Virgilijus Skirkevičius: „Tas Sąjūdžio laikas – laimė, kuri man brangiausia“

Virgilijus Skirkevičius: „Aš dalyvavau istorijoje ir žinau, kad kūriau tą istoriją. Tai yra didžiausias apdovanojimas“.

Rugpjūčio 25 d. sukanka 30 metų, kai Šilutėje buvo surengtas Sąjūdžio steigiamasis susirinkimas. Dalyvavo per 700 žmonių. Į Sąjūdžio Šilutės iniciatyvinę grupę buvo išrinkti 35 asmenys, vienas iš jų – dabar kukliai save vaistininku vadinantis Virgilijus Skirkevičius. Koks tas kelias į Sąjūdį, kokiu keliu eita su Sąjūdžiu?

„Pamario“ laikraščio svečias Virgilijus SKIRKEVIČIUS pasidalijo šiais prisiminimais:

– Mano rankose – du stori aplankai. Tai Sąjūdžio Šilutės skyriaus posėdžių protokolai, daugiausia rašyti Broniaus Katiliaus, vėliau – kitų žmonių. Viskas surašyta labai smulkmeniškai. Tuomet maniau, kad taip nereikėjo, tačiau kai mano sūnus istorikas Paulius rašė diplominį darbą, dėstytojai šiuos protokolus pavadino unikaliais Lietuvoje. Šilutės Sąjūdžio žmonės nesirgo provincijos sindromu. Minint Vilniuje Sąjūdžio 30-metį Egidijus Bičkauskas sakė, jog Šilutės Sąjūdis buvo kitoks, tai ir savarankiškas, ir politikuojantis. Juk mes bandėme kurti tikrą savivaldą, paruošėme jos projektus, turėjo dirbti teisininkai, o dirbome ir mes. Diskutavome, kūrėme, nors gal atrodytų, kad dirbome nereikalingą darbą, darbą ne pagal save.

Sąjūdžio Šilutės skyriaus posėdžių protokolai. Čia tik du sąsiuviniai iš daugelio. Petro Skutulo nuotr.

Mums rūpėjo visi dalykai, juk Šilutės miesto valdžia buvo perėmusi ir komunalinį rajono ūkį, ir vandentvarką, ir kita. Kai Šilutė – rajono miestas, gal tokių sprendimų ir nereikėjo. Tačiau mes jautėmės esą valstybės kūrėjai, mes kūrėme valstybę. Mes ruošėmės dirbti ir pasitraukę iš Lietuvos, jeigu kas… Mes nemėgome šiaudinio patriotizmo, kai mušamasi į krūtinę ar siekiama atkeršyti. Sąjūdžio misiją matėme suformuoti daugpartinę sistemą Lietuvoje, neturėti Sąjūdžio kaip vienintelės jėgos.

Pradžia
Sąjūdžio idėja brendo visoje Respublikoje. Daugėjo drąsos ir atsirado daugiau galimybių veikti. Istorija, kultūra, Vydūno klubas, iškili asmenybė Petras Jakštas. Čia ir Šarūnas Laužikas, Saulius Sodonis, kiti įkūrėme Vydūno klubą, kaip pasakė Vydūnas: „Mes esame tos giminės, kur žengia iš tamsos švieson“. Šiuos Vydūno žodžius vėliau perėmė ir Sąjūdis Šilutėje. Mus įkvėpė pokalbiai su Petru Jakštu, kuris laikė mus „už marškinėlių“. Jis buvo nukentėjęs gyvenime, suvokė, kas gali įvykti. Nebuvau drąsus, nes dar gyvendamas Panevėžyje, kai tebuvau devintokas, buvau tardytas dėl išplatintų lapelių su Maironio žodžiais: „Numesk, Tėvyne, rūbą, seną, kurį užvilko svetimi“. Patyriau, kas yra tardymas… Tačiau mane jie tuomet pamokė, – jeigu ėmė bijoti paauglių… Man pasidarė įdomu, kaip čia esame okupuoti. Mane, paprastos šeimos jaunuolį, tie įvykiai nukreipė geru keliu.

