Teatro vadovė ir dvasinio konsultavimo specialistė

Rugsėjo pradžioje Šilutės kamerinio dramos teatro direktorė Ramunė Kiniulytė gimtadienio proga sulaukė dėmesio – ne šiaip gimtadienis, jau 40 metų. Kilusi iš Tauragės, jau 18 metų Šilutėje. Po teologijos mokslų studijų bendrakursė pakvietė į Šilutę, dirbo versle. Teatre – jau keturiolikti metai, jam vadovauja 12 metų. Baigė magistrantūrą, nenutolo nuo religijotyros, papildomai įgijo dvasinio konsultavimo žinių.

Šilutės kultūros ir pramogų centre jau triūsia statybininkai – šį pastatą pradedama renovuoti. Šilutės kamerinis dramos teatras prisiglaudė buvusiame vaikų darželyje (Liepų 16, Šilutėje). Visos paskirtos patalpos prikrautos įvairių daiktų. Čia bus ir teatro salė, bet kolektyvas turės ją įsirengti…  Čia miestelėnus kvies į spektaklius, daugelį jų rodo mokyklose, bendruomenių namuose. Šiuo metu teatre dirba režisierius, 3 aktoriai, scenografas ir direktorė.

Gimtadienio proga Šilutės kamerinio teatro direktorę Ramunę Kiniulytę pasveikino Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis ir Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Dalia Rudienė. Gerdos Belokopytovos nuotr.

„Pamarys“ pakalbino Ramunę KINIULYTĘ.

– Kai palyginate savo gimtąją Tauragę su Šilute, ar pastaroji per 18 metų jau tapo brangiausia?

– Kai į Šilutę atvažiavau pirmą kartą, pamačiau nuostabią pagrindinę Lietuvininkų gatvę. Tokia žalia, tiek daug medžių! Ji man tokia graži pasirodė. Tiek šio krašto istorijos akcentų, tiek senamiesčio įspūdingų statinių. Tauragėje to nėra. Vandenys – kita kalba. Bijau vandens. Bet esu plaukusi Minija, ten tikra Venecija. Minijos kaimas turi savo aurą – pabūni ten ir kitaip pasijunti.

Kita pusė: kiekvienas vadovas, jeigu nori būti gerbiamas kolektyvo, turi palaikyti kultūrą. Mažai investuoji, o grąžos gauni daug. Palyginus su kelių tiesimu, pastatų rekonstrukcijomis ir visa kita, į kultūrą tereikia investuoti nedaug. Lyginu dvasinę naudą su konkrečiu produktu. Tačiau kai žmogus dvasiškai blogai jaučiasi, ar materialinių vertybių kūrimas didės, klestės?

– Iš mokyklos visi išeiname į gyvenimą, ant kultūros pamato augame, bręstame kaip piliečiai, asmenybės, darbininkai ar darbuotojai? Kultūra, istorija ugdo žmogų.

– Taip, bet kaip mes ėmėme tą visumą skaidyti: šeima, darbas, kultūra, verslas… Nematome žmogaus gyvenimo kaip visumos. Sako, kurkime darbo vietas, netekusiems jo mokėkime pašalpas. Ir girdime, kad reikia ugdyti pilietinį sąmoningumą, vertybių sampratą, poreikį… Dar kita tarsi atskira sritis – pagalba šeimai. Dar – mokykime, auklėkime vaikus. O reikalinga visuma. Tik visuma. Ir joje – kultūra, kuri be visuomenės neegzistuoja. Jai reikia žmogaus, reikia bendruomenės, kuriai skirtų savo sukurtą vertę. Nei švietimas, nei kultūra neegzistuoja tik sau.

– Tačiau per pastaruosius beveik 30 Nepriklausomybės metų Lietuvoje požiūris į kultūrą toks: jei liks pinigų, gaus… Tai baisi klaida?

– 30 metų valstybės istorijoje – labai nedaug. Tai mažas žingsnelis. Vis bandome sukurti savo pilnavertiškumą, pajusti ir suvokti, ką reiškia būti laisviems. Po okupacijos dešimtmečių dar reikia laiko išgryninti sąmonę. Prisimenu, nuvažiavome vaidinti į kaimą ir užėjome pas močiutę pieno. Kiek ji sukaupusi stiklainių!.. Sako, gal prireiks. Žmogus neužmiršo anų nepriteklių laikų. Jauni žmonės jau kitokie. Jiems lengviau įveikti rūpesčius, jie to nesureikšmina, nepasimeta, vertina iš visų pusių, drąsiai klausia ir nebijo suklysti. Jaunimas auga, įsilieja į aktyvų gyvenimą, tačiau nesutikčiau, kad ir vyresnių žmonių, senjorų nebereikia. Dar Seneka sakė, kad aukščiausios prabos auksas – tai patirtis. O ji ateina ne per vieną dieną. Kaita neišvengiama: jauni žmonės pakeis mus. Negaliu nurašyti tos sovietmečio kartos, tiek blaškytos, iškentusios.

