Dešimtojoje Šaktarpio šventėje tiestas linkėjimų tiltas iš triušių…

Šiemet rusniškių surengtos Šaktarpio šventės metu potvynio kaip nebūta, o ledai jau buvo atlaisvinę upes ir Kuršių marias. Net parskridę gandrai jau apsitvarkė savo būstuose. Prieš šventę „viežlybi“ salos gyventojai sutvarkė visus pašalius, sugrėbstė senuosius gėlynus ir įrengė naujų, sumeistravo Šaktarpio šventės vėliavą, salą papuošė suoleliais, pasodino medžių…

Prieš pat vidurdienį prie buvusio Peterso tilto kūrėsi visokie kiemeliai, pradėjo garuoti puodai. Savo daiktus išrikiavo tautodailininkai, namudininkai, sendaikčius dėliojo blusturgio prekeiviai, pradėjo šurmuliuoti pirmieji šventės dalyviai.
Kapitono Algimanto Dirsės laivas, lydimas pasieniečių, Atmatos upe atplukdė šventės vedėjas, šokėjus ir naująją Šaktarpio šventės vėliavą. Svečius pasitiko šventės organizatoriai – Rusnės salos seniūnė Dalia Drobnienė ir Rusnės bendruomenės pirmininkas Raimondas Plikšnys.
Aidint varinių pučiamųjų kvintetui iš Klaipėdos (vadovas Vilmantas Bružas) Šaktarpio šventės vėliavą pakelti patikėta Rusnės saloje gimusiems, užaugusiems ir čia savo vaikus auginantiems Solveigai ir Silvestrui Mockams.
Šventės vedėjos Tantė (Vaida Galinskienė) ir Mergelikė (Indrė Skablauskaitė) „vėlijo“ (linkėjo), kad Šaktarpio „flagė“ plevėsuotų „riktingai“.
Linkėjimai rusniškiams
Tantė ir Mergelikė priminė, kad šiemet Peterso tiltui sukaktų 100 metų, tik kad jo nebeliko po Antrojo pasaulinio karo. Anuomet jis buvo vienintelis kelias, jungęs salą su Šilokarčema. Šienapjūtės metu tiltu per dieną nudardėdavo 700-800 vežimų.
Rusniškiai, geriau negu kas kitas žinantys tilto svarbą Šaktarpio metu, statė „Pavėlijimų tiltą“. Tiltą statė iš nendrių pėdų, anuomet triušiais vadintų. Pirmą pėdą padėti ir palinkėjimą pasakyti pakviesti Rusnės seniūnė ir bendruomenės pirmininkas linkėjo: „Būkit visi pasveikinti. Visą naktį meldėmės, kad saulė nušvistų, norėjome, kad jūs atvažiuotumėte. Mums, rusniškiams, ar šlapia, ar vėjas – visada gerai… Gyvenkime taip, kad negėda būtų mūsų vaikams ir anūkams, būkime draugiški vienas kitam“.
Po nendrių pėdą – simbolinį tiltą klojo rusniškiai ir jų svečiai. Klojo ir linkėjo: sveikatos, gyvavimo, sugrįžtančių Rusnės vaikų, žuvies ir ypač stintų. Šventės svečias dzūkas prisipažino nelabai suprantantis tarmišką šneką, tačiau patikino, kad jam šioje šventėje daug kas patikę.
Tautodailininkų ir amatininkų mugė
Tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių kiemelyje – kaip lietuvininko troboje: mergvakario šviestuvai, drožinėti paukštukai, verbos, margučiai, kurie puikavosi ne tik pintame krepšelyje, bet ir kalendoriuje. Angelė išskutinėjo margučių kalendorių, skirtą K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms, o Vytautas padarė mergvakario šviestuvus – tokius, kokie yra išlikę Šilutės muziejuje. Senoviniai šviestuvai papuošti žuvelėmis, paukšteliais, kurie pritaisyti spyruoklėmis juda ir atrodo, kad vienas su kitu tarsi kalbasi. Šie meistro kūriniai dalyvavo ir pelnė pirmąją vietą viename svarbiausių šalies tautodailininkų konkursų „Aukso vainikas“. Šventės dalyviai domėjosi ir pirko tautodailininkų Ismondos ir Juliaus Katauskų paveikslų bei keramikos dirbinių, Violetos ir Kęstučio Demereckų leidinių. Kintų Vydūno kultūros centro vadovė Rita Tarvydienė su pagalbininkėmis spalvino vėtrungėles, mažieji šventės dalyviai tapė medinius, į žemę įsmeigtus kiaušinius ir inkilus.
