Antradienis Gorainiuose

Antradienį Gorainiuose plušėjo visi, kas juda. Vyko paskutiniai pasiruošimo kaimo šventei darbai. Vyrai prikalė atnaujintą ąžuolinę lentą, liudijančią, kad buvusiame mokyklos pastate įsikūrusi septintus metus gyvuojanti Gorainių bendruomenė. Gorainių mokyklai šiemet sukaktų 95-eri, bet ji nustojo veikti prieš metus. Ant didžiulio akmens pritvirtinta ąžuolo lenta su įsimintinomis Gorainiams datomis: 1614 – 2014.

Aušbikaviškės Veronika Tverskienė ir Dangyra Montvilienė prie žiedais aplipusio hortenzijos krūmo.

Šiemet sukanka 400 metai kai rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Gorainių vardas.
Birbynininkas – bitininkas
Su muzikos instrumentu į mokyklos kiemą atskubėjo garsus birbynininkas Kazys Budrys: „Repetuosim. Šventėje koncertuos gorainiškiai“.
Ant Gorainių ir Bikavėnų kaimų ribos stovinčiai tėvų sodybai ponas Kazys neleidžia apželti usnimis. Ne tik mūsų krašte, Lietuvoje ir už jos ribų garsus birbynininkas, muzikos instrumentų meistras, pasirodo, yra ir bitininkas.
„Bitės ne kanda, o gelia“, – patikslina K. Budrys, išgirdęs kad kažkas baiminasi bičių. Bitininkas, prisipažįsta, apie bites galėtų pripasakoti nemažai. Bites laikė eiguliu dirbęs jo tėvas, dabar jis. Pasakoja apie bičių veisles, rases ir charakterius. Kiekviename avilyje dūzgia skirtingo charakterio bitelės. Yra Kaukazo, Alpių – įvairiose pasaulio vietose veisiasi skirtingos bičių veislės, kurios yra prisitaikiusios prie vietinių augalų ir klimato sąlygų.
Anot bitininko, pikčiausios – vietinės bitės. Anksčiau, kai imdavo medų, net šunis suvarydavo ir uždarydavo. Bitininkas turėjo būti labai jautrus, atsargus, imdamas korį nesutrenkti avilio ir turėti daug dūmų.
Lietuvoje vietinės bitės esančios Sibiro bitės. Sakydavo, kad jų suneštas medus skanus, nes jos medų nešdavo iš miškų, ypač iš liepų. Kaukazinės bitės medų neša iš žolynų, ypač mėgsta dobilus. Jos turi ilgesnį už kitas straublelį, kuriuo lengvai pasiekia dobilo nektarą. Jos puikios medaus nešėjos ir apdulkintojos. Paimti nektarą iš dobilų bitėms tarsi padeda kamanės, kurios praduria dobilus. Kaukazinės bitės ypač buvo populiarios 1950-1980 m.
Bitininkas sako, kad patirtis leidžia atpažinti bičių veisles iš daugelio savybių: spalvos, dydžio, liežuvėlio ilgio, piktumo, polinkio spiesti, atsparumo ligoms, baimės dūmams, darbštumo ir t. t. Priėjęs prie bičių avilio žiemą iš klausos gali pasakyti, ar bitėms pakanka maisto, ar jos nebadauja. Badaujančių bičių avilys truputį stuktelėjus sušlama kaip sausi lapai.
Pasak gorainiškio bitininko šie metai bitėms nėra palankūs. Ankstyvas pavasaris buvo gera pradžia, tačiau netrukus staiga atšalo, paskui – sausra. Šiųmetis medus ypatingas tuo, kad bitės nektarą neša iš miško, kur šiemet dėl amarų gausos netrūksta lipčiaus. Todėl šiemet medus tamsesnis nei ankstesniais metais.

Šį beržą prie mokyklos pasodino Kazys Budrys.

Šį beržą prie mokyklos pasodino Kazys Budrys.

