Dainuojanti bibliotekos direktorė

Nacionalinė bibliotekų savaitė – bene tinkamiausia proga pristatyti „Pamario“ skaitytojams naująją Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos direktorę Mildą Jašinskaitę–Jasevičienę. 27-erių metų moteris šiemet, vasario 14 d., pradėjo vadovauti 16 bibliotekininkų kolektyvui. Pagėgių biblioteka mini 80-uosius veiklos metus.

Naujoji bibliotekos vadovė Milda Jašinskaitė–Jasevičienė su šypsena pasitinka kiekvieną lankytoją.

Pokalbį pradėjome linksma gaida:
– Ar nuo pat vaikystės svajojote būti bibliotekos direktore?
– Niekada. Net ir prieš metus laiko dar nebūčiau pagalvojusi, kad taip atsitiks. Tokių planų nebuvo, net neartima tokia specialybė. Gyvenimas kažkaip man vis pateikia kažkokių staigmenų, netikėtumų.
– Na, o prabėgus keliems pirmiesiems mėnesiams, ar esate patenkinta tuo, ko ėmėtės. O gal taip reikėjo, kažkas liepė ar nebebuvo kitos išeities…
– Ne, nebuvo taip, kad kažkas liepė, kad reikėjo… Tiesiog gal buvo nenoras praleisti tokios gyvenimo galimybės. Nors pirmąją darbo savaitę padvejodavau: ką aš padariau? Bet prabėgo šiek tiek laiko, dirbu, apsiprantu. Atrodo, kad esu savo vietoje.
– Bet jūsų specialybė yra kitokia.
– Esu baigusi lietuvių kalbos filologiją.
– O! Bet juk dar ir dainuojate…
– Taip, bet aš neturiu tokio išsilavinimo. Tik esu baigusi muzikos mokyklą. Visą laiką svajodavau apie muziką, bet gyvenime taip nutiko, kad muzika liko hobiu, nors daina visada šalia manęs.
– Ar dabar dažnai padainuojate?
– Dainuoju kultūros centro merginų ansamblyje. Kartais privačiai padainuoju. Žodžiu, daina mane lydi nuolatos…
– Matyt, ir savo sūnui bei vyrui namuose vis dainuojate. Beje, girdėjau, kad vyras Giedrius išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Ar tiesa?
– Vyras 9 mėnesius savanoriškai atliko privalomąją karinę tarnybą Kęstučio motorizuotame pėstininkų batalione, Sakalinėje (Tauragės r.). Ir pasiliko tarnauti kariškiu. Aš pati gal tik porą kartų darbavausi užsienyje, o mano vyras yra dirbęs ne vienoje šalyje. Sūnui Rokui – penkeri. Nusprendėme šaknis leisti čia, Lietuvoje…
– Kuo teko dirbti prieš tampant mero patarėja (iš šių pareigų M. Jašinskaitė–Jasevičienė konkurso keliu atėjo vadovauti Pagėgių viešajai bibliotekai – red. pastaba)?
– Teko padirbėti socialinių paslaugų centre. Dirbau Airijoje, tokioje mokyklėlėje mokiau vaikus dainuoti. Savivaldybėje dirbau mero patarėja, mero padėjėja, viešųjų ryšių specialiste.
– Jums dar nė trisdešimties metų nėra. Tapusi bibliotekos vadove galėsite, kaip sakoma, kalnus nuversti. Tiesa, ar reikės ką nors versti?
– Versti tikrai nieko nereikės. Buvusi vadovė buvo labai profesionali, veikli (Elena Stankevičienė – red. pastaba). Gavau gerą palikimą. Ir darbuotojos labai geranoriškos, paslaugios, nusiteikusios bendradarbiauti. Atviros naujovėms, kupinos idėjų. Žinoma, bibliotekos veidas vis tiek keičiasi, ne vien dėl mano atėjimo. Bibliotekų progreso svarbiausias variklis – naujosios technologijos. Kuo toliau, tuo labiau knyga lieka šalia viso to informacinių technologijų proveržio. Negalime atsilikti nuo šių procesų.
Gaila, mažai turime darbuotojų, jų tik saujelė, o visos bibliotekos funkcijos lieka kaip ir kitur. O dar vienas kitas projektas, bendradarbiavimas, dalijimasis patirtimi su kolegomis.
Kita vertus, ne IT, ne įranga bibliotekoje yra svarbiausia, o čia užsukęs žmogus. Kiekvieną atėjusį mes pažįstame ir branginame: ar būtų jauniausias lankytojas, ar senjoras, užsukantis kasdien. Šitos politikos niekada nekeisime.
– Kartą teko užsukti į jūsų biblioteką šeštadienį. Skaitytojų aptarnavimo salėje būrys jaunimo sėdėjo prie kompiuterių ekranų. Senyvo amžiaus vyrai vartė spaudą, rinkosi knygas. Ko dažniausiai pagėgiškiai ieško bibliotekoje?
– Biblioteka atlieka ir dienos centro funkcijas – labai daug vaikiukų ateina pamokas paruošti, pabendrauti, praleisti laiką. Beje, senjorai, manyčiau, taip pat neretai ateina norėdami šilto bendravimo, ieškodami žinių, informacijos. Bibliotekininkui tenka būti ir psichologu, ir mokytoju, ir konsultantu…
– Bibliotekoje nuolat eksponuojamos įvairiausios parodos, vyksta literatūriniai renginiai. Ta tradicija, matyt, išliks – Pagėgių biblioteka bus kultūrinio vyksmo sūkuryje?
– Taip, tą lankytojas pajus ir šią savaitę vykstančios Nacionalinės bibliotekų savaitės renginiuose (dalies renginių anonsas – šiame puslapyje).

