Teatro vadovė ir dvasinio konsultavimo specialistė

Rugsėjo pradžioje Šilutės kamerinio dramos teatro direktorė Ramunė Kiniulytė gimtadienio proga sulaukė dėmesio – ne šiaip gimtadienis, jau 40 metų. Kilusi iš Tauragės, jau 18 metų Šilutėje. Po teologijos mokslų studijų bendrakursė pakvietė į Šilutę, dirbo versle. Teatre – jau keturiolikti metai, jam vadovauja 12 metų. Baigė magistrantūrą, nenutolo nuo religijotyros, papildomai įgijo dvasinio konsultavimo žinių.

Šilutės kultūros ir pramogų centre jau triūsia statybininkai – šį pastatą pradedama renovuoti. Šilutės kamerinis dramos teatras prisiglaudė buvusiame vaikų darželyje (Liepų 16, Šilutėje). Visos paskirtos patalpos prikrautos įvairių daiktų. Čia bus ir teatro salė, bet kolektyvas turės ją įsirengti…  Čia miestelėnus kvies į spektaklius, daugelį jų rodo mokyklose, bendruomenių namuose. Šiuo metu teatre dirba režisierius, 3 aktoriai, scenografas ir direktorė.

Gimtadienio proga Šilutės kamerinio teatro direktorę Ramunę Kiniulytę pasveikino Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis ir Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Dalia Rudienė. Gerdos Belokopytovos nuotr.

„Pamarys“ pakalbino Ramunę KINIULYTĘ.

– Kai palyginate savo gimtąją Tauragę su Šilute, ar pastaroji per 18 metų jau tapo brangiausia?

– Kai į Šilutę atvažiavau pirmą kartą, pamačiau nuostabią pagrindinę Lietuvininkų gatvę. Tokia žalia, tiek daug medžių! Ji man tokia graži pasirodė. Tiek šio krašto istorijos akcentų, tiek senamiesčio įspūdingų statinių. Tauragėje to nėra. Vandenys – kita kalba. Bijau vandens. Bet esu plaukusi Minija, ten tikra Venecija. Minijos kaimas turi savo aurą – pabūni ten ir kitaip pasijunti.

Kita pusė: kiekvienas vadovas, jeigu nori būti gerbiamas kolektyvo, turi palaikyti kultūrą. Mažai investuoji, o grąžos gauni daug. Palyginus su kelių tiesimu, pastatų rekonstrukcijomis ir visa kita, į kultūrą tereikia investuoti nedaug. Lyginu dvasinę naudą su konkrečiu produktu. Tačiau kai žmogus dvasiškai blogai jaučiasi, ar materialinių vertybių kūrimas didės, klestės?

– Iš mokyklos visi išeiname į gyvenimą, ant kultūros pamato augame, bręstame kaip piliečiai, asmenybės, darbininkai ar darbuotojai? Kultūra, istorija ugdo žmogų.

– Taip, bet kaip mes ėmėme tą visumą skaidyti: šeima, darbas, kultūra, verslas… Nematome žmogaus gyvenimo kaip visumos. Sako, kurkime darbo vietas, netekusiems jo mokėkime pašalpas. Ir girdime, kad reikia ugdyti pilietinį sąmoningumą, vertybių sampratą, poreikį… Dar kita tarsi atskira sritis – pagalba šeimai. Dar – mokykime, auklėkime vaikus. O reikalinga visuma. Tik visuma. Ir joje – kultūra, kuri be visuomenės neegzistuoja. Jai reikia žmogaus, reikia bendruomenės, kuriai skirtų savo sukurtą vertę. Nei švietimas, nei kultūra neegzistuoja tik sau.

– Tačiau per pastaruosius beveik 30 Nepriklausomybės metų Lietuvoje požiūris į kultūrą toks: jei liks pinigų, gaus… Tai baisi klaida?

– 30 metų valstybės istorijoje – labai nedaug. Tai mažas žingsnelis. Vis bandome sukurti savo pilnavertiškumą, pajusti ir suvokti, ką reiškia būti laisviems. Po okupacijos dešimtmečių dar reikia laiko išgryninti sąmonę. Prisimenu, nuvažiavome vaidinti į kaimą ir užėjome pas močiutę pieno. Kiek ji sukaupusi stiklainių!.. Sako, gal prireiks. Žmogus neužmiršo anų nepriteklių laikų. Jauni žmonės jau kitokie. Jiems lengviau įveikti rūpesčius, jie to nesureikšmina, nepasimeta, vertina iš visų pusių, drąsiai klausia ir nebijo suklysti. Jaunimas auga, įsilieja į aktyvų gyvenimą, tačiau nesutikčiau, kad ir vyresnių žmonių, senjorų nebereikia. Dar Seneka sakė, kad aukščiausios prabos auksas – tai patirtis. O ji ateina ne per vieną dieną. Kaita neišvengiama: jauni žmonės pakeis mus. Negaliu nurašyti tos sovietmečio kartos, tiek blaškytos, iškentusios.