Tačiau pažinau ir baimę.
Dirbau tuomet Vainuto vaistinėje. Mano giminaitis Valdemaras Katkus (Atkuriamojo Seimo deputatas), Kauno Sąjūdžio dalyvis, savo bute su bendraminčiais tarėsi, ką daryti. Buvau ten ir aš. Ten ir paragino mane sugrįžus Šilutėje burti bendraminčius, steigti Sąjūdžio grupę. Tad impulsas, padrąsinimas ėjo iš Kauno. Pamenu, parvažiavęs einu iš stoties Lietuvininkų gatve ir sutinku Sergejų Paciuką, tuomet dirbusį Šilutės teatre. Turėjau planą pradėti nuo Vydūno klubo. O Sergejus ir sako, esi vydūnietis, gal reikėtų kurti Sąjūdį? Tai toks iniciatyvinis taškas, sakyčiau, jokiu būdu ne mintis, kad mes Sąjūdį sukūrėme. Tada susivienijo teatras, Vydūno klubas, dar mokytojų ir kitų žmonių. Tai ir buvo pradžia. Vienus kvietėme, kiti patys atėjo. Mane stebino jų drąsa. O gal kažkam tarnauja?
Esu iš tų, kurie siekė Nepriklausomybės be išlygų, be delsimo. Buvo ir kitaip maniusių. Buvo ir stebėtojų iš šalies. Sulaukiau skambučių, grasinimų, įspėjimų, kad ras negyvą griovy. Tačiau Sąjūdžio banga davė drąsą, pasitikėjimą. Kai daug žmonių palaiko, jie suteikia tau atramą.

Veikla
Sąjūdžio aktyvioji dalis buvo gal 20 procentų Lietuvos žmonių, bet svarbūs ir už nugarų stovėjusieji, ir planų geriau gyventi turėjusieji. Buvo ekonominių, ūkinių permainų troškusių. Ir tokią revoliuciją irgi reikia valdyti. Sąjūdis neleido kerotis ekstremizmui. Per mitingus, kurie buvo daugiatūkstantiniai, visada baimintasi provokacijų. To gali būti ir susirinkus mažiau žmonių. Rengėme susitikimą su kariškiais, kuriems buvo paskirtas sklypas Šilutėje daugiabučiui namui statytis. Tuomet TSRS Aukščiausiosios tarybos deputato Egidijaus Bičkausko prašėme kreiptis Maskvoje į ministrą Jazovą ir aiškintis, kada iš Lietuvos išves okupacinę kariuomenę. Mes daug tarėmės, kaip per susitikimą su kariškiais išvengus galimų provokacijų. Viešo susitikimo kariškiai atsisakė. Namo nepastatė. Saugumo tarnybos darbuotojai mus fotografuodavo, įtraukdavo į specialius sąrašus.
Sąjūdžio Šilutės taryboje vykdavo diskusijos, ką siūlyti, kam nepritarti, ruošdavomės ir iš anksto atskirai. Juk iniciatyvų būdavo gausybė ir įvairiausių. Buvau Tarybos pirmininkas, tad turėdavau suderinti kraštutines pozicijas. Buvo garbaus amžiaus žmonių, tremtinių, buvo ir jaunimo. Buvau ne tiek lyderis ir šauklys, kiek kompromisų ieškotojas. Turėjome ir labai radikalių asmenų…
Važiavome po rajono miestelius, kaimus ir ten kūrėme Sąjūdžio grupes. Jų atstovai dalyvaudavo Sąjūdžio Šilutės tarybos posėdžiuose. Teko įtikinti visus, kad Sąjūdis negali tapti vienvaldis kaip komunistų partija, būtina politinių jėgų įvairovė. Todėl rinkimuose Sąjūdis remdavo įvairius kandidatus, gerai įsigilinęs ir įvertinęs jų veiklą.
Mums teko išreikšti savo nuomonę apie partijos pirmąjį sekretorių Šilutėje Julių Ulbą. Manau, galėjome drąsiau, atviriau išsakyti savo neigiamą nuomonę, nors svarbu, kad bent sušvelnintą išsakėme. Partijos vadovai mus įspėdavo ir dėl Vydūno klubo veiklos. Labiau buvome linkę bendrauti su Vykdomojo komiteto pirmininku Adomu Čižausku, nes visais atvejais dėl ūkinių reikalų buvo prasmingi tokie ryšiai.

