Diena Šilutės mobiliajame patikros punkte

Diena Šilutės mobiliajame patikros punkte prasideda 7.30 val. Gerai nusiteikusios, vis pajuokaudamos, rytiniam ritualui renkasi Šilutės ligoninės bendrosios praktikos slaugytojos Danutė Vitkauskienė, Virginija Andrijauskienė ir klinikos laborantė Dovilė Tribičienė. Jos kasryt lenda į naujus apsauginius kombinezonus, apsimauna pirštines, kepures, užsideda respiratorius, akinius, antbačius… Atlieka daugybę kitų veiksmų, kad viskas būtų paruošta prieš įvažiuojant automobiliui. Ši 20 minučių trunkanti rytinė mankšta jas tarsi nuramina, padrąsina ir nuteikia nelengvam dienos darbui.

Petro Skutulo nuotr.

Šios trys Šilutės ligoninės darbuotojos pacientus aptarnauja iš ryto, popiet jas pakeičia antrosios pamainos narės. Nevengiant skambių žodžių, galima sakyti, kad mobilaus patikros punkto komanda kiekvieną dieną stoja į kovą su COVID-19 užkrato plitimu rajone. Ir daro tai drąsiai ir atsakingai.

Mintimis apie tokį darbą pasidalijo Šilutės mobiliojo patikros punkto rytinės pamainos komandos narės.

– Kokios užplūsta emocijos, kai matote į palapinę įvažiuojantį automobilį?
– Emocijos įvairios… Dabar mašinų daug, tarsi vyktų į kokią mugę… (juokiasi). O jeigu rimtai, tai neramu, kai žinai, kad pirmajame automobilyje yra net keli vaikai. „Garuoja“ nugara. Jie tokie mažyčiai, o tyrimas – ne iš maloniųjų. Negera dūšioje… O aš dar ir močiutė, anūkų turiu, todėl ir emociškai jautru. Su suaugusiais taip nėra. Atlieki savo darbą ramiai, nesijaudini. Pirmą dieną gal ir buvo jaudulio, pasvarstymų, ar viskas gerai pavyks. Ilgainiui nerimas praeina, – pasakoja Šilutės ligoninės bendrosios praktikos slaugytoja D. Vitkauskienė.

– Kaip ryžotės čia dirbti? Nebaisu?
– Jaučiamės saugiai. Laimingos, kad apsaugotos tinkamai apsaugotos, kad neišleido plikomis rankomis… Visiems už tai dėkojame. Nė karto nesudvejojau, kad šis darbas ne man. Pas mus ne visi juk atvyksta infekuoti. Teoriškai gali būti vienas ar keli. Ar baisu? Gal ne. Reikia kažkam atlikti ir šį darbą. Jei niekas nedirbs, nesutiks, tai kas tada? Žinoma, buvo tokių, kurie bijojo ar turi sveikatos problemų… Aš dirbu ligoninėje, todėl normalu, kad reikia šiuo sudėtingu metu prisidėti ir dirbti. Susitaikiau ir žinau, kaip vyksta darbas, – dalijosi mintimis D. Vitkauskienė.

Jai antrino kolegė V. Andrijauskienė:
– Svarbu, kad žmonės laikytųsi nurodytų instrukcijų. Atvažiavusieji atidaro automobilio langą, patikrinam dokumentus, po to seka kiti veiksmai. Atvykęs žmogus arti būna labai trumpai, – kol paimamas mėginys, ir automobilis nuvažiuoja. Nusimauni pirštines, dezinfekuoji rankas, apsimauni naujas pirštines ir vėl esi pasiruošęs. Jaučiamės saugiai.

– O kaip reaguoja jūsų artimieji?
Klinikos laborantė Dovilė Tribičienė:
– Jaučiuosi atskirta nuo visuomenės. Kai artimieji, gal labiau draugai, sužinojo, kad čia dirbu, neapsidžiaugė. Atsiribojome. Su draugais, su kuriais kartu ir karantinavomės, nebesusitinkame, tačiau slegiančios atmosferos tikrai nėra.
– Iš pradžių gal ir buvo neramu, tačiau paaiškinau, kaip dirbame, ir ramu. Mes gyvename dviese su vyru. Pasijuokiau pirmą dieną, kad miegosime atskirose lovose… Priprato ir jis, todėl nebesijaudina. Prekybos centre jautiesi mažiau saugus negu čia, – kalbėjo D. Vitkauskienė.

– Kokie jausmai užplūsta pasibaigus darbo valandoms mobiliajame patikros punkte?
– Užplūsta ramybė… Tiesa, kartais skauda galvą dėl deguonies stygiaus. Respiratoriai palieka ryškias žymes ant nosies, gumytės nutrina už ausų, apsauginiai akiniai palieka įspaudus ir ant kaktos. Išsilaisvinusios iš apsauginių rūbų nebūname pačios gražiausios… Pirmąsias dienas maudė raumenis. Keistas jausmas… Grįžus namo eini į dušą, tada viskas po truputį atlėgsta, – kalbėjo D. Vitkauskienė.

– Pagal taisykles būtina eiti į dušą. Drabužius privalu išskalbti 60 laipsnių temperatūroje. Čia dirbame su tais rūbais, kuriuos „paaukojame“. Jau įpratome: grįžus namo – į dušą, rūbai – į skalbimo mašiną… Kai pusdienį po apsauginiais kostiumais išbūni savo sultyse, labiausiai ir norisi nusiprausti. Beje, dušas padeda nusiraminti, – antrino D. Tribičienė.