Skanėstai
Šaktarpyje netrūko verbų. Rusnės žolininkė Valentina Baužienė mokė, kaip dilgėlėmis, šalpusniais, svogūnų lukštais nudažyti kiaušinius, o vietos veiklos grupė iš Vilkyčių (Pagėgių savivaldybė) siūlė pirkti įvairiausių džiovintų vaistažolių mišinių, kurie sukomponuoti pagal Rusnės saloje gyvenančio farmacininko Virgilijaus Skirkevičiaus receptūrą.
Rusniškė tautodailininkė Violeta Benetienė paruošė Rusnės punšo, o garsi Rusnės kepėja Danutė Sabeckienė siūlė krosnyje keptų grybukų, kaštonų. Kvepėjo šviežia ir rūkyta žuvimi, netrūko žuvienės. Ragautojų netrūko prie Birutės Servienės duoninės sriubos su bulvėmis ir spirgučiais. Pirmą kartą tokios sriubos paragavusieji buvo paženklinti šaukštu į kaktą.
Bankininkas Aidas Ragelis kepė bulvinių blynų su lašiša. Didžiausius puodus žuvienės ištaisė Algis Svitkinas ir Algimantas Dirsė. Šventė ėjo į pabaigą, o prie virėjų puodų dar vis stoviniavo norintys paragauti žuvienės. Visų šių skanėstų šventės dalyviai galėjo nusipirkti už specialiai Šaktarpio šventei pagamintus ir išplatintus Rusnės pfenigius.
Padėkos ir dovanos
Padėkos įteiktos Dainorai ir Kęstučiui Laukevičiams, padovanojusiems Rusnei eglutę; Matui Vismantui, padariusiam Rusnės herbą ir juo papuošusiam mamos siuvyklėlę; Aušrai Šlažienei – už siekį burti kuriančius ir idėją išleisti garsinantį Rusnės salą leidinį „Rusne, meile mano“; Nidui Pečkiui, kuris visada skuba padėti ir turi stiprią valią; Virginijui Gintarui Pilibavičiui – už ledo kelio gairiavimą; Raimondui Keteriui – už nukaltą ir dovanotą senajam Rusnės parkui kryžių.
Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė padėkas įteikė kelio džentelmenams Ramūnui Lukošaičiui ir Pranui Tumai bei rūpestingai Rusnės seniūnei Daliai Drobnienei.
Rusnės pagrindinės mokyklos pavaduotojos Regina Juškienė ir Solveiga Mockienė paskelbė slaptu balsavimu išrinktus šauniausius mokinius. Mokiniai šauniausiu išrinko aštuntos klasės mokinį Valentiną Silių, o mokytojai – Aistę Laukevičiūtę. Jiems įteiktos padėkos ir dovanos.
Už idėją saloje pastatyti suoliukus padėkota Eimantui Jankauskui, suoliukų meistrui Algiui Tarozai. Rusnės saloje jau yra 17, o netrukus bus 21 suoliukas.
Nemuno deltos regioninio parko direktorius Vaidas Pavilonis pasveikino Kęstutį Demerecką, kurio sodyba pripažinta gražiausia atstatyta sodyba Nemuno deltoje ir laimėjo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos konkursą „Gražiausi etnografiniai namai Lietuvos saugomose teritorijose“. K. Demereckas, primindamas, kad prieš 100 metų Rusnėje gyveno triskart daugiau gyventojų nei dabar, palinkėjo tapti didžiausiu Nemuno deltos miestu.

