Virgilijus Skirkevičius: „Tas Sąjūdžio laikas – laimė, kuri man brangiausia“

Virgilijus Skirkevičius: „Aš dalyvavau istorijoje ir žinau, kad kūriau tą istoriją. Tai yra didžiausias apdovanojimas“.

Rugpjūčio 25 d. sukanka 30 metų, kai Šilutėje buvo surengtas Sąjūdžio steigiamasis susirinkimas. Dalyvavo per 700 žmonių. Į Sąjūdžio Šilutės iniciatyvinę grupę buvo išrinkti 35 asmenys, vienas iš jų – dabar kukliai save vaistininku vadinantis Virgilijus Skirkevičius. Koks tas kelias į Sąjūdį, kokiu keliu eita su Sąjūdžiu?

„Pamario“ laikraščio svečias Virgilijus SKIRKEVIČIUS pasidalijo šiais prisiminimais:

– Mano rankose – du stori aplankai. Tai Sąjūdžio Šilutės skyriaus posėdžių protokolai, daugiausia rašyti Broniaus Katiliaus, vėliau – kitų žmonių. Viskas surašyta labai smulkmeniškai. Tuomet maniau, kad taip nereikėjo, tačiau kai mano sūnus istorikas Paulius rašė diplominį darbą, dėstytojai šiuos protokolus pavadino unikaliais Lietuvoje. Šilutės Sąjūdžio žmonės nesirgo provincijos sindromu. Minint Vilniuje Sąjūdžio 30-metį Egidijus Bičkauskas sakė, jog Šilutės Sąjūdis buvo kitoks, tai ir savarankiškas, ir politikuojantis. Juk mes bandėme kurti tikrą savivaldą, paruošėme jos projektus, turėjo dirbti teisininkai, o dirbome ir mes. Diskutavome, kūrėme, nors gal atrodytų, kad dirbome nereikalingą darbą, darbą ne pagal save.

Sąjūdžio Šilutės skyriaus posėdžių protokolai. Čia tik du sąsiuviniai iš daugelio. Petro Skutulo nuotr.

Mums rūpėjo visi dalykai, juk Šilutės miesto valdžia buvo perėmusi ir komunalinį rajono ūkį, ir vandentvarką, ir kita. Kai Šilutė – rajono miestas, gal tokių sprendimų ir nereikėjo. Tačiau mes jautėmės esą valstybės kūrėjai, mes kūrėme valstybę. Mes ruošėmės dirbti ir pasitraukę iš Lietuvos, jeigu kas… Mes nemėgome šiaudinio patriotizmo, kai mušamasi į krūtinę ar siekiama atkeršyti. Sąjūdžio misiją matėme suformuoti daugpartinę sistemą Lietuvoje, neturėti Sąjūdžio kaip vienintelės jėgos.

Pradžia
Sąjūdžio idėja brendo visoje Respublikoje. Daugėjo drąsos ir atsirado daugiau galimybių veikti. Istorija, kultūra, Vydūno klubas, iškili asmenybė Petras Jakštas. Čia ir Šarūnas Laužikas, Saulius Sodonis, kiti įkūrėme Vydūno klubą, kaip pasakė Vydūnas: „Mes esame tos giminės, kur žengia iš tamsos švieson“. Šiuos Vydūno žodžius vėliau perėmė ir Sąjūdis Šilutėje. Mus įkvėpė pokalbiai su Petru Jakštu, kuris laikė mus „už marškinėlių“. Jis buvo nukentėjęs gyvenime, suvokė, kas gali įvykti. Nebuvau drąsus, nes dar gyvendamas Panevėžyje, kai tebuvau devintokas, buvau tardytas dėl išplatintų lapelių su Maironio žodžiais: „Numesk, Tėvyne, rūbą, seną, kurį užvilko svetimi“. Patyriau, kas yra tardymas… Tačiau mane jie tuomet pamokė, – jeigu ėmė bijoti paauglių… Man pasidarė įdomu, kaip čia esame okupuoti. Mane, paprastos šeimos jaunuolį, tie įvykiai nukreipė geru keliu.