– Kokių sunkumų pasitaiko darbe?
– Atrodytų darome gera, bet atvyksta ir piktai nusiteikusių žmonių. Piktinasi, kad jie turi čia atvažiuoti, griebia už rankų, trukdydami paimti mėginį… Tada būna nesmagu. Mes suprantame, kad tyrimas nemalonus, bet ką daryti? Reikia. Mes dirbame pagal taisykles, atsakingai žiūrime į savo darbą, o tokie atvejai pykdo. Tu stovi čia visą dieną, aukojiesi ir stengiesi, o tave kartais deda ir į šuns dienas… Tokiais atvejais nelinksma. Dar nusirengti apsauginius rūbus darbas ne iš lengvųjų. Kombinezoną reikia nusivilkti neliečiant išorinės jo dalies. Būtina jį išversti ir kartu pirštines nusimauti. Taip išsinerti sudėtinga, bet jau įpratome. Teko man pavargti ir su plaukais. Bandžiau susirišti ir vienaip, ir kitaip – vis nepatogu“, – pasakojo Dovilė Tribičienė.

– O kas liūdina?
Virginija Andrijauskienė:
–Atrodo, situacija dėl koronaviruso lyg ir gerėja, bet šast, ir vėl lyg nuo pradžių… Piktina požiūris: „Ai, čia nieko nėra, tik išsigalvoja visi“, o tokias savo pažiūras skleidžia visiems. Liūdina, kad kai kurie nesisaugo, nesilaiko apribojimų. Girdime apie tokius atvejus. Aišku, niekas neapsaugotas nuo stichijų, bet čia virusas. Vaistų nėra! Visiems būtina saugotis.
–Ko palinkėtumėte kolegoms?
– Stiprybės ir kantrybės. Mažiau klausytis gandų, įvairiausių kalbų. Tiesiog turime susikaupti darbui ir nuosekliai darbuotis, nepasiduodi užplūstančioms emocijoms. Tada viskas bus labai gerai. Nepasimesti leidžia disciplina, tada jautiesi ramiau. Kolegoms linkime išlikti sveikiems ir ištvermės šiuo sunkiu metu. Saugokime save ir kitus, – palinkėjo Šilutės mobilaus patikros punkto komandos narės.
Dėkojame už pokalbį.

„Pamarys“ jungiasi prie socialinės iniciatyvos „Priešakinėse linijose“, kuri siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečia visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiama el. p. akimirkos@ugdantikomunikacija.lt.
Daugiau apie projektą: www.ugdantikomunikacija.lt

Kalbėjosi Viktorija Skutulienė, autorės nuotr.

Hits: 160

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Renginių, skirtų emocinei sveikatai, ciklas

MO muziejus drauge su kitų kultūros įstaigų atstovais ne kartą akcentavo meno ir kultūros svarbą. Muziejų ir galerijų lankymas gerina žmonių emocinę sveikatą, mažina stresą bei suteikia laimės. Tą patvirtina Pasaulio sveikatos organizacijos atlikti tyrimai. „Apie muziejų ir vizualiųjų menų teigiamą poveikį visuomenei ne kartą kalbėjome, kai muziejus buvo uždarytas karantino metu. Įsitikinome, kad nepaisant mokslinių įrodymų, galbūt tuo nėra pasitikima, nesistengiama sistemiškiau išnaudoti. Todėl norime tęsti šią temą ir analizuoti, kaip geriau išnaudoti muziejus – vietas, kuriose auga gerovės

Baudos už žolės deginimą

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, daugiausia  gaisrų atvirosiose teritorijose kyla balandžio mėnesį. Praėjusių metų  balandį  ugniagesiams juos teko gesinti 815 kartų. Šiais metais žolė Lietuvoje jau liepsnojo  360  kartų. Daugiausia tokių gaisrų šiemet kilo Vilniaus (179), Kauno (43) ir Šiaulių (26)  apskrityse.  Šiemet išdegė per 100 ha, praėjusiais metais per tą patį laiką ugnis nusiaubė 575 ha (kilo 918 gaisrų).    Dabar šalyje  vyksta akcija „Nedegink žolės“, jos metu gyventojams platinama informacija apie daromą žalą deginant sausą žolę ir už

Atvelykiui – apie žibučių miškelį Pagryniuose

Pagryniuose, Šilutės priemiestyje,  reto grožio vieta: 7 arų ploto privatus miškelis išvien mėlynuoja žibuoklių žiedais. Kiek jų čia žydi, sunku ir suskaičiuoti. Vešlūs krūmeliai kelia po dešimtis žiedų. Šį pavasarį mėlynasis miškelis ypač gražus. Dabar – pats žibučių žydėjimas. O padėkos už šį sukurtą grožį nusipelno Žaliosios gatvės sodybos šeimininkai – garsūs Pamario krašto bitininkai Onutė ir Pranas Petrošiai. Sukurti tokį žibuoklyną – ne vienerių metų darbas. Onutė Petrošienė pasakojo, kad pirmosios žibutės čia buvo pasodintos gal prieš 10 metų.

Dovana F. Bajoraičio viešajai bibliotekai – stalo žaidimas „Kelionė koklių motyvais“

Rudenį trys klaipėdiečiai – meno projektų koordinatorė Žana Jegorova, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja dr. Raimonda Nabažaitė, ir tapytojas Rodionas Petrovas (Rodion Petroff) sukūrė pažintinį stalo žaidimą „Kelionė koklių motyvais“, kuris yra glaudžiai susijęs su Klaipėdoskrašto  istorija. Jame vaizduojami kokliai priklauso Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Šis žaidimas kviečia prisiliesti prie krosnių istorijos (tai artima ir Šilutės kraštui). Žaidėjai žaisdami artimiau prisilies prie archeologijos ir jos ypatumų, daugiau sužinos apie Europos istoriją, mieste vyravusią prekybą, garsių menininkų kūrybą,

Taip pat skaitykite