– Jums tik 40 metų, tad sovietmečio teko tik šiek tiek matyti…  

– Gal taip tik nuskambėjo. Tačiau kai palyginu save su 25 metų jauno žmogaus elgsena, požiūriu, rodos, mus skiria šimtmečiai. Jis važiuos į užsienį, ten susiras… Toks laisvumas! Matyt, tie savotiški barjerai yra mūsų sąmonėje, juos išvartyti reikia stiprios jėgos.

Taip, man teko gal kokių 10 metų sovietmečio, tačiau mūsų šeimai tai buvo labai sunkūs metai. Mama neteko darbo, ji užaugusi Rusijoje. Tėvelio tėvai buvo ištremti. Būdavo geriau politikos vengti, nes kildavo audros…

Žmonės – geri. Jie visur geri. Šilutėje – irgi. Jei žmonės pikti, nepatenkinti – tai natūralios emocijos, kurios ateina ir praeina. O gyvenimas sukuria situacijas, gyvenimas yra didelis stresas. Kaip tu jį priimi, tavo reikalas. Labai džiaugiuosi savo kolegomis. Buvome šventėje Bikavėnuose – koks jaukumas, kiek šilumos. Gavau vairuotojos teises, tai galiu apvažiuoti visas rajono šventes. Nevertinkime, kad dainuoja ne profesionalai, bet vertinkime, kad žmonės repetuoja, mokosi ir išeina į sceną dainuoti. Vertinkime, kaip žmonės susirinkę klausosi tų dainų, sėdi ir linguoja, ploja. Svarbu pajusti tą bendruomeniškumą. Žmogui reikia su kitais būti, kažkuo dalintis, o kultūros renginys tam ir tarnauja. Pokyčius rajono kultūroje apriboja ištekliai, galimybės ir vizijos stoka. Ir Šilutės krašto vizijos reikia, neužtenka pasakyti, kad žmonės ir vanduo kuria čia… Kelkime klausimą, bus ir atsakymas.

– Gal jau metas pakalbėti apie Šilutės kamerinį dramos teatrą?

– Mūsų teatras – mažas, bet jis profesionalų teatras. Stengiamės neatsilikti nuo teatro tendencijų, išsaugoti tai, kas yra profesionalu. Profesionalų teatro nereikia lyginti su mėgėjų teatru. Namų šeimininkė gali gaminti fantastiškų patiekalų, tačiau ar ji sugebės paruošti restorano lygio gaminį? Turime aštuonių spektaklių repertuarą. Esame paruošę naujieną – literatūrinę komediją „Ekstrasenė“. Kai susitvarkysime salę – parodysime. Bandysime pristatyti Alfonsą Nyką–Niliūną. Bendruomenėms turime dvi edukacines programas pagal Vytautą Mačernį ir Hermaną Zudermaną. Pastaruosius spektaklius noriai priima bendruomenės, mokyklos. Pastarosiose teatro spektakliai  padeda sudominti mokinius perskaityti vieną ar kitą knygą.

– O kas tai? Dvasinis konsultavimas? Tai iš religijos mokslų, teologijos srities? Gal pakonsultuotumėte mane?

– Netekties skausmas prilygsta ryšiui, kurio nenutrauks nei laikas, nei niekas kitas. Jūsų skausmas – dar didelis, nedaug laiko praėjo. Ir ašaros suprantamos. Reikia nenustoti kalbėtis su sūnumi, nors jis Amžinybėje. Jis niekur neišėjo, tik pasikeitė jo buvimas…

Aš esu tikinti, kalbu tai, kuo tikiu. Manau, mirusieji žino, kaip mes gyvename, elgiamės. Jie jaučia artimųjų meilės šilumą, mūsų skausmą. Meilė niekur nedingsta, ji visada liks. Ir ilgesys liks, ir skausmas, bet jis neturi apsunkinti mirusiojo ir jo netekusiųjų gyvenimų. Amžinybėje yra gyvenimas. Kitas ir kitoks. Ne, moksliškai jums to nepagrįsiu. Ar įmanoma moksliškai pagrįsti meilę? Įsimyli, myli ir jau nemyli. Yra dalykai, kurių nepagrįsi.

Netekau mamos. Kai nuvažiuoju prie kapo, su ja kalbuosi. Man to reikia. Matau, kaip tvarkomi kapai. Kartais tai yra skausmo išraiška: sodina ir persodina gėles… Kitaip su skausmu nesusidoroja. Yra ir norinčiųjų išsiskirti parenkant paminklą bei kita. Ir to yra.

Dvasinis konsultavimas – ne mokslas. Aš ne psichiatrė, ne psichologė. Pati daug išgyvenu. Prabėgo penkeri metai po mamos mirties. Sakytum daug, o man – ne. Aš galiu išklausyti, pasikalbėti, galiu patarti. Psichologijos dalykai man nėra svetimi. Pastebėjau, kai žmogus išgyvena netektį, jis dar šeimoje turi kam pasiguosti. Kiti ir to neturi. Aš turiu šeimą, auginame penkerių dukrą Saulę. Kiekvienam ir jo gyvenimas duoda įvairios patirties. Bet yra žmonių, kurie slepia, kad buvo atėję pasikonsultuoti. Visuomenėje gaji nuomonė: kiek čia gali verkti? Mėnesį kokį paverkei, užtenka. Gal kiek ilgiau…

– Ir jūsų paminėtas Seneka knygoje „Laiškai Lucilijui“ rašo, kad ilgai rodomas skausmas netekus artimojo sulaukia pajuokų. Tiksliai nepacituosiu, bet mintis tokia, kad visuomenė nepriima ilgai rodomo skausmo.

