77 minutės bičiulystės su švėkšniškiais
Jaukioje Švėkšnos bibliotekoje susirinko nemažas pulkelis švėkšniškių. Ne visi planavusieji begalėjo ateiti į susitikimą su „Pamario“ laikraščio darbuotojais, mat tądien švėkšniškiai į Amžinojo poilsio buveinę išlydėjo visų gerbiamą švėkšniškę.
Susitikimo metu diskutuota apie laikraščio praeitį, dabartį, bandyta nubrėžti laikraščio gyvavimo perspektyvą. Švėkšniškiai neslėpė norintys kartu su prenumerata gauti ne tik nuolaidų, bet ir dovanų. Laikraščio skaitytojai sakė pasigendantys kai kurių žinių, pavyzdžiui, švietimo klausimais, daugiau tiriamosios žurnalistikos straipsnių.
Laikraščio redaktorius Petras Skutulas trumpai apžvelgė laikraščio istoriją. Pasižymintis tikslumu ir konkretumu, Švėkšnoje užvaldytas romantiškos rudeniškos nuotaikos, paprašė savo kūrybos posmų paskaityti laikraščio literatūrinį bendradarbį Audrių Šikšnių.
Ne atsitiktinai į susitikimą atskubėjo švėkšniškė Danutė Bilčienė. Ji – laiškanešio Antano Budvyčio dukra. Laikraščius, laiškus nešioti teko ir jai. Antanas Budvytis gyveno jau išnykusio Gailaičių kaimo sodyboje. Anksti likęs našlaičiu išmoko dirbti daug darbų. Tarnavęs pas savo tėvo brolį, paveldėjo jo ūkį. Pastatai buvo seni, su plūkta asla virtuvėje. A. Budvytis sudėjo grindis, pakeitė langus, tačiau užėjus melioracijai puoselėjamus namus teko palikti.
Antano ir Barboros Budvyčių namuose augo keturi vaikai. Visi nuo mažens buvo pratinami prie darbo, nebuvo įprasta atsisakyti ar nepaklusti tėvams. Steigiant kolūkius Gailaičių kaimo žemė iš pradžių priklausė Pocių kolūkiui, vėliau – „Tarybų Lietuvos“, kuris 1959 m. buvo perorganizuotas į „Ašvos“ tarybinį ūkį.
Antanas Budvytis buvo šviesus žmogus. Labai mėgo skaityti laikraščius, vienas iš pirmųjų kaime nusipirko radiją su baterijomis. Apsidžiaugė gavęs laiškanešio darbą. Krepšį su laikraščiais kraudavo ant dviračio arba išjodavo arkliu. Jam į talką atskubėdavo dukra Danutė. Būdama 12-13 metų iš Pocių kaimo per mišką arkliu nujodavo net į Virkytus, o iki Saugų pašto nuvažiuodavo autobusu. Saugose pasiėmusi laikraščius ir korespondenciją leisdavosi į kelionę iš vieno kaimo į kitą: Virkytai, Žagatpurvis, kiti kaimai. Vieni laukdavo laikraščių, kiti – laiškų. Anuomet buvo įprasta rašyti laiškus, siųsti atvirlaiškius su sveikinimais. Danutės Bilčienės namuose saugomos išliekamąją vertę turinčios žinios – iškarpos iš laikraščių. Taip nuo seno darė jos mama Barbora, kuri ir dabar, būdama 92-ejų metų, vis paskaito laikraščius.
„Internete perskaityta žinia yra tam kartui. Perskaitei, sumirgėjo žinia ir dingo. Laikraštis, laiškai turi išliekamąją vertę“, – sakė ponia Danutė Bilčienė, „Pamario“ laikraščio bendraamžė (gimė 1946 m.).
Švėkšniškė Ona Norkutė sakė laikraščius skaitanti bibliotekoje. O štai viena švėkšniškė, mėgusi laikraščius skaityti parduotuvėje, kartą neberado dviračio. Bet tai sena istorija. Vartydama senus „Pamario“ laikraščių komplektus Ona Norkutė pastebėjo, kad anksčiau buvo spausdinami žinių kaleidoskopai. Žinios iš visos šalies jai būdavusios naudingos. Dabartiniuose „Pamario“ numeriuose taip pat atranda vieno ar kelių sakinių naujienų. Vieni švėkšniškiai sakė, kad rečiau skaito naujienas iš Pagėgių, užtat jiems įdomu žinoti, kas vyksta gretimuose Vakarų Lietuvos rajonuose, kaip ten gyvena žmonės. Ypač pasidžiaugta, kad Vakarų Lietuva skiria dėmesį žemaičių tarmei. „Nors žemaičių tarmė sunkesnė nei anglų kalba, tačiau tokio puslapio reikia“, – sakė O. Norkutė.
Švėkšniškiai, vartydami laikraščių komplektus, pastebėjo, kad „Pamarys“ 1992-aisiais, skirtingai nei tuometiniai Lietuvos dienraščiai, nesimėgavo kriminalinėmis žiniomis. Pasidžiaugė, kad ir dabar laikomasi tokio principo, savo skaitytojų nebaugina šiurpiomis naujienomis nuo pat pirmųjų puslapių. Pasigedusi daugiau tiriamosios žurnalistikos straipsnių, O. Norkutė prisiminė, kad įdomių straipsnių apie Šilutės valdžios koridorius pateikdavo žurnalistė Stasė Skutulienė.
Laikraščio puslapius pagyvintų humoristinis skyrelis. Tokį skyrelį galima būtų padaryti, kad ir iš skelbimų tekstų. O. Norkutė yra radusi įdomių, šypseną keliančių: „Parduodu vesiančią karvę…“ Perskaičiusi tokį skelbimą, ji norėtų sužinoti, kada gi bus vestuvės…
Violeta Astrauskienė patikino, kad jai nėra nieko mieliau už popierinį laikraštį, šiugždantį, kvepiantį dažais, iš pirmo puslapio nešaukiantį apie žudynes, prievartavimus ar kitokį įvykį, teikiantį neigiamų emocijų: „Tuo, kad nebauginate savo skaitytojų blogomis žiniomis pirmame puslapyje, esate unikalūs“.
V. Astrauskienei nėra svetimas žiniasklaidininko darbo skonis. Ji yra daugelio straipsnių autorė. Pažintis su žurnalistais prasidėjo dar dirbant Švėkšnos seniūnijoje. Tuomet dažnai sulaukdavusi „Pamario“ žurnalisto Stasio Mėlinausko skambučių. Kartą jis paskambinęs paklausė, kas naujo Švėkšnoje, o išgirdęs atsakymą: „Nieko“, žurnalistas po trumpos pauzės jos paklausė: „Ar matei kada nors laikraštį su tuščiu baltu lapu?“
Aktyviausių diskusijos dalyvių laukė siurprizai – nedidelės dovanėlės.
Kitas „Pamario“ laikraščio atstovų susitikimas numatytas Šiandien 16 val. F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Rusnės filiale.
Užrašė ir fotografavo
Laima Putriuvienė.