Pasaulinę Žemės dieną Jungtinės Tautos oficialiai paskelbė 1971 m. Žemės dienai buvo pasirinktas pavasario lygiadienis – laikas, kai dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas visuose Žemės rutulio taškuose. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Žemės dienos iniciatorius John McConnell kreipėsi į mūsų tautą, ragindamas tapti Žemės globėjais, o pavasario ekvinokciją, kuri skirtingose planetos vietose yra kovo 20-21 d., minėti kaip Pasaulinę žemės dieną.

Atsiliepiant į šį kreipimąsi, Lietuvos Respublikos Atkūriamasis Seimas (tuometinė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba) 1992 m. Žemės dieną oficialiai įteisino ir Lietuvoje.

Aplinkos ministerija  Žemės dieną pamini kiekvienais metais prie ministerijos iškeldama Žemės vėliavą, kuri plevėsuoją visą mėnesį iki balandžio 22 d.

Pastaruosius kelerius metus ministerijos sistemoje dirbantys aplinkosaugininkai Žemės dieną veda žaliąsias pamokas šalies mokyklose – keliuose šimtuose ugdymo įstaigų vaikai supažindinami su aplinkos apsaugos svarba, skatinamas kasdienis gamtos pažinimo siekis.

Trys pamokos, kaip gyventi švariau

Minint Žemės dieną Lietuvoje ir pasaulyje siekiama atkreipti žmonių dėmesį į elgesio bei įpročių poveikį aplinkai. VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) praktika rodo, kad net ir maži kasdieniai sprendimai gali nulemti didelius pokyčius mūsų visuomenėje. Todėl šią dieną verta įsidėmėti tris pamokas, kurios padės gyventi švariau ir tvariau.

„Apstu pavyzdžių, kai aplaidžiai gamtoje numesta stiklo pakuotė ar krūva pažirusių duženų sukelia didelę žalą – sužaloja gyvūnus ar net sukelia miško gaisrą. Todėl geriausias sprendimas – visada grąžinti tuščias užstato pakuotes į taromatus ir kitas surinkimo vietas. Taip apsaugosime gamtą ir gyvensime tvariau“, – pabrėžia USAD vadovas Gintaras Varnas.  

Stiklą žmonės mokėjo gaminti jau prieš maždaug 5500 metų – šios medžiagos liekanų randama Egipto ir buvusios Mesopotamijos teritorijose. Stiklo gaminiai gali išlikti ištisas civilizacijas – šiandien neatsakingai numestas butelis gamtoje visiškai suirs tik per milijoną metų. Tad Žemės dieną organizacija USAD siūlo atkreipti dėmesį į tris svarbias pamokas, kurias atskleidžia paprasčiausi stiklo buteliai.

Stiklą galima perdirbti begalę kartų

Vien Lietuvoje gėrimų gamintojai ir importuotojai į rinką kasmet išleidžia milijonus vienkartinių pakuočių. Jas galima perdirbti ir paversti naujais gaminiais. „Užstato sistemoje dalyvaujančios stiklo pakuotės yra pavyzdys, kaip tuščia panaudota tara pavirsta vertinga žaliava, kuri gali būti perdirbama begalę kartų, tačiau stiklo kokybė dėl to nesuprastėja“, – pastebi USAD vadovas Gintaras Varnas.

Jau penkerius metus Lietuvoje veikianti užstato sistema surenka apie 91 proc. visų į rinką išleidžiamų pakuočių, pažymėtų užstato ženklu. Grąžindami pakuotes į taromatus ir kitas surinkimo vietas gyventojai atgauna užstatą – pernai jiems sugrįžo per 61,2 mln. eurų.

USAD duomenimis, gyventojai Lietuvoje sėkmingiausiai grąžina užstatines PET plastiko ir aliuminio pakuotes – atitinkamai 92 ir 91 procentą. O 85 proc. siekiantis stiklo pakuočių grąžinimas atsilieka nuo Aplinkos ministerijos iškeltos užduoties. „Stiklo pakuotės sunkios, jos dūžta, galbūt todėl gyventojai grąžina mažesnę jų dalį, lyginant su užstato sistemoje dalyvaujančiomis PET plastiko ar metalo pakuotėmis“, – svarsto USAD vadovas G. Varnas.

Visos stiklo pakuočių atliekos iš USAD Skaičiavimo centro Vilniuje keliauja pas perdirbėjus – į bendroves „Kauno stiklas“ ir „Panevėžio stiklas“. Lietuvos fabrikuose duženos išvalomos modernia įranga, sutrupinamos, patikrinamos ir galiausiai atsiduria gamybos įrenginiuose ir krosnyse, kur stiklas lydomas maždaug 1500 laipsnių temperatūroje. Taip stiklo pakuočių atliekos vėl virsta naujais buteliais.