Tačiau pažinau ir baimę.
Dirbau tuomet Vainuto vaistinėje. Mano giminaitis Valdemaras Katkus (Atkuriamojo Seimo deputatas), Kauno Sąjūdžio dalyvis, savo bute su bendraminčiais tarėsi, ką daryti. Buvau ten ir aš. Ten ir paragino mane sugrįžus Šilutėje burti bendraminčius, steigti Sąjūdžio grupę. Tad impulsas, padrąsinimas ėjo iš Kauno. Pamenu, parvažiavęs einu iš stoties Lietuvininkų gatve ir sutinku Sergejų Paciuką, tuomet dirbusį Šilutės teatre. Turėjau planą pradėti nuo Vydūno klubo. O Sergejus ir sako, esi vydūnietis, gal reikėtų kurti Sąjūdį? Tai toks iniciatyvinis taškas, sakyčiau, jokiu būdu ne mintis, kad mes Sąjūdį sukūrėme. Tada susivienijo teatras, Vydūno klubas, dar mokytojų ir kitų žmonių. Tai ir buvo pradžia. Vienus kvietėme, kiti patys atėjo. Mane stebino jų drąsa. O gal kažkam tarnauja?
Esu iš tų, kurie siekė Nepriklausomybės be išlygų, be delsimo. Buvo ir kitaip maniusių. Buvo ir stebėtojų iš šalies. Sulaukiau skambučių, grasinimų, įspėjimų, kad ras negyvą griovy. Tačiau Sąjūdžio banga davė drąsą, pasitikėjimą. Kai daug žmonių palaiko, jie suteikia tau atramą.

Veikla
Sąjūdžio aktyvioji dalis buvo gal 20 procentų Lietuvos žmonių, bet svarbūs ir už nugarų stovėjusieji, ir planų geriau gyventi turėjusieji. Buvo ekonominių, ūkinių permainų troškusių. Ir tokią revoliuciją irgi reikia valdyti. Sąjūdis neleido kerotis ekstremizmui. Per mitingus, kurie buvo daugiatūkstantiniai, visada baimintasi provokacijų. To gali būti ir susirinkus mažiau žmonių. Rengėme susitikimą su kariškiais, kuriems buvo paskirtas sklypas Šilutėje daugiabučiui namui statytis. Tuomet TSRS Aukščiausiosios tarybos deputato Egidijaus Bičkausko prašėme kreiptis Maskvoje į ministrą Jazovą ir aiškintis, kada iš Lietuvos išves okupacinę kariuomenę. Mes daug tarėmės, kaip per susitikimą su kariškiais išvengus galimų provokacijų. Viešo susitikimo kariškiai atsisakė. Namo nepastatė. Saugumo tarnybos darbuotojai mus fotografuodavo, įtraukdavo į specialius sąrašus.
Sąjūdžio Šilutės taryboje vykdavo diskusijos, ką siūlyti, kam nepritarti, ruošdavomės ir iš anksto atskirai. Juk iniciatyvų būdavo gausybė ir įvairiausių. Buvau Tarybos pirmininkas, tad turėdavau suderinti kraštutines pozicijas. Buvo garbaus amžiaus žmonių, tremtinių, buvo ir jaunimo. Buvau ne tiek lyderis ir šauklys, kiek kompromisų ieškotojas. Turėjome ir labai radikalių asmenų…
Važiavome po rajono miestelius, kaimus ir ten kūrėme Sąjūdžio grupes. Jų atstovai dalyvaudavo Sąjūdžio Šilutės tarybos posėdžiuose. Teko įtikinti visus, kad Sąjūdis negali tapti vienvaldis kaip komunistų partija, būtina politinių jėgų įvairovė. Todėl rinkimuose Sąjūdis remdavo įvairius kandidatus, gerai įsigilinęs ir įvertinęs jų veiklą.
Mums teko išreikšti savo nuomonę apie partijos pirmąjį sekretorių Šilutėje Julių Ulbą. Manau, galėjome drąsiau, atviriau išsakyti savo neigiamą nuomonę, nors svarbu, kad bent sušvelnintą išsakėme. Partijos vadovai mus įspėdavo ir dėl Vydūno klubo veiklos. Labiau buvome linkę bendrauti su Vykdomojo komiteto pirmininku Adomu Čižausku, nes visais atvejais dėl ūkinių reikalų buvo prasmingi tokie ryšiai.