Aušbikavio ūkininkės
Gorainių bendruomenės namuose sutiktos aušbikaviškės Veronika Tverskienė ir Dangyra Montvilienė, paklaustos apie gyvenimo privalumus kaime, suklūsta. Kokie privalumai? Daug metų be atostogų, dažniau prakaitą braukia negu linksminasi…
Vis tiek gyventi į miestą nesiveržia, nepatinka miesto zujimas, amžina skuba ir įtampa. Tai nereiškia, kad jos kaime gyvena, kaip sakoma, atsipūtusios. Skuba ir jos, rūpesčių turi užtektinai, tik viskas kaime kažkaip ramiau. Nors ne kiekvienas miestietis gebėtų taip gyventi.
Šiandieniniai ūkininkai privalo būti agronomais, zootechnikais, veterinarais, buhalteriais…
Veronika ir Petras Tverskiai, kaip ir daugelis šio krašto gyventojų, turi pieno ūkį. Taigi, kiekvienas rytas Veronikai prasideda jau ketvirtą. Moteris nepiktai tarsteli, kad ūkininkų darbas šiais laikais visai nuvertintas – pieno kaina tik krenta. Kur matyta, kad už pieno litrą mokėtų tik 70 centų, už bulių gyvo svorio kilogramą – 4, 60 Lt? Pažiūrėjęs į kainas parduotuvėse, ūkininkas nesupranta, kada jos taip išaugo…
Tverskiams į pieno ūkį teko nemažai investuoti, įsigyti visa, kas reikalinga pieno ūkiui.
Veronika gimė ir augo Aušbikavyje, niekur laimės ieškoti neišlėkė, liko savo tėvų ūkyje ir dabar čia triūsia su savo šeima. Iš prosenelio statytų trobesių liko nedaug – tik rūsys. Savo sodybą lipdė Veronikos tėvai, dabar – ji su vyru.
„Lipdėm kaip išmanėm. Po vienu stogu gyvename keturios kartos, visi sutariame. Mama skaičiuoja per 80 metų. Vyriausias sūnus Robertas su martele padeda, taip pat ūkininkauja. Tik jaunesnysis sūnus – Šilutėje“, – pasakoja Veronika. Jos mamos mergautinė pavardė Auksoriūtė. Tokių pavardžių Aušbikavio kaime anksčiau buvo daug. Kad būtų lengviau atskirti, kiekvienas turėjo pravardę. Prie kelio gyvenęs vadintas pakeliniu, o kalvis Auksorius – skambaliniu.
Aušbikavis – nemažas kaimas
Veronika su Dangyra lenkia pirštus ir skaičiuoja kaminus. Kaminas rūksta, reiškia, ten kažkas gyvena. Suskaičiuoja per 20. Kiekvienoje sodyboje stovi bent vienas traktorius, o kai kur ir keli. Moterys sako, kad bemaž visi aušbikaviškiai yra „įsistoję į tėvų batus“, – kaip sakoma, patys sau ponai, patys sau tarnai. Tvarko šeimos ūkius.
Aušbikavio kaimas visada prie kažko glaudėsi: sovietmečiu – prie ūkio, dabar – prie Gorainių bendruomenės. Vis dėlto kaimas stiprus ir vieningas kaip vienas kumštis. Ir džiaugsme, ir bėdoje kartu.
„Turim grynakraujį aušbikaviškį menininką Arūną Šimelį, kuris polinkį dirbti su medžiu paveldėjo iš savo senelio. 2009 metais išskobė ir pastatė didingą koplytstulpį Gorainiuose. Koplystulpyje įamžino tikėjimo ir patriotiškumo simbolius. Šiemet pastatytas kryžius, skirtas Aušbikavio kaime gyvenusiam poetui Silvestrui Valiūnui – taip pat A. Šimelio darbas“, – pasakoja aušbikaviškės.

Gorainių bendruomenės pirmininkė Salomėja Pakalnienė (centre) ruošdamasi Oninėms, aplankė Oną Mamkaitienę (dešinėje), į svečius užsuko ir Marytė Jakštienė.

