Šiemet rusniškių surengtos Šaktarpio šventės metu potvynio kaip nebūta, o ledai jau buvo atlaisvinę upes ir Kuršių marias. Net parskridę gandrai jau apsitvarkė savo būstuose. Prieš šventę „viežlybi“ salos gyventojai sutvarkė visus pašalius, sugrėbstė senuosius gėlynus ir įrengė naujų, sumeistravo Šaktarpio šventės vėliavą, salą papuošė suoleliais, pasodino medžių…

Prieš pat vidurdienį prie buvusio Peterso tilto kūrėsi visokie kiemeliai, pradėjo garuoti puodai. Savo daiktus išrikiavo tautodailininkai, namudininkai, sendaikčius dėliojo blusturgio prekeiviai, pradėjo šurmuliuoti pirmieji šventės dalyviai.
Kapitono Algimanto Dirsės laivas, lydimas pasieniečių, Atmatos upe atplukdė šventės vedėjas, šokėjus ir naująją Šaktarpio šventės vėliavą. Svečius pasitiko šventės organizatoriai – Rusnės salos seniūnė Dalia Drobnienė ir Rusnės bendruomenės pirmininkas Raimondas Plikšnys.
Aidint varinių pučiamųjų kvintetui iš Klaipėdos (vadovas Vilmantas Bružas) Šaktarpio šventės vėliavą pakelti patikėta Rusnės saloje gimusiems, užaugusiems ir čia savo vaikus auginantiems Solveigai ir Silvestrui Mockams.
Šventės vedėjos Tantė (Vaida Galinskienė) ir Mergelikė (Indrė Skablauskaitė) „vėlijo“ (linkėjo), kad Šaktarpio „flagė“ plevėsuotų „riktingai“.
Linkėjimai rusniškiams
Tantė ir Mergelikė priminė, kad šiemet Peterso tiltui sukaktų 100 metų, tik kad jo nebeliko po Antrojo pasaulinio karo. Anuomet jis buvo vienintelis kelias, jungęs salą su Šilokarčema. Šienapjūtės metu tiltu per dieną nudardėdavo 700-800 vežimų.
Rusniškiai, geriau negu kas kitas žinantys tilto svarbą Šaktarpio metu, statė „Pavėlijimų tiltą“. Tiltą statė iš nendrių pėdų, anuomet triušiais vadintų. Pirmą pėdą padėti ir palinkėjimą pasakyti pakviesti Rusnės seniūnė ir bendruomenės pirmininkas linkėjo: „Būkit visi pasveikinti. Visą naktį meldėmės, kad saulė nušvistų, norėjome, kad jūs atvažiuotumėte. Mums, rusniškiams, ar šlapia, ar vėjas – visada gerai… Gyvenkime taip, kad negėda būtų mūsų vaikams ir anūkams, būkime draugiški vienas kitam“.
Po nendrių pėdą – simbolinį tiltą klojo rusniškiai ir jų svečiai. Klojo ir linkėjo: sveikatos, gyvavimo, sugrįžtančių Rusnės vaikų, žuvies ir ypač stintų. Šventės svečias dzūkas prisipažino nelabai suprantantis tarmišką šneką, tačiau patikino, kad jam šioje šventėje daug kas patikę.
Tautodailininkų ir amatininkų mugė
Tautodailininkų Angelės ir Vytauto Raukčių kiemelyje – kaip lietuvininko troboje: mergvakario šviestuvai, drožinėti paukštukai, verbos, margučiai, kurie puikavosi ne tik pintame krepšelyje, bet ir kalendoriuje. Angelė išskutinėjo margučių kalendorių, skirtą K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms, o Vytautas padarė mergvakario šviestuvus – tokius, kokie yra išlikę Šilutės muziejuje. Senoviniai šviestuvai papuošti žuvelėmis, paukšteliais, kurie pritaisyti spyruoklėmis juda ir atrodo, kad vienas su kitu tarsi kalbasi. Šie meistro kūriniai dalyvavo ir pelnė pirmąją vietą viename svarbiausių šalies tautodailininkų konkursų „Aukso vainikas“. Šventės dalyviai domėjosi ir pirko tautodailininkų Ismondos ir Juliaus Katauskų paveikslų bei keramikos dirbinių, Violetos ir Kęstučio Demereckų leidinių. Kintų Vydūno kultūros centro vadovė Rita Tarvydienė su pagalbininkėmis spalvino vėtrungėles, mažieji šventės dalyviai tapė medinius, į žemę įsmeigtus kiaušinius ir inkilus.