Valdžia
Per rinkimus į Šilutės miesto tarybą išrinko vien Sąjūdžio atstovus (V. Skirkevičius 5 metų kadenciją buvo Tarybos pirmininku, o Antanas Krušnauskas – Šilutės miesto meras, Šilutės rajono savivaldybės taryba turėjo pirmininką, administracijai vadovavo valdytojas – red. pastaba). Rajono Taryboje buvo pusė Sąjūdžio atstovų, jiems teko ir pirmininko postas, kurį užėmė Vitalijus Šopis, o ūkinę valdžią palikome nomenklatūrai. Buvau net valdyboje ten, nuolat balsavau ne kaip visi. Prisižiūrėjau… Iš ten mane pašalino, nes trukdžiau, vis pasigesdamas argumentų.

Buvau ne tiek lyderis ir šauklys, kiek kompromisų ieškotojas. Turėjome ir labai radikalių asmenų…

Revoliucija – tai toks etapas, kai labai norisi būti teisingu. Romantizmo mes turėjome daug, bet patirties – mažai. Tu iš tribūnos kalbi viena, o tau už nugaros kiti daro kita… Gal esi kvailas, jeigu deklaruoji viena, o veši neteisingumas? Mus valdžioje užvertė skundais, žmonės reikalavo teisingumo ir gerovės čia pat ir dabar. Tie pirmieji metai valdžioje mums buvo sunkūs: ar sėdėsime prie to paties valdžios lovio, ar darysime pokyčius? Todėl labai džiaugiausi, kai išėjau iš valdžios. Aš esu medikas, vaistininkas, turiu savo pašaukimą. Kovoti už Lietuvos laisvę man buvo svarbu. Tą padariau.

Esu dalyvavęs užsienyje daugelyje konferencijų, kaip kurti valstybę, demokratiją. Daug važinėjau. Dalyvavome įvairiose tarptautinėse asociacijose. Girdėjau Maskvos raginimų pasilikti sąjungoje. Man žinomos ir Europos Sąjungos kūrimo užuomazgos. Prisidėjau, kad Šilutės žmonės bendradarbiautų ne tik su Vokietija, bet ir su Švedija, Danija, kad keičiantis delegacijomis jose būtų ne tik valdžios atstovai, bet ir pedagogai, kitų sričių darbuotojai.
Sunkiausia man buvo, kai po rinkimų mums teko atsisėsti ant savo užpakalio: išsyk sulaukiau skambučio, sakė: „Kaip jūs nuvarėte Lietuvą…“ Pirmą dieną esu Šilutės miesto tarybos pirmininkas, o man sako: to nėra, to trūksta, kodėl? Tarsi kitą dieną visko turėjo būti pilna. Juk ir žmogus pats turi dirbti, stengtis. Nėra vienos kapsulės ligai įveikti, būtinos didelės paties žmogaus vidinės pastangos.

Apdovanojimas
Pats didžiausias mano gautas apdovanojimas – tai tie metai, kai mes visi tapome bendraminčiais, bendražygiais, draugais, bičiuliais. Su Sąjūdžiu tiek žmonių sutikau, pažinau, įsiminiau. Tai – apdovanojimas, medalis. Sakiau saviškiams iš Sąjūdžio, jog jie nė neįsivaizduoja, kokį apdovanojimą gavo – nuostabų laiką. Mažai kartų, mažai tautų tą išgyvena. Toks pakilimas! Tas Sąjūdžio laikas – laimė, kuri man brangiausia, kurios niekaip pats nesukursi, tos brolystės, to pasitikėjimo, pakilimo, kai gatvėmis minios eina, mitinguose šimtai tūkstančių žmonių susirenka, vėliavų šimtai plazda, tu su žmogum kalbiesi ir jis priėjęs kalbasi. Vienas pats sau tokios dovanos nesukursi. Tačiau mes tokią dovaną gavome. Esame lietuviai vieni iš laimingiausių. Geriausia gyventi, kur pieno upės teka, kur medaus upės teka ir kisieliaus krantai. Lietuva tą turi. Mes viso to turime. Aš dalyvavau istorijoje ir žinau, kad kūriau tą istoriją. Tai yra didžiausias apdovanojimas. Tai mūsų medalis, ne koks metalo gabaliukas.