– Užgniaužtas ir slepiamas skausmas naikina, gniuždo. Bijojimas gedėti, verkti, baimė, ką kiti pagalvos, ką pasakys… Slėpti savo išgyvenimus, liūdesį, skausmą ir kentėti yra blogai.  Diena geresnė, diena blogesnė. Jos keičiasi. Tačiau jeigu visą skausmą laikysi savyje, jei neišsikalbėsi, nepalengvės. Tik reikia mokyti ir skatinti žmones išsikalbėti. Ir šeimoje šalia gali būti žmogus, kuriam nerūpi, kaip tu jautiesi. Tiesiog gyvenime yra daug vienatvės, vienišumo. O noras išsikalbėti yra begalinis… Kai neišsikalbama su artimaisiais arba jų nėra, žmonės kalbasi su augintiniais. Tačiau to keturkojo netektis būna tokia didelė ir slegianti, kad žmogui prireikia specialistų pagalbos, kaip išgyvenus tą netektį.

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

„Vaikas mus išmokė gyventi kitaip“

Neretai daugelis net nepagalvoja, kodėl jaučiasi nelaimingi, lyg juos kamuotų nuolatinės pagirios, nors alkoholio nevartojo nė lašo. Tokį „malonų“ jausmą taip pat sukelia ir stresas, nuovargis, blogas maistas bei nekokybiškas miegas. Norint švytėti, pasitikėti savimi ir jaustis puikiai, vertėtų sunerimti dėl savo ir savo vaikams diegiamų gyvenimo įpročių, nes be tinkamos mitybos, gero poilsio, fizinės veiklos ir dvasinio tobulėjimo veikiausiai kasdienės šypsenos veide gali taip ir neatsirasti. Apie tai, kodėl nusprendė pakeisti savo gyvenimo būdą ir kaip visai šeimai sekasi

Kaip parduoti būstą?

Keičiate gyvenamąją vietą, tačiau dar nepardavėte savo senojo būsto? Jie taip, čia rasite patarimų, kaip greitai ir už gerą kainą parduoti būstą. Norint parduoti būstą svarbu suprasti, kad tai nėra vienos dienos darbas, šis procesas gali užtrukti amžinybę. Kad taip neatsitiktų, svarbu žinoti, ko reikia sėkmingam pardavimui.  Kriterijai, į kuriuos verta atsižvelgti norint parduoti būstą:   Dokumentacija Rinka Pateikimas Reklamos platinimas Bendravimas su potencialiu pirkėju Sutartis Dokumentacija Įsitikinkite, ar galite parduoti būstą. Tai turėtų būti pirmas žingsnis kurio privalote imtis.

Ar apmokestins automobilių stovėjimą Šilutės centrinėje gatvėje?

Šilutės r. savivaldybės tarybos Ekonomikos ir finansų komitete išklausyta informacija dėl galimybės apmokestinti automobilių stovėjimą Šilutės miesto centrinėse – Lietuvininkų ir Tilžės – gatvėse. Tilžės gatvėje dabar įprasta automobilius statyti abipus gatvės, važiuoti telieka siauroku gatvės viduriu. Kad miesto centras užkimštas stovinčiais automobiliais, jau niekas neneigia. Ką daryti? Posėdyje paminėta, kad automobilių stovėjimo aikštelės yra šalia Šilutės kultūros ir pramogų centro pastato, Šilutės H. Šojaus muziejaus, tačiau centrinėje Lietuvininkų gatvėje jų nuolatos pristatyta tiek, kiek tik telpa. Yra aikštelės netoli

„Atsiverkime: pasaulio grožis – mūsų sieloje“

Tokiais žodžiais lapkričio 22 d. prasidėjo Šilutės trečiojo amžiaus universiteto renginys, kuriame dalyvavo psichologė Rūta Gagienė, architektė, fotografė, dailininkė ir muzikantė Tatjana Petravičienė. Savo pirmosios poezijos knygos eilėmis pasidalijo Irena Šeputienė, padedama TAU literatų būrelio narių. Suaugusiųjų mokymo centro direktoriaus pavaduotoja Daiva Būdvytienė papasakojo apie suaugusiųjų mokymosi savaitės „Mokymosi pasaulis laukia. Keliaukime“ renginius. Veikė I. Šeputienės knygų ir T. Petravičienės pieštų fraktalų parodėlės. Renginio vedėja Aldona Sapronaitienė, priminusi Vydūno žodžius „Tik kuriantis žmogus yra gražus“, pirmiausia pakvietė kalbėti psichologę Rūtą