„Džiaugtes, kap mes gera turem…“

Kokia miesto šventė be Vaidos Galinskienės, vilkinčios tautinį Mažosios Lietuvos drabužį. Romualdo Eglinsko nuotr.

„Pamarys“ tęsia pokalbių ciklą su garbingiausiu Šilutės rajone apdovanojimu – „Sidabrinės nendrės“ premija už išskirtinius nuopelnus įvertintais asmenimis. Pokalbių ciklas skirtas artėjančiam Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui. Šįkart pašnekovė – Šilutės pirmosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, retorikos mokytoja Vaida Galinskienė, garsioji šišioniškių tarmės skleidėja, Mažosios Lietuvos kultūros tradicijų puoselėtoja.
„Sidabrinės nendrės“ premija V. Galinskienei įteikta 2013 m.

Nuopelnai
Vaida Galinskienė – įvairių Lietuvos renginių vedėja, sumanytoja ir organizatorė. Kalbindama susirinkusiuosius šišioniškių tarme, mokydama įvairiausių žaidimų, entuziastė perduoda senąsias Pamario krašto mažlietuvių tradicijas, papročius, tautosaką, populiarina nykstančią lietuvininkų tarmę nuo pat 1994 metų. Tuo ji užsiėmė su folkloro ansambliais ,,Verdainė“ (1994-2001 m.), ,,Ramytė“ (nuo 2002 m.), kapela ,,Bikava” (1997-2006 m.).
Be Lietuvos, pasirodyta Rusijoje, Lenkijoje, Turkijoje ir Ispanijoje. Šventes, festivalius vedė beveik visoje Lietuvoje, Mažąją Lietuvą, kaip penktąjį Lietuvos etninį regioną, pristatinėjo šalies dainų šventėse, Seime, lietuvininkų tarmę pristatė Nidoje, Klaipėdoje, Vilniuje. Lietuvininkų tarmės pagrindų mokė jaunimą, įrašė garsajuostę Klaipėdos, Šiaulių ir Vilniaus universitetams, išleido šia tarme plokštelę apie Mažosios Lietuvos tradicijas ir papročius, dalyvavo televizijos, radijo laidose.
V. Galinskienės pasakojimų šišioniškių tarme klausėsi Lietuvos prezidentai, premjerai, Seimo pirmininkai bei nariai, ministrai ir kiti.

Sugrąžinta teisė žinoti

– Artėjančią Kovo 11-ąją minėsime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį. Kaip jūs apibūdintumėte tuos tris valstybės ir jos žmogaus dešimtmečius? – pasibaigus gimnazijoje pamokoms pirmiausia pasiteiravome
Vaidos GALINSKIENĖS.
– Gerų dalykų labai daug. Pirmoji mintis – mums davė teisę žinoti tiesą, savo šaknis. Aš pirmą kartą gal dvylikos metų išgirdau, kai mama su kaimyne pašnibždomis kalbėjosi apie tremtį: kad mamos sesuo ištremta, kad mamos mama ištremta… Apie tai niekas garsiai nekalbėjo. Vyresnieji broliai žinojo, o aš, vienuolikos vaikų šeimoje mažiausia, tais tarybiniais laikais maniau, kaip čia viskas gerai, gražu… Toji kaimynė buvo grįžusi iš Sibiro. Man įstrigo jos žodžiai, kad ten geruosius siuntė, ne prastuosius. Suklusau, ką siuntė, kur siuntė?.. Kodėl ji geresnė už kitus? Niekas to nepasakojo.

Mūsų šeima jau gyveno Plikiuose, Klaipėdos rajone. Klaipėdos kraštas buvo kažkokia oazė, nes daugelis iš visų Lietuvos kampelių bėgo ir čia apsigyveno. Buvo ir tuščių trobų likę. Atvykėlių čia nepersekiojo, ramybę jie surado. Vėliau supratau, kad vyresnieji broliai daugiau žinojo, girdėjo iš pirmų lūpų, ką tėvelis, mama pasakojo. Aš jau šiame krašte gimiau, mažiau žinojau. Mąstau, Dieve, juk jau tada, vaikystėje, daugiau turėjome žinoti. O dabar visi viską žino, aiškinasi, giminės medžius sudarinėja, per pamokas mokykloje nagrinėja. Net pavydu, nes aš to puslapio gyvenime neturėjau. Gyvenau netiesoj, man diegė, kaip viskas gražu, norėjau į partiją įstoti… Bet buvau jauna, vėliau niekas nebesiūlė.

Dabar turime teisę išsakyti savo nuomonę, galime būti be baimės atviri. Matau, kaip jaunimas puikiai tuo naudojasi. Jie nemeluoja. Jie nebijo prisipažinti pramiegoję, tingėję. Nelieka melo. Tai irgi labai svarbu. Tai galimybė nebijoti, atvirai kalbėti. Mano mokiniai labai skiriasi nuo tų, kokie mes augome. Štai mergaitė pasipiktino, kodėl verslininkams priklausančioje valgykloje mokiniams reikia nuvalyti stalus. Jie supranta, kad nemokamai neturi dirbti privačiam verslui. Jie išprusę, žino savo teises, verslo pagrindus.

– Į kurią pusę, jūsų matymu, keičiasi gyvenimas?
– Gyvenimas gerėja, pastebimai gerėja. Puikus dabar gyvenimas. Kokie namai, automobiliai, parduotuvės, visa kita!.. Gražėjame, vis tvarkingiau gyvename ir užsieniečiai atvažiavę stebisi. Pamenu, kaip atvažiavę ukrainiečiai gyrė mūsų tvarkingus kaimus. Man tenka dažnai važiuoti į Latviją, anoj Lietuvos pusėje mažiau renovuotų namų, pilkuma tokia, automobilių keliuose mažiau… Šilutės kraštas, gal kad netoli Klaipėdos, kur pažiūri, plikų laukų nėra, visur vien statybos. Mes turtėjame visomis prasmėmis. Tuo tik džiaugtis reikia.

O blogai, kad mes jau užsiauginame veltėdžių kartą. Turiu pažįstamų, kurie sako: „Kam man dirbti, jeigu bedarbio pašalpą pusę metų moka…“ Dar kiek tų įvairiausių pašalpų, paramos. Šelpti reikia tik tuos, kam tikrai to reikia, jeigu kokia nelaimė. Žinau, kad užsienyje kitaip tvarkosi, ten bedarbiu būti nenaudinga. Turime auksines sąlygas auginti mažus vaikus: nedirbančiam vienam iš tėvų moka metus, dvejus. Girdžiu, tėvai nedirba, sulaukė trečio vaiko, jam vieta darželyje be eilės, nes du vaikai lanko tą mažą darželį, o kitos šeimos vieninteliam vaikui vietos trūksta, nors jiedu dirba. Kita pasakoja: du vaikai iš pradžių lankė privatų darželį, vyresnis gavo vietą valdiškame, tai motina už galvos susiėmė pamačiusi, kur tas vyresnysis pateko, esą gali ir utėlių parsinešti… Privačiame viskas kitaip, nors brangu, bet jaunos darbuotojos, kupinos iniciatyvos.

Vaida – gimtinės apylinkėse. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Svarstau, kad toj socialinėj globoj, paramoj, rūpyboj gal reikėtų labiau tikrinti, kur tam skirti pinigai nueina, kam jų reikia, kam gal nereikėtų skirti. Nutvėrei girtą, gal ir nemokėt pašalpos? Drausminimo reikėtų. Ta gausybe lengvatų mes auginame veltėdžius.
Reformos be pabaigos…

– Ką įžvelgiate švietimo srityje? Nesibaigiančias reformas?
– Taip, nesibaigiančias reformas. Išmokome rašyti interpretacijas, dabar jau – rašinys… Ypač keitėsi lietuvių kalbos ir literatūros programos. Vokietijoje mokiniai per mokslo metus nagrinėja šešių autorių kūrybą, mes – 36-ių. Labai plati programa. Šuoliuojame. Mokiniai nenori skaityti kūrinių. Ir vis baimė, ar suspėsime.
Ne tik gimnazistai dažnai nemoka rašyti lietuviškai be klaidų, to nemoka ir aukštųjų mokyklų dėstytojai… Man skauda širdį dėl tokio neraštingumo. Tai jau informacinių technologijų įtaka, žinučių stilius, klaidos persikelia į rašinius. Didžiausia duobė raštingumo prasme yra 5-8 klasės, kuomet mokinys turi išmokti rašybą, skyrybą. Vyresnėse klasėse tik žinių kartojimas, įtvirtinimas, o aukštoji mokykla rašyti nebemoko. Mūsų gimnazija moko jau aštuonias klases kitur baigusius, tad vos atėjo, tuoj ir pasimato, ką kas moka.
– Tad pakalbėkime apie tą gražiąją, ne visiems suprantamą, tačiau gana populiarią lietuvininkų tarmę, kurią jūs daug metų skleidžiate, tuo garsindama Mažąją Lietuvą.
– Aš gimiau Mažojoje Lietuvoje. Šilutiškė Indrė Skablauskaitė, kuri irgi puikiai kalba lietuvininkų tarme, buvo mano mokinė, ji važiuodavo pas močiutę į Saugas, o ten kaimynystėje gyveno dvi tetos, iš jų Indrė daug išmoko, o dar ir aš pamokiau. Dabar jau dirbu tik su Šilutės folkloro kolektyvu „Ramytė“, o kitiems iš visų Lietuvos kampelių tapau konsultante. Skambina, klausia, patariu. Domisi papročiais, kostiumais, kaip tą ar aną lietuvininkų tarme pasakyti. Jau sveikatos tiek, kad šventėse, konkursuose nebedalyvauju, nors siūlo pinigus, ko anksčiau nebūdavo…

Gyva atminty

– Jums teko bendrauti su Lietuvos prezidentais. Kokie įspūdžiai tebegyvi?
– Be galo šilti. Valdas Adamkus sakė, jog baigęs Prezidento kadenciją atvažiuosiąs į mūsų kraštą žvejoti ir klausytis pasakojimų lietuvininkų tarme. Dalia Grybauskaitė labai klausėsi ir žiūrėjo. Sklandė nuomonė, jog Prezidentė šalta, oficiali. Nieko panašaus! Jūrų muziejaus kiemelyje, pamenu, ėjo prie kiekvieno amatininko, tautodailininko, vis kalbino ir iš kiekvieno kažką pirko. Patarėjai ragina, kad metas, o ji vis dar kalbasi, kalbasi. Jos nuoširdumas toks tikras. Jiedu su Valdu Adamkumi man pasirodė labai šilti žmonės. Teko su Vytautu Landsbergiu susitikti parodoje Vilniuje, teko su Prezidentu Algirdu Brazausku bendrauti ūkininkų renginyje, kai vykau su Bikavėnų kaimo kapela koncertuoti.

– Bikavėnų kaimo kapela, „Verdainės“ folkloro ansamblis irgi apdovanoti „Sidabrinės nendrės“ premija, tad jums teko garbė priimti šį apdovanojimą net tris kartus?
– Dalyvavau dviejuose apdovanojimuose, nes su „Verdaine“ draugavau nedaug, o su bikavėniškių kapela daug. Ilgesnė draugystė mane sieja ir su folkloro kolektyvu „Ramytė“, kurio repertuare Mažosios Lietuvos dainos, šokiai.

– Užaugote 11-os vaikų šeimoje. Kaip susiklostė jų, jūsų vaikų gyvenimai?
– Augome 6 dukros ir 5 broliai, iš jų du beliko. Mano gimimas nusvėrė mamos pergalę prieš tėvelį. Kol mamytė buvo gyva, kovą visada susirinkdavome, nes tą mėnesį ji buvo gimusi. Vėliau daugiau bendravimo jau telefonu. Dabar susitikimo metas – ruduo, kai prisimename Amžinybėn išėjusius. Ir belieka jubiliejai… Visi esame Lietuvoje. Tėvai iš Žemaitijos persikėlė į Plikius, Mažąją Lietuvą, vėliau įsikūrė Svencelėje, Klaipėdos rajone. Ten aš gimiau. Mudu su vyru Zenonu, ištikimu jūrai ir uostui, buvo jūrininkas, dabar dirba ant kranto, turime dukras Guodą ir Gretą. Farmacijos studijas baigusi Guoda ištekėjo ir dirba Telšiuose, jai visada patiko žemaičių tarmė, statybų inžinierė Greta – Priekulėje, taip ir neišvyko iš Mažosios Lietuvos Visus mus sieja tvirti giminystės ryšiai, didelis noras pasikalbėti, išsipasakoti.

Tėveliai didžiavosi, kad nė vienas vaikas šunkeliais neišėjo, tik vienas sūnus, jau šviesios atminties, šeimos neturėjo. Vyriausias brolis 4 vaikų susilaukė.

Visiems žmonėms noriu palinkėti: „Džiaugtes, kap mes gera turem. Nu kap gera turem!“. Ir gamtoje nei kokie taifūnai kyla, ir finansų požiūriu geriau gyvename. Reikia džiaugtis ir tikėti, kad nepablogės. Buvau Šiluvoje. Nuvažiuok, žmogau, pasižiūrėk. Kaip ten gražu. Per Zarasų kraštą važiavome. Tuščios trobos… Skaudu. Reikia pamatyt, pajust, suprast.

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Mokiniai po rudens atostogų savaitę mokysis nuotoliniu būdu

Vyriausybė trečiadienį nusprendė, kad po savaitę vyksiančių rudens atostogų, kurios prasidės spalio 26 dieną, mokiniai savaitę mokysis nuotoliniu būdu. „Įsigalioja, kad nuo spalio 26-osios imama dvejų savaičių nekontaktinio mokymo forma: tai yra atostogos ir nuotolinio mokymo būdas“, – Vyriausybės pasitarime teigė vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė. ELTA primena, kad premjeras S. Skvernelis trečiadienį teigė, jog, atsižvelgiant į nerimą keliančią koronaviruso situaciją šalyje, tikriausiai bus teikiamas siūlymas moksleivių suplanuotas savaitės trukmės rudens atostogas ilginti iki dviejų savaičių. Visgi vėliau šios idėjos

Nuo pirmadienio 12 savivaldybių skelbiamas karantino rėžimas

Vyriausybei pritarus paskelbti karantino režimą dar 12 savivaldybių nuo pirmadienio, premjeras Saulius Skvernelis teigia, kad koronaviruso situacija reikalauja priimti griežtus sprendimus. „Pasigedusiems ribojimų ir draudimų yra žinia – atitinkami ribojimai ir draudimai vėl įvedami. Situacija reikalauja priimti tam tikrus sprendimus, nors esu įsitikinęs, kad pagrindinis ir svarbiausias faktorius, kuris saugo mus ir leidžia išvengti pandemijos padarinių, yra mūsų sąmoningumas, atsakomybė ir saugos reikalavimų laikymasis. Tačiau vien to, matyt, nepakanka“, – žurnalistams po Vyriausybės posėdžio trečiadienį sakė S. Skvernelis. Premjeras taip

Pasirinkimas tarp vasaros ir rudens laiko – politinis

Spalio 25 dieną, naktį iš šeštadienio į sekmadienį, Lietuva pereis prie žiemos laiko. Kitąmet ketinant atsisakyti šio laikrodžių sukiojimo, „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad laiko persukimo klausimas yra politinis. Jis taip pat teigia, kad optimaliausias variantas Lietuvai būtų palikti sezoninį laiko persukimą. „Jei tikslas yra optimizuoti šviesių valandų skaičių, tai geriausias sprendimas yra persukti laiką. Tokiu būdu yra maksimizuojamas valandų skaičius, nes vasarą, kai dienos ilgos, galima džiaugti ilgesniais, šviesiais vakarais, o pasukus laiką žiemą rytai nebūna

Bibliotekoje surengtas robotikos čempionatas

Spalio 15-osios popietę Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje surengtas robotikos čempionatas. Dalyviai, pasitelkę vaizduotę ir išradingumą, konstravo savo asmeninį Lego EV3 Mindstorm robotą, jį suprogramavo ir pasiruošė čempionato užduotims. Robotikos užsiėmimų mokytojas, Informacijos skyriaus vyresnysis bibliotekininkas Ovidijus Normantas, vadovavęs čempionatui, nuolat padėjo visiems dalyviams, siūlė geriausius sprendimus kiekvienam, skatino ir motyvavo, nepalikdamas nė vieno be dėmesio. Pirmoji užduotis – robotų lenktynės. Jaunieji technologai išrikiavo savo robotus prie starto linijos. Užduoties tikslas buvo kuo greičiau pasiekti finišą. Išsiaiškinus, kas yra lenktynių