Užrašė Stasė Skutulienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

„Svarbiausia žinoti, kad ne plytas mūriji, o statai bažnyčią…“

Šilutės pirmosios gimnazijos direktorė Laima Spirgienė paminėjo asmeninį jubiliejų. Daugiau negu pusė tų gražiai nugyventų metų prabėgo mokykloje, pastarieji 20 – einant direktorės pareigas. Kai rugsėjį į gimnaziją susirinko per 80 naujų moksleivių, direktorė jau spėjo su kiekvienu pasikalbėti. Gimnazistų iš viso yra gal 350. Ketverius metus jie čia auginasi sparnus skrydžiui į savarankišką gyvenimą. Direktorės šeimoje – trys sūnūs. Skaitytojams pateikiame interviu su Laima SPIRGIENE. – Asmeninis jubiliejus – tarsi proga mintimis grįžtelti į prabėgusius metus ir susimąstyti. Ar

2019-ieji – įsimintiniausi Šilutės senelių globos namams

Šiemet Šilutės senelių globos namų direktorė Evelina Balandė už aktyvumą, įvairių projektų skatinimą ir įgyvendinimą nominuota 2019 metų socialine darbuotoja. Šių metų gruodį sukaks 20 metų, kai veikia Šilutės senelių globos namai. Nuo pat įsikūrimo pradžios direktorės pavaduotoja socialiniams reikalams dirba Janina Sadauskienė. Šios moterys dalijasi mintimis apie socialinio darbą džiaugsmus, laimėjimus ir planus su „Pamario“ skaitytojais. Dėkinga gyvenimui Susitikimo metu E. Balandė dar kartą pasidžiaugė įvertinimu, kurį pasiekė tik bendrai su visu kolektyvu ir šių namų gyventojais, kurie, anot

Plinta nauja mada: pirkti mažiau, bet kokybiškų prekių

Jau aštuntą kartą spalio 4-13 d. uostamiestyje vyko Klaipėdos mados savaitė (Fashion Week Klaipėda). Įvairiose miesto erdvėse vyko įvairių projektų pristatymai, buvo galima dalyvauti dirbtuvėse, įsigyti unikalių mados kūrinių, o galiausiai išvysti tarptautinį madų šou. Visų šių renginių metu kalbėta apie ekologišką mados vartojimą. Festivalio dalyvė ir Šilutės išskirtinio dizaino drabužių parduotuvės „Stilinga kišenė“ savininkė Renata Dotienė dalijasi įspūdžiais iš festivalio ir plačiau pasakoja apie tvariąją madą. Kasmet R. Dotienė dalyvauja įvairiuose mados renginiuose. Ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje,

Mintys Petro Jakšto 120-ųjų gimimo metinių proga…

Artėja Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ premijos laureato Petro Jakšto 120-osios gimimo metinės. Į Amžinybę P. Jakštas išėjo Šilutėje iškėlus Lietuvos trispalvę. Palaidotas Šilutės kapinėse. „Kol yra gerų žmonių, žmogus nepražūsta“, – tai P. Jakšto žodžiai, prie kurių dera paminėti ir šiuos: „Aš visuomet mylėjau Dievą, Tėvynę, žmones ir knygas… Ką labiausiai – sunku pasakyti. Viskas jungėsi kartu“. Garbingiausias Šilutės rajone apdovanojimas – „Sidabrinės nendrės“ premija – kasmet teikiama nuo 1995 m. Pirmieji trys laureatai: Liudas Čičirka – tarptautinės klasės sunkiosios