– Jums tik 40 metų, tad sovietmečio teko tik šiek tiek matyti…  

– Gal taip tik nuskambėjo. Tačiau kai palyginu save su 25 metų jauno žmogaus elgsena, požiūriu, rodos, mus skiria šimtmečiai. Jis važiuos į užsienį, ten susiras… Toks laisvumas! Matyt, tie savotiški barjerai yra mūsų sąmonėje, juos išvartyti reikia stiprios jėgos.

Taip, man teko gal kokių 10 metų sovietmečio, tačiau mūsų šeimai tai buvo labai sunkūs metai. Mama neteko darbo, ji užaugusi Rusijoje. Tėvelio tėvai buvo ištremti. Būdavo geriau politikos vengti, nes kildavo audros…

Žmonės – geri. Jie visur geri. Šilutėje – irgi. Jei žmonės pikti, nepatenkinti – tai natūralios emocijos, kurios ateina ir praeina. O gyvenimas sukuria situacijas, gyvenimas yra didelis stresas. Kaip tu jį priimi, tavo reikalas. Labai džiaugiuosi savo kolegomis. Buvome šventėje Bikavėnuose – koks jaukumas, kiek šilumos. Gavau vairuotojos teises, tai galiu apvažiuoti visas rajono šventes. Nevertinkime, kad dainuoja ne profesionalai, bet vertinkime, kad žmonės repetuoja, mokosi ir išeina į sceną dainuoti. Vertinkime, kaip žmonės susirinkę klausosi tų dainų, sėdi ir linguoja, ploja. Svarbu pajusti tą bendruomeniškumą. Žmogui reikia su kitais būti, kažkuo dalintis, o kultūros renginys tam ir tarnauja. Pokyčius rajono kultūroje apriboja ištekliai, galimybės ir vizijos stoka. Ir Šilutės krašto vizijos reikia, neužtenka pasakyti, kad žmonės ir vanduo kuria čia… Kelkime klausimą, bus ir atsakymas.

– Gal jau metas pakalbėti apie Šilutės kamerinį dramos teatrą?

– Mūsų teatras – mažas, bet jis profesionalų teatras. Stengiamės neatsilikti nuo teatro tendencijų, išsaugoti tai, kas yra profesionalu. Profesionalų teatro nereikia lyginti su mėgėjų teatru. Namų šeimininkė gali gaminti fantastiškų patiekalų, tačiau ar ji sugebės paruošti restorano lygio gaminį? Turime aštuonių spektaklių repertuarą. Esame paruošę naujieną – literatūrinę komediją „Ekstrasenė“. Kai susitvarkysime salę – parodysime. Bandysime pristatyti Alfonsą Nyką–Niliūną. Bendruomenėms turime dvi edukacines programas pagal Vytautą Mačernį ir Hermaną Zudermaną. Pastaruosius spektaklius noriai priima bendruomenės, mokyklos. Pastarosiose teatro spektakliai  padeda sudominti mokinius perskaityti vieną ar kitą knygą.

– O kas tai? Dvasinis konsultavimas? Tai iš religijos mokslų, teologijos srities? Gal pakonsultuotumėte mane?

– Netekties skausmas prilygsta ryšiui, kurio nenutrauks nei laikas, nei niekas kitas. Jūsų skausmas – dar didelis, nedaug laiko praėjo. Ir ašaros suprantamos. Reikia nenustoti kalbėtis su sūnumi, nors jis Amžinybėje. Jis niekur neišėjo, tik pasikeitė jo buvimas…

Aš esu tikinti, kalbu tai, kuo tikiu. Manau, mirusieji žino, kaip mes gyvename, elgiamės. Jie jaučia artimųjų meilės šilumą, mūsų skausmą. Meilė niekur nedingsta, ji visada liks. Ir ilgesys liks, ir skausmas, bet jis neturi apsunkinti mirusiojo ir jo netekusiųjų gyvenimų. Amžinybėje yra gyvenimas. Kitas ir kitoks. Ne, moksliškai jums to nepagrįsiu. Ar įmanoma moksliškai pagrįsti meilę? Įsimyli, myli ir jau nemyli. Yra dalykai, kurių nepagrįsi.

Netekau mamos. Kai nuvažiuoju prie kapo, su ja kalbuosi. Man to reikia. Matau, kaip tvarkomi kapai. Kartais tai yra skausmo išraiška: sodina ir persodina gėles… Kitaip su skausmu nesusidoroja. Yra ir norinčiųjų išsiskirti parenkant paminklą bei kita. Ir to yra.