Stiklas gali išsaugoti

Gėrimų gamintojai stiklą savo pakuotėms renkasi dėl ypatingo šios medžiagos atsparumo aplinkos poveikiui. Jūros dugne ar senovės gyvenviečių žemėse archeologų randami seni, bet gerai išsilaikę buteliai su gėrimais smalsuolius verčia spėlioti, koks galėtų būti tų gėrimų skonis, ar produktai galėtų būti tinkami vartoti.

Istorija rodo, kad tokie radiniai bemat virsta muziejine vertybe arba aukciono brangenybe. Pavyzdžiui, prieš dešimt metų aukcione Suomijoje vienas butelis šampano parduotas už 30 tūkst. eurų. Baltijos jūros dugne rastam gėrimo buteliui buvo bemaž 200 metų.

Kokybiškas stiklas, pakankamai žema bei nekintanti vandens temperatūra ir jūros dugno tamsa beveik porą šimtmečių saugojo 168 butelių Prancūzijoje pagaminto gėrimo. Baltijos jūroje, prie Suomijos krantų, paskendusio laivo nuolaužose rasti buteliai buvo be etikečių, tačiau mokslininkai sugebėjo tiksliai nustatyti gėrimo gamintoją. Tyrėjai iš Prancūzijos taip pat pastebėjo, kad cukraus koncentracija gėrime yra kelis kartus didesnė negu dabar gaminamo šampano. Vis dėlto ekspertai iš iki šiol gyvuojančios įmonės, kuri kadaise pagamino minėtą gėrimą, atliko ekspertizę, ilgai diskutavo ir 2018 metais pareiškė, kad produktas nebetinkamas vartoti…

Seniausias pasaulyje vyno butelis, datuojamas 325–350 m. po Kr., eksponuojamas Speyer vyno muziejaus skyriuje. WIKIPEDIA.org foto

Ar galima ragauti 1700 metų senumo vyną?

Tuo tarpu, ar tinkamas vartoti seniausias pasaulyje vynas, niekam net diskusijų nekilo. Vokietijoje romėnų didiko kape 1867 m. rastam buteliui su vynu dabar yra apie 1700 metų. Pažvelgus į butelį, net ir ne ekspertui aišku, kad jo turinys negalėtų atsidurti taurėje. Mokslininkai tikina, kad skystis nebūtų nuodingas, bet jo skonis būtų bjaurus ir atgrasus.

Šis Špajerio vynu vadinamas radinys yra eksponuojamas Pfalco istorijos muziejuje, Vokietijoje. Apie trečdalį butelio tūrio užima alyvuogių aliejus, kurio Romos laikais buvo pilama į gėrimo tarą, kad vyno nepaveiktų oras. Butelio kakliukas užsandarintas vašku. Pažymėtina, kad pats gėrimo butelis atskleidžia senovėje gyvenusių stiklapūčių meistrystę. Jis primena amforą, nes turi dvi delfino formos ąseles. Manoma, kad butelis kartu su mirusiu didiku buvo palaidoti maždaug 325–350 metais pagal to meto Romos imperijos tradicijas.

Istorija rodo, kad stiklo pakuotės jau tūkstančius metų yra Europos civilizacijos dalis. Tačiau netrūksta pavyzdžių, kad su stiklo atliekomis dar ne visi piliečiai moka elgtis civilizuotai.

Stiklas gali sunaikinti ištisą mišką

Šiandien gamtoje dažniausiai randami buteliai – paprasčiausios panaudotos gėrimų pakuotės. Ir labiausiai jos domina ne mokslininkus, o įvairius gyvūnus – vabalus, skruzdes, vorus ir net smulkius graužikus. Gamtininkai įspėja, kad neretai tuščias butelis su gėrimo likučiais gyvūnams tampa mirtinais spąstais – įsiropštę vidun jie niekaip negali ištrūkti į laisvę ir žūsta.

Negana to, duženos vasarą gali tapti miško gaisrų priežastimi – į vieną tašką per stiklo šukę susilieję saulės spinduliai įžiebia liepsną, kuri ima siaubti augalus ir gyvūnus.

Siekiant išvengti liūdnos istorijos, aplinkosaugininkai ragina visuomenę elgtis sąmoningai, efektyviau naudotis atliekų rūšiavimo infrastruktūra ir užstato sistema, kuri Lietuvoje per penkerius metus tapo pažangia praktika – USAD administruojama sistema kasmet domisi specialistai iš įvairių pasaulio valstybių.

ELTA