Liepos 27 d. 90 metų sukaktį atšventė rusniškė Marytė Tumosienė. Gėlėmis ir dovanomis pasveikino artimieji, Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė bei Šilutės r. savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Dalia Rudienė, Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis.

Jubiliejuas proga Marytę Tumosienę (centre) sveikino vaikai Vida ir Tadas, Šilutės r. savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis (viršuje kairėje), administracijos direktoriaus pavaduotoja Dalia Rudienė ir Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė.

Svečiai jubiliatei linkėjo sveikatos, džiaugtis gyvenimu ir toliau išlikti tokiai judriai. Pasirodo, devyniasdešimtmetė moteris kasdien savarankiškai laiptais nusileidžia iš savo buto penktame aukšte ir valandų valandas vaikštinėja po salą… Ši moteris, anot seniūnės D. Drobnienės, džiugina kraštiečius. Daugeliui jų M. Tumosienė – žvalios senjorės pavyzdys.

Gyvybingai nusiteikusi, su šypsena ir iš džiaugsmo drebančiomis rankomis sukaktuvininkė iš svečių priėmė gėles, padėkojo už nuoširdžius sveikinimus ir pakvietė visus drauge su jos vaikais – Vida ir Tadu – išgerti po kavos puodelį bei pasivaišinti jos pačios keptu tradiciniu šeimos mieliniu pyragu su aguonomis ir razinomis. Prie kavos Marytė papasakojo susirinkusiems apie savo gyvenimą.

Kilusi iš Dzūkijos

Gimė ir užaugo Marytė Dzūkijoje, Simoniūnų kaime, netoli Druskininkų. Ten baigė 4 mokyklos skyrius. Anot jos pačios, didelių mokslų nepasiekė, tačiau tada tiek ir užteko. Anais laikais retas išeidavo iš kaimo į didesnius mokslus… Vaikystėje ją ir du jos brolius
augino pamotė. 1954-aisiais, kai sukako 22 metai, Marytė ištekėjo ir kartu su vyru Jonu, su kuriuo susipažino jam sugrįžus iš kariuomenės, išvyko į Rusnę. „Iš pradžių buvo prastai. Uždarbio nebuvo, jei vasarą būtume atvykę, tai būtume galėję žvejoti, o kaip verstis žiemą? Kad ir ne kažin koks tas gyvenimas buvo, vis tiek yrėmės per gyvenimą, pradėjome verstis ūkiškai. Tada pasidarė lengviau gyventi“, – pasakojo jubiliatė.

Moteris sakė, kad tuomet nė tilto į salą nebuvę, keltas perkeldavo. O apie kokią nors estakadą niekas nė susapnavęs nebuvo… Tiek žiemą, tiek vasarą per Atmatą reikėjo keltu keltis, o žiemą ledu pėdinti, jei ko prireikdavo Šilutėje. „Buvo baisu, bet ėjo visi tuo ledu, tai ir mes ėjome. Kai pastatė tiltą, tapo geriau. Dabar štai net estakadą turime… Tikra pasaka! Seniau per potvynius visokių nelaimių būta. Dabar – labai gerai“, – prisiminimais apie tuometinę Rusnę ir salos dabartį kalbėjo M. Tumosienė.

Anot Marytės, ilgus metus ji praleidusi namuose vaikus augindama, o dirbama ūkyje nusprendė pakeisti gyvenimą ir įsidarbino parduotuvėje. Šis darbas jai labai patiko, nors ir nelengva buvę.

„Taip ir ėjo gyvenimas į priekį. Gyvenome gerai, stengėmės… Vyras žvejojo, dirbdavo laukus traktoriumi, o kai išlaikė teises, įsidarbino ir vairuotoju. Buvo neblogai, bet susirgo…“ – pasakojo rusniškė.

Šiuo metu devyniasdešimtmetė gyvena viena, mat dar pakanka sveikatos suktis savarankiškai. Ir vaikai dažnai ją lanko, ir 5 anūkai bei 9 proanūkiai.

Viktorija SKUTULIENĖ