Kalbino ir fotografavo Petras Skutulas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Festivalio atidarymas – ant Kuršmarių kranto, saulei leidžiantis

Šeštasis tarptautinis Kintų muzikos festivalis atidarytas vokiečių kompozitoriaus Peter Michael Hamel koncertu Kuršių marių pakrantėje. Kintų muzikos festivalio organizatoriai džiaugiasi, kad kūrėjas turėjo galimybę vieną koncertą surengti ir Lietuvoje. Minimalizmo pradininko 70-ąjį jubiliejų šiemet Europoje švenčia svarbiausios pasaulio koncertų salės bei festivaliai. Kompozitorius yra dirbęs kartu su įžymiausiais muzikos kūrėjais: John Cage, Terry Riley, La Monte Young ir Carl Orff, o koncertų geografija nusidriekia per visą pasaulį – nuo Paryžiaus ir Maskvos iki Tokijo, Niujorko ir Mumbajaus. Specialiu kompozitoriaus pageidavimu,

Kokie Natkiškiai be Oninių…

Ar dar yra tokių, kurie negirdėjo apie Natkiškiuose kas vasarą rengiamą šventę „Šventa Ona – duonos ponia“? Abejoju, mat šventė šiemet vyko jau 20 kartą. Kas bežino, kodėl būtent Oninės buvo pasirinktos pagrindine visos seniūnijos vasaros švente… Gal kad Onų, Onučių ir Onyčių nemažai apylinkėse gyvena? Pagal Natkiškių seniūnės Vilytos Sirtautienės sudarytą sąrašą jų priskaičiuojama penkiolika. Tiesa, ne visos į šventę atvyko, tačiau varduvių proga be dėmesio neliko. Antradienį seniūnė su socialine darbuotoja Rita Joneliene aplankė visas, kurias namuose rado ir

Juodi nesantaikos debesys virš baltųjų gandrų lizdo

Garbaus amžiaus Regina ir Pranas Kasparai iš Grabupių kaimo, savo sodyboje tinkamai pasirūpinę gandrais, sulaukė kaimynų reikalavimo: „Kad gandralizdžio neliktų…“ Laiškas iš užsienio „Pamario“ redakcija elektroniniu paštu gavo Kamilijos Kasparaitės laišką iš užsienio. Ji – Tujų gatvėje 4, Grabupiuose (Šilutės sen.) gyvenančių Reginos ir Prano Kasparų anūkė, parašiusi redakcijai vaikų, anūkų ir net proanūkės vardu. „Senelio sodyboje jau 5 metus gyvena gandrai, kurie pirmaisiais metais jiems atnešė proanūkę. Gandrai susilaukdavo jauniklių, visi kaimynai džiaugėsi mūsų gandriukais. Dabar jie atskrenda kasmet.

„Šilutė – vieta, kur visada sugrįšiu…“

Pokalbis su Dovydu Pancerovu, tyrimų žurnalistu, pelniusiu apdovanojimų už kokybišką žurnalistiką, knygos „Kiborgų žemė“ autoriumi, savo darbais garsinančiu Šilutės miesto vardą. – Esate kilęs iš nedidelio miestelio. Ar kada nors dėl to kilo problemų didmiesčiuose? – Oi ne, niekada dėl to neturėjau jokių problemų. Sakyčiau priešingai – būti šilutiškiu Vilniuje yra labai malonu, nes žmonėms patinka Pamarys. Tiek gamta, tiek architektūra, tiek išskirtinė istorija. Sako: „Labai mielas miestelis“. – Papasakokite apie savo vaikystę Šilutėje? Galbūt yra iki šiol likusi kokia