Kaimo vaikai
Dangyra ir Saulius Montvilai turi mišrų ūkį, laiko karvių, prieauglio, savo ir nuomojamoje žemėje užsiaugina pašarų, grūdų, bulvių. Dangyra į Aušbikavį atitekėjo iš Šilutės rajono. 84-us metus skaičiuojanti uošvė džiaugiasi sulaukusi, kai sūnus su marčia vietoj senosios trobos pastatė naujus, erdvius namus. Viską savo rankomis, be jokių paskolų, bankų.
Montvilų sūnūs Audrius, Aurimas, Andrius seka tėvų pėdomis. Nuo mažų dienų skuba tėvams į talką. Kaimynai stebėdavosi: vos matosi iš už traktoriaus vairo, o jau sėdi greta tėvo. „Tikri kaimo vaikai“, – džiaugėsi kaimynai, niekas nematė jų piktas išdaigas krečiančių.
Dangyros laisvalaikis – gėlėms. Širdį džiuginančių žiedų ieško visur, patikusias skuba pražydinti savo sodyboje. Naujomis obelaitėmis atgyja ir senasis sodybos sodas, kurio pažiba bemaž 100-metė obelis, vedusi ypatingus vaisius – vasarą jie tamsiai raudoni, rudeniop tarsi juodi ar violetiniai. „Iš tų obuolių išverdame labai gražios spalvos kompotą“, – sakė Dangyra.
Ona ir jos draugės
Oninių išvakarėse užsukome pas gorainiškę Oną Mamkaitienę. Tvarkingame sodybos kiemelyje šeimininkauja gražuolis gaidys su pulkeliu vištų, šuo ir net vėžlys. Šeimininkė pasitinka su šypsena. Tvarka spindinčiuose namuose atrodo, kad net džiovinamos medetkos sudėtos ne bet kaip. „Kur tik bebūčiau, iš kur tik negrįžčiau Gorainiai man pats gražiausias, šviesiausias kampelis. Net pavadinimas labai gražus“, – šypsosi moteris.
Netrukus duris praveria jos draugė iš Aušbikavio Marytė Jakštienė. Ji tylesnė, savo mintyse paskendusi: „Su Maryte esame kaip sesės. Ar laimėje ar nelaimėje ji visiems pirma ištiesia ranką. O pačiai teko daug širdies skausmo patirti. Iš keturių vaikų viena liko, vyro, sūnaus neteko. Žmogus kartais už akmenį tvirtesnis turi būti“, – glosto pečius savo draugei Ona.
Netrukus draugės prisimena jaunystę, tėvų namus. Tolimi prisiminimai šviesūs. Pamiškėje gyvenę bėgdavo į mišką grybauti. Jaunimas rinkdavosi į šokius, merginos pokštaudamos persirengdavo vaikinais, draugė Elena organizuodavo vaidinimus, su daina traukdavo į vakarėlius, su daina – į namus. Šokiuose grodavo šviesios atminties Jonas Kuskys, o būgną mušdavo jo žmona. Muzikantams užgrojus „Bitute, pilkoji“, jaunimas žinojo – šokiai baigėsi.
„Niekas nesistengė išsiskirti iš kitų. Jei kuri turės kokią perkelinę suknelę, tai ir pasipuošia ja“, – mena moterys.
Užėjus melioracijai, Gorainių kaimas lyg bitės susispietė arčiau kelio. Už išsikėlimą iš vienkiemio ūkis mokėjo, tačiau Ona pasakoja, kad trobesius su vyru statėsi savo jėgomis ir pinigų išleido nemažai. Mamai atgulus į patalą, vyriausia šeimoje likusi Ona anksti kibo į ūkio darbus. Buvo tik keturiolikos, kai tapo mamos užvadėle. Sesuo buvo dar jaunesnė, o broliui – tik dveji.
Ką ruošdavo valgiui? „Kad nebuvo ką. Džiaugeisi, kad gali įtarkuoti bulvę ir šlakelį pieno į viralą įpilti…“ – mena Ona.
Būdama septyniolikos jau melžė karves, žinoma, rankomis. Paskui – laukininkystės darbai. Stebisi dabar matydama: trise sėdi – vienas pjauna…
Moterims pritaria Gorainių bendruomenės pirmininkė Salomėja Pakalnienė: „Juk dabar gyventi – vienas „raškažius“. Pati valdžia kalta – išvarė visus į tinginius. Juk negali žiūrėti, kad kaime gyvenanti šeimininkė burokėlių eina pirkti į parduotuvę… Amžiais taip nebuvo!“
Ona ir Marytė, pritardamos Salomėjai, giria ją už bendruomenės telkimą, gražius susiėjimus, šventes.

