet mokinys turi išmokti rašybą, skyrybą. Vyresnėse klasėse tik žinių kartojimas, įtvirtinimas, o aukštoji mokykla rašyti nebemoko. Mūsų gimnazija moko jau aštuonias klases kitur baigusius, tad vos atėjo, tuoj ir pasimato, ką kas moka.
– Tad pakalbėkime apie tą gražiąją, ne visiems suprantamą, tačiau gana populiarią lietuvininkų tarmę, kurią jūs daug metų skleidžiate, tuo garsindama Mažąją Lietuvą.
– Aš gimiau Mažojoje Lietuvoje. Šilutiškė Indrė Skablauskaitė, kuri irgi puikiai kalba lietuvininkų tarme, buvo mano mokinė, ji važiuodavo pas močiutę į Saugas, o ten kaimynystėje gyveno dvi tetos, iš jų Indrė daug išmoko, o dar ir aš pamokiau. Dabar jau dirbu tik su Šilutės folkloro kolektyvu „Ramytė“, o kitiems iš visų Lietuvos kampelių tapau konsultante. Skambina, klausia, patariu. Domisi papročiais, kostiumais, kaip tą ar aną lietuvininkų tarme pasakyti. Jau sveikatos tiek, kad šventėse, konkursuose nebedalyvauju, nors siūlo pinigus, ko anksčiau nebūdavo…

Gyva atminty

– Jums teko bendrauti su Lietuvos prezidentais. Kokie įspūdžiai tebegyvi?
– Be galo šilti. Valdas Adamkus sakė, jog baigęs Prezidento kadenciją atvažiuosiąs į mūsų kraštą žvejoti ir klausytis pasakojimų lietuvininkų tarme. Dalia Grybauskaitė labai klausėsi ir žiūrėjo. Sklandė nuomonė, jog Prezidentė šalta, oficiali. Nieko panašaus! Jūrų muziejaus kiemelyje, pamenu, ėjo prie kiekvieno amatininko, tautodailininko, vis kalbino ir iš kiekvieno kažką pirko. Patarėjai ragina, kad metas, o ji vis dar kalbasi, kalbasi. Jos nuoširdumas toks tikras. Jiedu su Valdu Adamkumi man pasirodė labai šilti žmonės. Teko su Vytautu Landsbergiu susitikti parodoje Vilniuje, teko su Prezidentu Algirdu Brazausku bendrauti ūkininkų renginyje, kai vykau su Bikavėnų kaimo kapela koncertuoti.

– Bikavėnų kaimo kapela, „Verdainės“ folkloro ansamblis irgi apdovanoti „Sidabrinės nendrės“ premija, tad jums teko garbė priimti šį apdovanojimą net tris kartus?
– Dalyvavau dviejuose apdovanojimuose, nes su „Verdaine“ draugavau nedaug, o su bikavėniškių kapela daug. Ilgesnė draugystė mane sieja ir su folkloro kolektyvu „Ramytė“, kurio repertuare Mažosios Lietuvos dainos, šokiai.

– Užaugote 11-os vaikų šeimoje. Kaip susiklostė jų, jūsų vaikų gyvenimai?
– Augome 6 dukros ir 5 broliai, iš jų du beliko. Mano gimimas nusvėrė mamos pergalę prieš tėvelį. Kol mamytė buvo gyva, kovą visada susirinkdavome, nes tą mėnesį ji buvo gimusi. Vėliau daugiau bendravimo jau telefonu. Dabar susitikimo metas – ruduo, kai prisimename Amžinybėn išėjusius. Ir belieka jubiliejai… Visi esame Lietuvoje. Tėvai iš Žemaitijos persikėlė į Plikius, Mažąją Lietuvą, vėliau įsikūrė Svencelėje, Klaipėdos rajone. Ten aš gimiau. Mudu su vyru Zenonu, ištikimu jūrai ir uostui, buvo jūrininkas, dabar dirba ant kranto, turime dukras Guodą ir Gretą. Farmacijos studijas baigusi Guoda ištekėjo ir dirba Telšiuose, jai visada patiko žemaičių tarmė, statybų inžinierė Greta – Priekulėje, taip ir neišvyko iš Mažosios Lietuvos Visus mus sieja tvirti giminystės ryšiai, didelis noras pasikalbėti, išsipasakoti.