Dvasinis konsultavimas – ne mokslas. Aš ne psichiatrė, ne psichologė. Pati daug išgyvenu. Prabėgo penkeri metai po mamos mirties. Sakytum daug, o man – ne. Aš galiu išklausyti, pasikalbėti, galiu patarti. Psichologijos dalykai man nėra svetimi. Pastebėjau, kai žmogus išgyvena netektį, jis dar šeimoje turi kam pasiguosti. Kiti ir to neturi. Aš turiu šeimą, auginame penkerių dukrą Saulę. Kiekvienam ir jo gyvenimas duoda įvairios patirties. Bet yra žmonių, kurie slepia, kad buvo atėję pasikonsultuoti. Visuomenėje gaji nuomonė: kiek čia gali verkti? Mėnesį kokį paverkei, užtenka. Gal kiek ilgiau…

– Ir jūsų paminėtas Seneka knygoje „Laiškai Lucilijui“ rašo, kad ilgai rodomas skausmas netekus artimojo sulaukia pajuokų. Tiksliai nepacituosiu, bet mintis tokia, kad visuomenė nepriima ilgai rodomo skausmo.

– Užgniaužtas ir slepiamas skausmas naikina, gniuždo. Bijojimas gedėti, verkti, baimė, ką kiti pagalvos, ką pasakys… Slėpti savo išgyvenimus, liūdesį, skausmą ir kentėti yra blogai.  Diena geresnė, diena blogesnė. Jos keičiasi. Tačiau jeigu visą skausmą laikysi savyje, jei neišsikalbėsi, nepalengvės. Tik reikia mokyti ir skatinti žmones išsikalbėti. Ir šeimoje šalia gali būti žmogus, kuriam nerūpi, kaip tu jautiesi. Tiesiog gyvenime yra daug vienatvės, vienišumo. O noras išsikalbėti yra begalinis… Kai neišsikalbama su artimaisiais arba jų nėra, žmonės kalbasi su augintiniais. Tačiau to keturkojo netektis būna tokia didelė ir slegianti, kad žmogui prireikia specialistų pagalbos, kaip išgyvenus tą netektį.

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Rekomenduojami video

Visi naujausi straipsniai

Lietuvos bankas ir kortos

Tarpukario Lietuvoje vienas populiariausių stalo žaidimų buvo kortos, jos buvo skirtos tiek žaidimams, tiek būrimui. 1924 m. Lietuvoje įsigaliojo kortų monopolis – jas gaminti galėjo tik valstybė, o platinti – tik tie, kurie turėjo valstybės leidimą. Atsivežti kortas iš užsienio buvo draudžiama, veikla buvo griežtai kontroliuojama valstybės institucijų. Šioje tarpukario kortų istorijoje Lietuvos bankas taip pat suvaidino nemažą vaidmenį. Lietuviškos kortos Lietuvoje kortos atsirado ir paplito Renesanso epochoje. Aistringas kortuotojas buvo Lenkijos karalius ir LDK kunigaikštis Žygimantas Senasis. Panašiu metu

Gyventojų saulės elektrinėms – dar 40 mln. eurų parama

Atsižvelgiant į smarkiai išaugusį įrengiamų saulės elektrinių populiarumą ir gyventojams aktyviai naudojantis valstybės parama, Energetikos ministerija antrą ketvirtį planuoja dar vieną 40 mln. eurų paramą. Planuojama, kad į paramą galės pretenduoti gyventojai, įsirengę arba didinę turimų elektrinių galią nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. arba dar planuojantys įsirengti elektrinę ar padidinti esamos galią. Saulės modulių kainos per metus sumažėjo perpus. Šiuo metu vidutinė pigesnių 10 kW saulės elektrinių įsirengimo kaina gali svyruoti tarp 5000-6000 eurų, brangesnių elektrinių – apie 8690

Policijos reidai: Šilutėje – 24 pažeidėjai

Tauragės apskrities VPK skelbia iš anksto suplanuotų ir paskelbtų policijos reidų rezultatus. Šilutėje – situacija prasčiausia. Policijos pareigūnai kovo 11-17 dienomis surengtų reidų metu tikrino vairuotojų veiklas, nesusijusias su vairavimu: naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis vairuojant, kai neturima laisvų rankų įrangos, privalomų saugos priemonių (saugos diržų, saugos šalmų, vaikams skirtų specialių sėdynių (prisegimo sistemų) naudojimą. Nustatyti 46 pažeidimai (Tauragė – 17, Šilutė – 24, Pagėgiai – 2, Šilalė – 3). Pažeidėjams surašyti administracinio nusižengimo protokolai. Primename, kad nuo kovo 19 d.

Pempės diena: jau stebimi šių paukščių tuoktuvių šokiai

Kovo 19 d. laikoma Pempės diena – bundančios gamtos ir atšilimo simboliu. Šiais metais Lietuvos ornitologų draugijos stebėtojai paprastąją pempę pastebėjo jau vasario pradžioje. Šylant klimatui ir orams vis anksčiau galima pastebėti daugiau pavasario šauklių, kurie pranašauja pasibaigusią žiemą. Pempės – įprasti pievų paukščiai Paprastoji pempė (Vanellus vanellus) – gan gerai žmonėms pažįstamas paukštis, išsiskiriantis savo išvaizda ir balsu. Tai atviro kraštovaizdžio paukštis, perėjimui renkasi gan įvairias vietas: pradedant atviromis pelkių plynėmis, šlapių durpynų plotais ir baigiant derlingomis įvairaus drėgnumo

Taip pat skaitykite