Valdžia
Per rinkimus į Šilutės miesto tarybą išrinko vien Sąjūdžio atstovus (V. Skirkevičius 5 metų kadenciją buvo Tarybos pirmininku, o Antanas Krušnauskas – Šilutės miesto meras, Šilutės rajono savivaldybės taryba turėjo pirmininką, administracijai vadovavo valdytojas – red. pastaba). Rajono Taryboje buvo pusė Sąjūdžio atstovų, jiems teko ir pirmininko postas, kurį užėmė Vitalijus Šopis, o ūkinę valdžią palikome nomenklatūrai. Buvau net valdyboje ten, nuolat balsavau ne kaip visi. Prisižiūrėjau… Iš ten mane pašalino, nes trukdžiau, vis pasigesdamas argumentų.

Buvau ne tiek lyderis ir šauklys, kiek kompromisų ieškotojas. Turėjome ir labai radikalių asmenų…

Revoliucija – tai toks etapas, kai labai norisi būti teisingu. Romantizmo mes turėjome daug, bet patirties – mažai. Tu iš tribūnos kalbi viena, o tau už nugaros kiti daro kita… Gal esi kvailas, jeigu deklaruoji viena, o veši neteisingumas? Mus valdžioje užvertė skundais, žmonės reikalavo teisingumo ir gerovės čia pat ir dabar. Tie pirmieji metai valdžioje mums buvo sunkūs: ar sėdėsime prie to paties valdžios lovio, ar darysime pokyčius? Todėl labai džiaugiausi, kai išėjau iš valdžios. Aš esu medikas, vaistininkas, turiu savo pašaukimą. Kovoti už Lietuvos laisvę man buvo svarbu. Tą padariau.

Esu dalyvavęs užsienyje daugelyje konferencijų, kaip kurti valstybę, demokratiją. Daug važinėjau. Dalyvavome įvairiose tarptautinėse asociacijose. Girdėjau Maskvos raginimų pasilikti sąjungoje. Man žinomos ir Europos Sąjungos kūrimo užuomazgos. Prisidėjau, kad Šilutės žmonės bendradarbiautų ne tik su Vokietija, bet ir su Švedija, Danija, kad keičiantis delegacijomis jose būtų ne tik valdžios atstovai, bet ir pedagogai, kitų sričių darbuotojai.
Sunkiausia man buvo, kai po rinkimų mums teko atsisėsti ant savo užpakalio: išsyk sulaukiau skambučio, sakė: „Kaip jūs nuvarėte Lietuvą…“ Pirmą dieną esu Šilutės miesto tarybos pirmininkas, o man sako: to nėra, to trūksta, kodėl? Tarsi kitą dieną visko turėjo būti pilna. Juk ir žmogus pats turi dirbti, stengtis. Nėra vienos kapsulės ligai įveikti, būtinos didelės paties žmogaus vidinės pastangos.

Apdovanojimas
Pats didžiausias mano gautas apdovanojimas – tai tie metai, kai mes visi tapome bendraminčiais, bendražygiais, draugais, bičiuliais. Su Sąjūdžiu tiek žmonių sutikau, pažinau, įsiminiau. Tai – apdovanojimas, medalis. Sakiau saviškiams iš Sąjūdžio, jog jie nė neįsivaizduoja, kokį apdovanojimą gavo – nuostabų laiką. Mažai kartų, mažai tautų tą išgyvena. Toks pakilimas! Tas Sąjūdžio laikas – laimė, kuri man brangiausia, kurios niekaip pats nesukursi, tos brolystės, to pasitikėjimo, pakilimo, kai gatvėmis minios eina, mitinguose šimtai tūkstančių žmonių susirenka, vėliavų šimtai plazda, tu su žmogum kalbiesi ir jis priėjęs kalbasi. Vienas pats sau tokios dovanos nesukursi. Tačiau mes tokią dovaną gavome. Esame lietuviai vieni iš laimingiausių. Geriausia gyventi, kur pieno upės teka, kur medaus upės teka ir kisieliaus krantai. Lietuva tą turi. Mes viso to turime. Aš dalyvavau istorijoje ir žinau, kad kūriau tą istoriją. Tai yra didžiausias apdovanojimas. Tai mūsų medalis, ne koks metalo gabaliukas.