Tėveliai didžiavosi, kad nė vienas vaikas šunkeliais neišėjo, tik vienas sūnus, jau šviesios atminties, šeimos neturėjo. Vyriausias brolis 4 vaikų susilaukė.

Visiems žmonėms noriu palinkėti: „Džiaugtes, kap mes gera turem. Nu kap gera turem!“. Ir gamtoje nei kokie taifūnai kyla, ir finansų požiūriu geriau gyvename. Reikia džiaugtis ir tikėti, kad nepablogės. Buvau Šiluvoje. Nuvažiuok, žmogau, pasižiūrėk. Kaip ten gražu. Per Zarasų kraštą važiavome. Tuščios trobos… Skaudu. Reikia pamatyt, pajust, suprast.

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Kaip apsisaugoti karščiui jautriems žmonėms

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos informuoja, kad rugpjūčio 10 d. karšti orai tęsis, kaitros rodiklis (kai tris dienas iš eilės aukščiausia oro temperatūra siekia ir viršija 30 °C) bus pasiektas didesnėje nei trečdalis šalies teritorijoje. Karštis gali paveikti kiekvieno žmogaus sveikatą, bet ypač jautrūs yra kūdikiai ir vaikai iki 4 metų amžiaus, 65 metų amžiaus ir vyresni žmonės, asmenys, turintys antsvorio, dirbantys sunkų fizinį darbą, sergantys įvairiomis ligomis (endokrininės, inkstų, širdies ir kraujagyslių sistemų). Per karščius galima nukentėti dėl

Šią savaitę COVID-19 tyrimai intensyviau bus vykdomi 11-oje didelės rizikos savivaldybių

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) praneša, kad šią savaitę, nuo rugpjūčio 10 d. iki rugpjūčio 16 d. imtinai, Ignalinos, Prienų, Šalčininkų, Molėtų, Kupiškio, Kauno, Panevėžio ir Vilniaus rajonų, taip pat Panevėžio, Visagino ir Kauno miestų gyventojams bus intensyviau atliekami tyrimai dėl koronaviruso infekcijos. Šiose 11-oje savivaldybių fiksuojamas didesnis sergamumas COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) negu kitose Lietuvos savivaldybėse. Penktadienio, rugpjūčio 7 d., duomenimis, Lietuvos sergamumo koronaviruso infekcija rodiklis 100 tūkst. gyventojų siekė 7,6. Intensyvesnis testavimas reikalingas tose savivaldybėse, kuriose epidemiologinis rodiklis 100

as gali padėti pamiršti nugaros skausmus?

Kiekvienas, kuriam teko susidurti su nugaros skausmais, galėtų patvirtinti, jog jie ženkliai apsunkina mūsų kasdienybę – nebegalime susikoncentruoti darbe, o ką jau kalbėti apie pramogas ar aktyvų laisvalaikį. Dėl įtempto gyvenimo tempo vis daugiau žmonių sužino, ką iš tiesų reiškia ši problema, tačiau jei į šį sąrašą patenkate ir Jūs, tai dar nereiškia, kad nuo šiol visuomet turėsite gyventi su nuskausminamaisiais. Dažnu atveju užtenka pakeisti vos kelis įpročius, jog gyvenimas ir vėl sugrįžtų į įprastas vėžes – paprasčiausia pradėti nuo

Šilutės ligoninėje – modernus 128 sluoksnių kompiuterinis tomografas

Džiugi žinia kraštiečiams ir aplinkinių rajonų gyventojams – Šilutės ligoninė įsigijo naują, modernų 128 sluoksnių kompiuterinės tomografijos aparatą, kuris pakeitė iki šiol naudotą 1 sluoksnio prietaisą. Vakar, rugpjūčio 6 d., įvyko oficialus šios naujos įrangos pristatymas, kuriame dalyvavo ir Šilutės r. savivaldybės vadovybė: meras Vytautas Laurinaitis, vicemeras Sigitas Šeputis, administracijos direktorius Virgilijus Pozingis. Šilutės ligoninės vyriausiasis gydytojas Viktoras Šileikis paaiškino, kad naujasis prietaisas Radiologijos skyriuje buvo sumontuotas ir pirmieji bandymai atlikti dar vasarį, tačiau dėl pandemijos oficialųjį renginį teko atšaukti.