Kasdien pasaulyje išleidžiama šimtai knygų. Knygynuose naujienos keičiasi taip pat gana dažnai. Tokie dideli leidybos mastai natūraliai pasmerkia daug knygų nueiti užmarštin. Visgi yra kūrinių, kurie sėkmingai atlaiko laiko išbandymą jau kelis šimtmečius ir drąsiai gali būti vadinami literatūros klasika.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šiuolaikiniam, nuolat skubančiam ir fragmentiškai mąstančiam žmogui klasikiniai kūriniai nebėra aktualūs, tačiau pasaulinės klasikos vardą kai kurios knygos įgijo  ne veltui. Jos pasižymi universalumu, nepavaldžiu laikui ir epochoms. Nors mūsų buitis, aplinka ir socialiniai santykiai šiais laikais keičiasi greitai, bet žmogaus esmė ir jį kamuojančios problemos, klausimai visais laikais išlieka panašūs.

Tad kokios knygos šiuolaikiniam žmogui kalba apie jam aktualius dalykus?

Amžina kaltės problema

Rusų klasiko Fiodoro Dostojevskio romanas „Nusikaltimas ir bausmė“, parašytas dar 19 amžiuje, šiandien nepraranda savo aktualumo. Žmonės, mėgstantys žiūrėti psichologinius trilerius, šiame kūrinyje tikrai atras įdomių dalykų. Masyvioje knygoje, kuri laikoma rusų literatūros šedevru, nagrinėjami filosofiniai, moraliniai ir socialiniai klausimai. Dostojevskis nepriekaištingu stiliumi pasakoja apie jauno vyro Raskolnikovo nusikaltimą ir vėliau jį pasivejančias pasekmes – sąžinės graužatį, baimę, kaltę ir gėdą.

Autorius meistriškai skaitytojams atidengia visos žmogaus psichologijos pjūvį, sutalpindamas ją keliuose knygos charakteriuose.

Orvelo distopijos aktualumas

Daugeliui žinoma 20 amžiaus anglų rašytojo Džordžo Orvelo distopija „1984“ turėtų atrasti vietą kiekvieno šiuolaikinio žmogaus knygų lentynoje.

Kūrinys išverstas į daugelį pasaulio kalbų, o kai kuriose šalyse net uždraustas.

Distopijoje autorius per įvairius simbolius kritikuoja totalitarizmą – pagrindinis veikėjas Vinstonas Smitas yra biurokratas, vykdantis Partijos ir Didžiojo Brolio nurodymus, vėliau bandantis jiems nesėkmingai priešintis.

Išgalvotas simbolinis personažas Didysis Brolis mūsų kultūroje ir kalboje jau tapo sinonimu visaapimančiai kontrolei ir žmonių stebėjimui.

Ši Orvelo knyga šiandien kaip niekad svarbi mūsų visuomenei, kai totalitarizmo apraiškos ir galios žaidimai vis intensyvėja, o kiekvieną dieną reikia rinktis – būti biurokratiniu sraigtu aparate ar jam priešintis.

Moters paveikslas „Puikybėje ir prietaruose“

Kaip ir daugelis to meto rašytojų moterų, anglų kūrėja Džeinė Ostin leido knygas anonimiškai. Vis dėlto anonimiškumas nesutrukdė jos sėkmei, o romanas „Puikybė ir prietarai“ išliko labai populiarus ir vertinamas iki šiol.

Nors Ostin gyveno laikotarpiu, kai anglų literatūroje vyravo romantizmas, jos romanai, ypač „Puikybė ir prietarai“, nevaizduoja tradicinės to meto moters. Matyt, todėl šis romanas dar vis artimas šiuolaikiniam skaitytojui, o gal labiau – skaitytojoms.

Ostin romano pagrindinė herojė Elizabeta primena šiuolaikinę moterį – ji tvirto charakterio, nori būti nepriklausoma, tačiau nuolat susiduria sau daugybe stereotipų, pavyzdžiui, kad pagrindinis jos gyvenimo tikslas yra ištekėti už garbingo ir turtingo vyro. Vėliau vienas vyras ją įsimyli, bet jų meilės istorija toli gražu ne tradicinė.

Šiuolaikiniai atsiskyrėliai

Amerikiečių rašytojo Henrio Davido Thoreau memuarų knyga „Voldenas, arba gyvenimas miške“ turbūt dar niekada nebuvo tokia aktuali, kaip šiandien.

Pirmą kartą 19 amžiuje išleistoje knygoje autorius pasakoja apie savo patirtį gyvenant visiškai atsiskyrus nuo civilizacijos miške dvejus metus. Rašytojas pats pasistatė namelį miškuose prie Voldeno tvenkinio ir knygoje aprašo priežastis, kodėl nusprendė atsitraukti nuo civilizacijos, atsidėti vienatvei ir apmąstymams, kaip jam pavyko ten išgyventi, pasakoja apie savo kasdienybę. Vis daugiau ir daugiau šiuolaikinių žmonių, pervargusių nuo informacinio triukšmo, gyvenimo mieste ir nuolatinio skubėjimo nusprendžia atsitraukti į kaimą ar užmiestį.

Žinoma, tokių radikalių praktikų kaip rašytojo pasitaiko retai, bet noras bent šiek tiek atsiskirti nuo pasaulio niekuo nesiskiria nei 19, nei 21 amžiuje.

Jaunuolių patirtys karo fronte

20 amžiaus vokiečių rašytojas Erichas Marija Remarkas, kuris buvo ir Pirmojo pasaulinio karo veteranas,  romane „Vakarų fronte nieko naujo“ detaliai aprašo fizinius ir psichologinius sunkumus vaikinų, kurie iš mokyklos suolo nuėjo tiesiai į karo lauką.

Knygą autorius parašė itin greitai – per 4 savaites. Taip pat greitai ji išpopuliarėjo ir visame pasaulyje. Per 8 mėnesius buvo išleista 3,5 milijono knygos kopijų, ji išversta į 25 pasaulio kalbas. Knygos populiarumas nestebina – tuo metu tai buvo viena iš pirmųjų knygų, kuri ne šlovino karą ir vaizdavo kareivius vien tik kaip didvyrius, o atskleidė juos ir kaip stipriai psichologiškai kenčiančius jaunus žmones. Didžiajai daliai knygos veikėjų yra maždaug 18 metų.

Sandoris su velniu

Vokiečių klasiko Johano Volfgango fon Gėtės tragediją „Faustas“ turėtų būti perskaitęs kiekvienas šiuolaikinis žmogus.

Nors kūrinys parašytas 18 ir 19 amžių sandūroje, jame telpa visa Europos istorija ir žmogiškosios prigimties esmė, todėl jis bus skaitomas ir po dar kelių šimtmečių.

Kaip ir šiandieniniam žmogui, pagrindiniam herojui mokslininkui Faustui tenka rinktis – parduoti savo sielą velniui ar skirti savo gyvenimą aukštesniems siekiams.

Šėtonas Mefistofelis susilažina su Dievu, kad jam pavyks į savo pusę palenkti Faustą. Mefistofeliui pavyksta – mainais į Fausto sielą, velnias pažada padėti jam perprasti visatos esmę. Sandoris, kaip galima nuspėti, vis dėlto nėra toks išganingas, kaip žadėta.

Pr2021/158