Laima PUTRIUVIENĖ

IMGP1927_resize_resize IMGP1928_resize_resize IMGP1930_resize_resize IMGP1932_resize_resize IMGP1937_resize_resize IMGP1940_resize_resize IMGP1941_resize_resize IMGP1943_resize_resize IMGP1945_resize_resize IMGP1946_resize_resize IMGP1948_resize_resize IMGP1949_resize_resize IMGP1950_resize_resize IMGP1953_resize_resize IMGP1955_resize_resize IMGP1958_resize_resize IMGP1959_resize_resize IMGP1960_resize_resize IMGP1962_resize_resize IMGP1964_resize_resize IMGP1965_resize_resize IMGP1968_resize_resize IMGP1969_resize_resize IMGP1971_resize_resize IMGP1972_resize_resize IMGP1973_resize_resize IMGP1975_resize_resize IMGP1979_resize_resize IMGP1983_resize_resize IMGP1987_resize_resize IMGP1990_resize_resize IMGP1991_resize_resize IMGP1995_resize_resize IMGP1998_resize_resize IMGP2042_resize_resize IMGP2044_resize_resize IMGP2053_resize_resize IMGP2125_resize_resize IMGP2139_resize_resize IMGP2145_resize_resize IMGP2156_resize_resize IMGP2157_resize_resize IMGP2164_resize_resize IMGP2178_resize_resize IMGP2181_resize_resize IMGP2192_resize_resize IMGP2196_resize_resize IMGP2208_resize_resize IMGP2210_resize_resize IMGP2215_resize_resize IMGP2216_resize_resize IMGP2224_resize_resize IMGP2225_resize_resize IMGP2226_resize_resize

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Skirs lėšų ir Katyčių vandens malūnui tvarkyti 

Kultūros  ministerija praneša, kad šiemet papildomai skirta lėšų 18-ai paveldo objektų tvarkyti. Šiame sąraše yra ir Katyčių vandens malūnas. Tiesa, čia planuojama finansuoti tik avarijos grėsmės pašalinimo darbus. Į šiaurę nuo Katyčių išlikęs vandens malūnas ir lentpjūvė, statyti 1926 metais. Malūnas ir lentpjūvės gateris buvo varomi užtvankos vandeniu ir garu. Po rekonstrukcijos išliko malūnas, varomas elektra. Šiuo metu pastatas yra avarinės būklės, reikalinga renovacija. Šių metų valstybės biudžete paveldui tvarkyti numatyti papildomi 2 mln. eurų. Šios lėšos leis tęsti seniau

Smulkieji verslininkai: apie 40 proc. prekybininkų, kurie šiuo metu negali vykdyti savo veiklos, bankrutuos

Nuo pirmadienio turgaus prekeiviams galint teikti paraiškas dėl turgavietės mokesčio kompensacijos, Smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos pirmininkė Zita Sorokienė sako tokį valdžios žingsnį vertinanti teigiamai, tačiau pažymi, kad ši priemonė dėl ilgo karantino galėtų būti didesnė. Ji taip pat pabrėžė, kad ir toliau ribojant verslų veiklą numatoma, kad 40 proc. šalies smulkiųjų verslininkų laukia bankrotas. „Kadangi karantinas tęsiasi labai ilgai, o išlaidos tikrai yra didžiulės, prašėme didesnės – 500 eurų turgavietės mokesčio kompensacijos. (…) Bet vis dėlto teigiamai vertiname šią

Siūlo atlaisvinti judėjimo kontrolę tarp savivaldybių, tačiau „juodosiose“ savivaldybėse apribojimus ketinama palikti

Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija (VESK) apsisprendė Vyriausybei siūlyti nuo kovo 16 dienos atlaisvinti judėjimą tarp savivaldybių. Visgi vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė informuoja, kad savivaldybėse, kuriose koronaviruso sergamumas išlieka didelis, siūloma taikyti išimtį ir judėjimo kontrolės neatsisakyti. „Nepaisant to, kad mes turėjome atlaisvinimus, matome, kad situacija stabilizavosi ir netgi nežymiai gerėja. Vėl turime neigiamą pandemijos pagreitį, taip pat sumažėjo mirtingumas, ir ligoninėse yra fiksuojami tik pavieniai susirgimų atvejai, ir tai aiškiai indikuoja, kad tikrai skiepijimas veikia“, – pirmadienį surengtoje spaudos

Nenaikinkite kovų lizdų!

Naikinti kovų lizdus per vėlu – triukšmą reikia reguliuoti rudenį Yra tokia Kovarnio diena, ir šiemet paminėta kovo 4 d. Aplinkos ministerija ragina netgi leidimus turinčias savivaldybes nenaikinti perėti grįžtančių šios rūšies paukščių. „Jeigu savivaldybės, gavusios leidimus, planuoja netrukus ardyti kovų lizdus, tai prašome to dabar nedaryti – lizdai turi būti ardomi nebent rudenį“, – sako aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis. Kovarniai, taip liaudiškai vadinami kovai – paukščiai, kurie kovo pradžioje sugrįžta peržiemoję. Anksčiau Lietuvoje jie buvo mėgstami ir mylimi,

Taip pat skaitykite