Skanėstai
Šaktarpyje netrūko verbų. Rusnės žolininkė Valentina Baužienė mokė, kaip dilgėlėmis, šalpusniais, svogūnų lukštais nudažyti kiaušinius, o vietos veiklos grupė iš Vilkyčių (Pagėgių savivaldybė) siūlė pirkti įvairiausių džiovintų vaistažolių mišinių, kurie sukomponuoti pagal Rusnės saloje gyvenančio farmacininko Virgilijaus Skirkevičiaus receptūrą.
Rusniškė tautodailininkė Violeta Benetienė paruošė Rusnės punšo, o garsi Rusnės kepėja Danutė Sabeckienė siūlė krosnyje keptų grybukų, kaštonų. Kvepėjo šviežia ir rūkyta žuvimi, netrūko žuvienės. Ragautojų netrūko prie Birutės Servienės duoninės sriubos su bulvėmis ir spirgučiais. Pirmą kartą tokios sriubos paragavusieji buvo paženklinti šaukštu į kaktą.
Bankininkas Aidas Ragelis kepė bulvinių blynų su lašiša. Didžiausius puodus žuvienės ištaisė Algis Svitkinas ir Algimantas Dirsė. Šventė ėjo į pabaigą, o prie virėjų puodų dar vis stoviniavo norintys paragauti žuvienės. Visų šių skanėstų šventės dalyviai galėjo nusipirkti už specialiai Šaktarpio šventei pagamintus ir išplatintus Rusnės pfenigius.
Padėkos ir dovanos
Padėkos įteiktos Dainorai ir Kęstučiui Laukevičiams, padovanojusiems Rusnei eglutę; Matui Vismantui, padariusiam Rusnės herbą ir juo papuošusiam mamos siuvyklėlę; Aušrai Šlažienei – už siekį burti kuriančius ir idėją išleisti garsinantį Rusnės salą leidinį „Rusne, meile mano“; Nidui Pečkiui, kuris visada skuba padėti ir turi stiprią valią; Virginijui Gintarui Pilibavičiui – už ledo kelio gairiavimą; Raimondui Keteriui – už nukaltą ir dovanotą senajam Rusnės parkui kryžių.
Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė padėkas įteikė kelio džentelmenams Ramūnui Lukošaičiui ir Pranui Tumai bei rūpestingai Rusnės seniūnei Daliai Drobnienei.
Rusnės pagrindinės mokyklos pavaduotojos Regina Juškienė ir Solveiga Mockienė paskelbė slaptu balsavimu išrinktus šauniausius mokinius. Mokiniai šauniausiu išrinko aštuntos klasės mokinį Valentiną Silių, o mokytojai – Aistę Laukevičiūtę. Jiems įteiktos padėkos ir dovanos.
Už idėją saloje pastatyti suoliukus padėkota Eimantui Jankauskui, suoliukų meistrui Algiui Tarozai. Rusnės saloje jau yra 17, o netrukus bus 21 suoliukas.
Nemuno deltos regioninio parko direktorius Vaidas Pavilonis pasveikino Kęstutį Demerecką, kurio sodyba pripažinta gražiausia atstatyta sodyba Nemuno deltoje ir laimėjo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos konkursą „Gražiausi etnografiniai namai Lietuvos saugomose teritorijose“. K. Demereckas, primindamas, kad prieš 100 metų Rusnėje gyveno triskart daugiau gyventojų nei dabar, palinkėjo tapti didžiausiu Nemuno deltos miestu.

Laima PUTRIUVIENĖ