J. Basanavičius (sėdi centre) su kitais Lietuvos Tarybos nariais 1917 (Lietuvos nacionalinis muziejus)

Lapkričio 23-ioji yra lietuvių tautos patriarcho Jono Basanavičiaus gimimo diena: minime 170-ąsias metines. J. Basanavičius gimė 1851 metų lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime, Suvalkijoje.

Nepriklausomybės simbolis

J. Basanavičius studijavo Maskvos universiteto Istorijos-filosofijos fakultete, bet vėliau perėjo į Medicinos fakultetą. Gyveno Vilniuje, Maskvoje, Bulgarijoje, Prahoje, Vienoje. Mirė 1927 metų vasario 16 dieną, Lietuvai minint devintąsias Vasario 16-osios metines. J.Basanavičius palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

Daktaras Jonas Basanavičius, pirmininkavęs Lietuvos Tarybos posėdžiui, per kurį buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas, ryškių pėdsakų paliko ne tik Lietuvoje. Jo garbei pavadintų gatvių yra ir Bulgarijoje, kur šis mokslininkas ir uolus tautosakos rinkėjas praleido beveik ketvirtį amžiaus.

Be galo simboliška tai, kad J. Basanavičius mirė būtent vasario 16 dieną – Lietuva 1927-aisiais, kai užgeso Daktaro iš didžiosios raidės gyvybė, minėjo devintąsias Nepriklausomybės metines ir iškart paskelbė net penkių dienų gedulą.

J.Basanavičius, kuris gyveno lenkų užimtame Vilniuje, ir mieste stengėsi skleisti lietuvybę, anuomet Lietuvoje buvo laikomas kone gyvu Nepriklausomybės simboliu.

Praėjus vos kiek daugiau nei metams nuo jo mirties, J.Basanavičiaus atvaizdas pasirodė ant lito banknotų. Šis bene garsiausias signataras buvo pavaizduotas ir jau naujausiais laikais – ant 50 litų banknoto.

Jo atvaizdą matome ir ant 1936 m. nukaltų sidabrinių 5 Lt monetų.

J. Basanavičiaus atvaizdas ant sidabrinės 5 Lt monetos (1936).

Daugybė Lietuvos miestų yra įamžinę J.Basanavičiaus, pirmojo lietuviško mėnraščio „Aušra“ redaktoriaus, atminimą paminklais ir biustais, žinoma, po šalį driekiasi aibė J.Basanavičiaus gatvių, kurių garsiausia – Palangoje. Jo vardo gatvių yra ir Bulgarijoje.

Visame šiame kontekste įdomu tai, kad iki šiol išleista viena vienintelė J. Basanavičiaus biografija – ją dar tarpukariu, 1938 metais, išleido žurnalistas Adolfas Nezabitauskis, o ir joje daugiausia remiamasi tuo, ką savo autobiografijoje 1922-aisiais rašė pats daktaras.

Iš Birštonų giminės

J. Basanavičius gimė pasiturinčių suvalkiečių ūkininkų šeimoje. Jo motina buvo Marė Birštonaitė, kilusi iš labai senos, kryžiuočių raštuose dar XIV a. minimos Birštonų giminės. