Dovydo kelionė į transplantaciją baigėsi sėkmingai

Nacionalinis transplantacijos biuras „Pamariui“ atsiuntė pasakojimą apie 35 metų Dovydą, kuriam buvo transplantuotos donoro kepenys. Ši istorija – apie jauną vyrą, kurio kelionė į transplantacijos centrą primena įtempto siužeto veiksmo filmą su laiminga pabaiga: išgelbėta jauno žmogaus gyvybė.

Žinia apie donorinį organą
35-erių Dovydas su gydytojais reikalų turi jau beveik du dešimtmečius: vizitai pas gydytojus, ligoninės palata ir krūvos vaistų – jam jokia naujiena. Tai netgi įprastos Dovydo gyvenimo atkarpos, kurių jis nelaikė išskirtinėmis. Tačiau kai virškinamojo trakto bėdos komplikavosi kepenų pažeidimais ir tokia būkle, kai gydytojai Dovydą įtraukė į kepenų transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, gyvenimas, atrodė, verčiasi aukštyn kojomis. „Ne, nebijojau transplantacijos, – greitakalbe pertraukia Dovydas. – Tik viskas atrodė labai mistiška ir nesuprantama – kad toks gydymas, būtent kepenų transplantacija, manęs laukia, kad tai yra įmanoma“.
Kai buvo įrašytas į kepenų transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, Dovydas gydytojų išklausinėjo, kaip viskas turėtų vykti, tačiau jis nė nepagalvojo, kad žinia apie donorinį organą jį užklups netikėtai ir… ne Lietuvoje.
Kai buvo įrašytas į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, Dovydas išgyveno ir savo šeimos dramą – skyrybas. Joms pasibaigus, Dovydas nutarė grįžti į Lietuvą – mat ir šeimos drama, ir jo tuometė darbo ir gyvenimo vieta buvo Vokietija. „Prastėjant sveikatai ir sugriuvus šeimai, norėjosi grįžti ten, kur jausčiau tvirtą pagrindą po kojomis – namo. Na, nesėdėjau mamai ant sprando – ir toliau dirbau vilkiko vairuotoju, man tas darbas labai patinka, turiu išsilaikęs visas reikalingas kategorijas ir sveikatai leidžiant visada sėsdavau prie vairo ir važiuodavau net ir į artimąjį užsienį“.
Skambutis apie atsiradusį donorą ir tinkamas donorines kepenis Dovydą pasiekė Rygoje. Pamatęs, kad skambina „transplantacija“ (būtent tokiu vardu buvo įsivedęs gydytojos telefoną), atsiliepęs be jokių „laba diena“ tąkart ištarė: „Tik nesakykit, kad yra donoras“… O gydytojos atsakymas buvo taip pat klausimas: „Tik nesakyk, kad esi ne Lietuvoj…“
Žinoma, Ryga – ne Berlynas ar Londonas, tačiau Dovydo galvoje iškart velnišku greičiu pradėjo suktis minčių ir planų kratinys – kaip per gydytojos suteiktas 3 valandas atsidurti Vilniuje? „Esu prie vilkiko vairo. Iki Santaros klinikų – 4 valandos kelio, jei važiuočiau ne vilkiku… Ačiū Dievui, tąkart buvau be krovinio, tai važiuoti didesniu greičiu ir manevruoti nėra taip sudėtinga, bet vis tiek laiko buvo per maža. Aš taip tikėjau, kad tos kepenys – mano išsigelbėjimas, kad kitų minčių – abejonių ar baimių – net neliko. Tik planavau, kaip greičiau atsidurti Vilniuje“.
Šios Dovydui mediciniškai tinkamos donorinės kepenys buvo antrosios per vieną savaitę: „Pirmadienį jau buvau kviestas į transplantaciją, tačiau tąkart buvau Vokietijoje – niekaip negalėjau atvykti. Todėl šįkart iš visų jėgų stengiausi suspėti…“
Ekstremali kelionė per Rygą
Laiką nuo gydytojos skambučio iki pasiekto Latvijos ir Lietuvos pasienio Dovydas prisimena minučių tikslumu. Kaip važiavo, kam skambino, ką kalbėjo, kaip kalbėjo… Pirmiausia paskambino viršininkui, kuriam tiesiai šviesiai pasakė, kad vilkiką paliks ten, kur galės persėsti į lengvąjį automobilį, kurį, tikisi, jam padės suorganizuoti pusseserė. „Taip ir pasakiau – numesiu bet kur: vidury miško, aikštelėje ar kelkraštyje. Negaliu vėluoti. Privalau Vilniuje būti laiku. Kitos galimybės galiu nesulaukti. Esu nepaprastai dėkingas savo viršininkui, nes jis viską puikiai suprato“.
Pagelbėti organizuojant skubią kelionę Dovydas paprašė pusseserės – pats ir taip turėjo suderinti daug dalykų, o laikas, atrodė, tiesiog tirpsta. „Vairuodamas sutvarkiau daug reikalų. Supratau, kad po transplantacijos kažkiek laiko būsiu nepajėgus, todėl mobiliuoju „dirbau“ išsijuosęs. Paskambinau broliui, kuris gyvena Danijoje. Jis iškart ėmė organizuoti kelionę pas mane. Tik prašiau mamai dar nesakyti – juk nieko ji man nepadės, tiesiog norėjau pataupyti jos nervus. Taip ir pasakiau broliui – jai pranešk tik tuomet, kai transplantacija jau vyks“.
Sudėtingiausia buvo važiuoti per Rygą: buvo penktadienis, 18 valanda. „Bet tikiu stebuklais ar kažkokia pagalba iš viršaus – mažai pasitaikė raudonų šviesoforų, o kolegos vilkikų vairuotojai buvo labai supratingi. Vilkikų vairuotojai bendrauja per raciją. Kai pradėjau per Rygos transporto žiedus lėkti taip, kaip lekia lengvieji automobiliai (ir didesniu nei leistinas greičiu, ir ne į tą eismo juostą įvažiuodamas), racija ėmė plyšauti: „Kas čia išėjo iš proto?“ (suprantama, čia yra pašvelninta retorika). Aš ėmiau visomis kalbomis, kurias tik moku, atsiprašinėti ir aiškinti, kad esu viso proto, tik man nežmoniškai reikia skubėti į kepenų transplantaciją. Kažkas dar mėgino aiškintis, o kas gi tai yra, tačiau dauguma vairuotojų suprato, kad nors čia kažkas sunkiai suvokiama, bet ypatingai svarbu – ir linkėjo sėkmės ir gero kelio“.
Lėkdamas užmiesčio keliais, Dovydas tuo pačiu vilkiko kabinoje dar būtiniausius daiktus rinkosi, kuriuos reikės griebti su savimi. Ir, naudodamas „laisvųjų rankų įrangą“, dar telefonu kalbėjo. Taigi dėmesys tuo metu tikrai buvo ne tik į kelią sutelktas. „Mamai turbūt bus sunku skaityti, ką čia pasakoju, bet viskas jau juk praeityje“, – plačia šypsena užbaigia sakinį Dovydas.
Pusseserei pavyko suorganizuoti
Į pagalbą pakvietęs pusseserę, Dovydas paprašė jos lengvuoju automobiliu atlėkti iki Lietuvos ir Latvijos pasienio ir nuo čia pavežti į Vilnių. Tačiau paskaičiavusi, kad pagal šį planą jie į Vilnių laiku niekaip nespės, pusseserė ėmė ieškoti pagalbos tų, kurie galėtų sutrumpinti kelionės laiką – nutarė kreiptis į policiją ir greitąją medicinos pagalbą.
„Buvau pasiruošęs sumokėti didžiausius pinigus – kad tik ta pagalba atsirastų! Aš taip troškau suspėti – toks buvo didelis mano noras pasveikti. Mano troškimas kuo greičiau pasiekti Vilnių turbūt ir pusseserei „persidavė“, matyt, adrenalinas ir jai į kraują pliūptelėjo, nes vien dėl policijos pagalbos ji skambino 50 kartų…“
Pagalba buvo suorganizuota. Ko artimieji nepadarys vardan mylimų žmonių?! „Greitosios pagalbos automobilis ir policija manęs laukė pasienyje su Lietuva. Prisimenu, kai susiskambinau su greitosios pagalbos medike, ji niekaip negalėjo patikėti, kad tai aš skubu į transplantaciją, kad pats vairuoju vilkiką, kad vietoje būsiu jau po dešimties minučių“. Dovydas tiksliai prisimena, kad sieną kirto 20.04 val. „Visus tos dienos įvykius, visus skambučius ir išgirstus žodžius, visus blykstelėjusius greičio matuoklius prisimenu labai aiškiai. Matyt, todėl, kad supratau, koks mano kelionės tikslas ir kokia trapi situacija: turiu suspėti. Nes tai – mano išsigelbėjimas“.
Kelionė „greituke“ su švyturėliais
Iššokęs iš vilkiko ir pagriebęs reikalingiausius daiktus – savo ir automobilio dokumentus, Dovydas kaip viesulas įlėkė į greitosios automobilį. „Medikė ir tada vis dar negalėjo patikėti, kad tai aš skubu į transplantaciją. Iš pirmo žvilgsnio iš tiesų nebuvau panašus į sunkų ligonį: nors akių obuoliai buvo gelsvi, kitų išoriškai pastebimų ligos požymių nebuvo matyti. Kadangi pats vaikščiojau, pats vairavau – jai ir susidarė klaidingas įspūdis, kad esu sveikas. Kai tik atsidūriau medikės globoje, prasiveržė emocijos: apsiverkiau. Galbūt – iš džiaugsmo, kad suspėjau. Galbūt – iš siaubo, kad manęs laukia neapsakomai sunki operacija. O galbūt – nuo minčių gausos: galvoje vartėsi, sukosi visokiausios mintys ir emocijos“.
Greitosios pagalbos automobilis iki Vilniaus lėkė labai greitai – tik švyturėliai mirksėjo vakaro tamsoje. Susimaišė jie ir su policijos švyturėliais, kurie keitėsi su rajonų riba: vieno rajono policijos ekipažai „perduodavo“ greitosios automobilio globą kito rajono policijos ekipažui. „Per galinėse durelėse esantį stiklą atsisveikindamas policininkams padėkodavau iškėlęs nykštį į viršų. Nežinau, ar jie matė. Aš tikėjau, kad taip“, – apie tai, kas įsirėžė į atmintį, pasakoja Dovydas.
Atvykus į Vilnių, į Santaros klinikų priėmimo skyrių, Dovydas prisimena tris dalykus: nuo didelio greičio ir manevravimo greitosios pagalbos automobilyje sukritusius daiktus, rūkstančias stabdžių kaladėles ir globėjišką motinišką greitosios pagalbos medikės apkabinimą. „Dar vairuotojui ir policininkams paspaudžiau rankas – supratau, kad kelionė baigėsi sėkmingai. Kad suspėjau. Tada manęs jau laukė kiti išbandymai, kuriuos, tikėjau, ištversiu“.
Dovydui sėkmingai buvo transplantuotos donorinės kepenys. Mamai apie transplantaciją artimieji pranešė jai jau įpusėjus: „Suprantama, ją ištiko šokas. Tie, kurie turi vaikų, ją supras – mama mane slaugė ir, galima sakyti, drauge su manimi kentė skausmus nuo mano paauglystės. O transplantacija…Visi suvokia, kad tai – ypač sunki, ilga ir komplikacijomis gresianti operacija. Todėl suprantama, kad mamą ištiko šokas. Bet… ir tai jau iškentėta!“
Laikas po transplantacijos buvo sudėtingas, Dovydui prireikė dar vienos operacijos. Tačiau jis tvirtina: viską įmanoma iškęsti, kai jauti didelį šeimos palaikymą ir pagalbą, kai gydytojai profesionalai pasirengę padaryti tai, ką geriausiai išmano: „Kepenų transplantacija – tai stebuklas, vykstantis mūsų šalyje ir kuriamas mūsų gydytojų. Ir tas stebuklas sukuriamas ne vieną kartą per metus: galima sakyti, kiek transplantacijų atliekama, tiek stebuklų sukuriama. Aš tai laikau didžiausia ir prasmingiausia kalėdine dovana man, mano draugei, mano šeimai – juk mes vieni kitus galime matyti ir apkabinti“.
Po transplantacijos Dovydo artimiausi bičiuliai pasirašė sutikimus donoro kortelei gauti: „Aš esu puikiausias organų donorystės pavyzdys – dovanojimo prasmės pavyzdys. Prieš donoro artimuosius lenkiu galvą, dėkingas jiems būsiu, kol gyvensiu. Nes gyvenimo kainą tik dabar galiu tinkamai įvertinti. Tik dabar.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istorija. II dalis

Šilutės etnografinio muziejaus įkūrimas Po H. Šojaus mirties 1937 m. dvarą ir jame įkurtą muziejų paveldėjo anūkas Verneris Šojus. Priartėjus karo frontui, 1944 m. rudenį jis su šeima pasitraukė į Vakarus, palikęs dvarą likimo valiai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944 m. spalio 9 d.) Šilutę užėmę Raudonosios armijos daliniai apsistojo dvare, daugelis muziejaus eksponatų dingo arba buvo sunaudoti „karo reikmėms“. Frontui pasitraukus, Šilutės vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas klaipėdiškis Horstas Toleikis. Jis 1945 m. vasario 19 d. pavedė savo pusbroliui

Kokia Lietuvos investicija – „kiečiausia“?

Sausio 11 d. Šilutėje lankėsi žemės ūkio ministras Giedrius Surplys. Į susitikimą Savivaldybėje susirinko daug ūkininkų, žemės ūkio įmonių bei su žemės ūkio veikla susijusių įstaigų, organizacijų atstovų. Svečio palydoje taip pat buvo dešimtys ministerijos, Nacionalinės mokėjimų agentūros specialistų, Maisto ir veterinarijos tarnybos atstovų. Anot Šilutės r. savivaldybės mero Vytauto Laurinaičio, tiek žmonių į susitikimą su ministru anksčiau nėra buvę susirinkę, net kai švietimo ir mokslo ministrė buvo atvykusi. „Žemės ūkis lenkia…“ – apibendrino meras. Kalbą ministras G. Surplys pradėjo

Padėkos vakaras Švėkšnoje

Švėkšnoje tapo įprasta, kad naujų metų pradžioje seniūnas Alfonsas Šeputis sukviečia aktyvius ir geradariškais darbais garsius švėkšniškius bei jų draugus į Padėkos vakarą. Sausio 11-osios vakare į tokią šventę Tradicinių amatų centre sugužėjo pilnutėlė salė žmonių. Atvyko Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis, kraštietis Aldas Kliukas, kurio vadovaujama UAB „Pamario restauratorius“ atkuria Švėkšnos žydų sinagogą, baisoka išvaizda ilgai žmones gąsdinusį pastatą. Suplanuota tvarkyti pastato perdangą, stogą, restauruoti mūro sienas, atkurti autentišką fasadą, langus, duris, lauko

„Tegul Sausio 13-osios aukos mums primena…“

Šiemet sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena – išpuolė sekmadienį. Šią valstybinę šventę būrys šilutiškių paminėjo Šventojo Kryžiaus katalikų bažnyčioje. Šventės proga centrinėje miesto gatvėje trispalvės kažkodėl neplazdėjo… Šv. Mišių pradžioje klebonas kanauninkas Remigijus Saunorius pranešė, kad ši diena yra Kristaus krikšto šventė. Simboliška, kad kartu pagerbiami ir Lietuvos laisvės gynėjai: „1991 metų sausio 13-ąją mūsų broliai ir seserys buvo pakrikštyti kraujo krikštu, kada apsisprendė nusimesti nelaisvės grandines…“ Kartu su klebonu šv. Mišias aukojo šios bažnyčios vikaras Viktoras Daugėla. Po