Užrašė Stasė Skutulienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šeimų diena Švėkšnoje

Šeimų šventė – tai vienas iš šilčiausių ir mieliausių renginių, į kurį drąsiai jungiasi Švėkšnos seniūnijos šeimos. Gegužės 15 dieną  Tradicinių amatų centro kiemelyje suaugusių šokių kolektyvas „Šalna“ su partneriais – Tradicinių amatų centru ir Švėkšnos „Saulės“ gimnazija surengė šventę, kurioje buvo gausu užsiėmimų vaikams, tėveliams ir seneliams. Šventė tęsėsi​ įvairiose veiklose pagal pasirinkimą: piešimas ant veido, linksmosios estafetės, smiginis, spalvinimas kreidelėmis, 3 metrų paveikslo piešimas, muilo burbulai. Kaip ir kasmet, šventės metu, buvo apdovanoti praėjusiais metais gimę mažieji Švėkšnos

Pagėgių krašto bibliotekininkai – Krokuvoje

Gegužės 18-19 d. Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos bendruomenė dalyvavo Lietuvos kultūros darbuotojų profesinės sąjungos dovanotoje pažintinėje–kultūrinėje kelionėje po „Lenkijos deimantu“ bei „Karalių ir bažnyčių miestu“ vadinamą Krokuvą. Profesionalių gidų vedamų ekskursijų metu aplankyti įžymiausi šio šlovingos praeities autentika alsuojančio miesto architektūros, kultūros, istorijos, gamtos objektai. Pabuvota į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktame Krokuvos istoriniame centre, kurį sudaro Senamiestis, Vavelio kalva ir Kazimiero kvartalas. Virš Krokuvos senamiesčio iškilusi Vavelio kalva pagėgiškius sužavėjo didingais renesanso stiliaus XVI a. karališkaisiais rūmais bei

90 Genės Ruzvaltienės metų prabėgo Žemaičių Naumiestyje

Gegužės 21-ąją 90-ąjį gimtadienį šventusi Genė Ruzvaltienė gimė, užaugo ir tebegyvena toje pačioje gatvėje, Žemaičių Naumiestyje. Dešimtąją dešimtį metų pradėjusi žilagalvė vis dar mėgsta žiūrėti televizorių, pati išsiverda valgyti. Gyvena kartu su sūnumi Alfonsu. Kieme daug daugiamečių gėlių, kurios reikalauja mažiau priežiūros – sveikata nebe ta, kad galėtų daug lankstytis. Sako, ir perkūnijos tebebijanti, kaip vaikystėje… „Augome penki vaikai: du broliai ir trys seserys. Nors ir daug šeimoje buvo vaikų, mano vaikystė buvo graži. Tėvelis buvo auksinių rankų meistras, buvo

Palaiminimų šeštadienis Šilutėje

Pirmą kartą Šilutėje buvo surengtas Palaiminimų šeštadienis, kurio pirmoji dalis vyko H. Šojaus dvaro konferencijų centre, antroji – Šilutės Šv. Kryžiaus katalikų bažnyčioje. Gegužės 18–oji įeis į tikinčiųjų bendruomenės istoriją, mat Palaiminimų šeštadienio renginys sutraukė gausybę žmonių: dalyvavo vaikų ir jaunimo, suaugusiųjų bei senjorų. Mokymus vedė katalikų bendruomenės atstovai iš Slovakijos, grupė „Martindom“. Jų giesmės žadino viltį ir kvietė kartu džiaugtis bei šlovinti Viešpatį. Palaiminimų šeštadienio „Taigi jūs siekite aukštesnių malonės dovanų“ pagrindinis organizatorius buvo Šilutės dekanatas, dalyvavo rajono katalikų