Laima PUTRIUVIENĖ

Hits: 115

Vienas komentaras

  • Laura

    Brangiausias ir mylimiausias kaimas 🙂 o dar ir geriausi žmonės 🙂 Brangiausia kaimynė Onikė ir mieliausia teta Salomėja 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Dvi Savivaldybės įmonės pernai dirbo nuostolingai, viena – pelningai

Šilutės r. savivaldybės tarybos nariai komitetuose svarsto trijų Savivaldybės uždarųjų akcinių bendrovių praėjusių metų veiklos ataskaitas. Savivaldybei pavaldžios šios įmonės: Šilutės šilumos tinklų, „Šilutės vandenų“ ir Šilutės autobusų parko. UAB „Šilutės vandenys“, direktorius – Alfredas Markvaldas, pernai dirbo pelningai: gauta 79,9 tūkst. Eur pelno. Dėl karantino nuotoliniu būdu dirbo daug švietimo, kultūros, kitų įstaigų, buvo uždarytų viešbučių, kavinių, restoranų ir kt., tad lyg ir normalu būtų manyti, kad vandens reikėjo mažiau. Kita vertus, gyventojai dirbo nuotoliniu būdu iš namų, iš

Geriausia dovana mokyklai – knygos

Šilutės rajone mokyklas baigusieji, pasirinkusieji savo gyvenimo ir jau nemažai juo nuėjusieji, pasiekusieji ne tik mintyse saugo šviesų savosios mokyklos paveikslą. Jie ir jų sutuoktiniai kartais į savo mokyklą sugrįžta su dovanomis. Štai į Vainuto gimnazijos istoriją su dėkingumu įrašyti Nijolė ir Valdas Petrauskai. Nijolė 1961 m. baigė tuometinę Vainuto vidurinę mokyklą, ji dirba redaktore. Jos vyras Valdas – vertėjas, verčia knygas iš anglų, prancūzų, italų, lenkų, ispanų, švedų, portugalų kalbų. V. Petrausko vertimo žanrai: proza, drama, poezija. Vertėjas gimė

Naujausiuose pašto ženkluose – nykstantys pilkasis ruonis ir lūšis

Lietuvos paštas penktadienį Išleidžia Lauros Aleknavičiūtės kurtų pašto ženklų seriją „Europa. Nykstanti nacionalinė laukinė gamta“. Serija sudaryta iš dviejų pašto ženklų. Abiejų ženklų nominalas – po 0,75 Eur, tiražas – po 22 000 vnt. Kartu su pašto ženklais bus išleistas ir pirmos dienos vokas. Antspaudavimas pirmos dienos datos spaudu vyksta Vilniaus pašte, adresu Totorių g. 8. Viename iš pašto ženklų pavaizduotas pilkasis arba kitaip dar žinomas kaip ilgasnukis ruonis. Lotyniškasis ilgasnukio ruonio pavadinimas kildinamas iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „maža

Šilutės pirmajai gimnazijai sukako 103 metai

Ypatingas balandis Šilutės pirmajai gimnazijai: balandžio 16 d. vadinama šios mokyklos gimtadieniu. Tokia žinia gimnazijos interneto svetainėje pasidalino istorijos mokytoja Laima Toliušienė. 1918 m. balandžio 16 d. Princo Joachimo gatvėje (dabar – Lietuvininkų g. 20) savo veiklą pradėjo Šilokarčemos realinė gimnazija – licėjus. Mokytoja Laima Toliušienė rašo: „Turtingą istoriją turime: susikūrę Vokietijos imperijos laikais, suklestėjome Lietuvos Respublikos laikotarpiu, išgyvenome nacių, sovietų diktatūras, gimnazijos statusą susigrąžinome nepriklausomoje Lietuvoje. Šiandien mokomės gražiame gimnazijos pastate, pastatytame tarpukario Lietuvos Respublikos laikais (1930 m.).“ Jeigu

Taip pat skaitykite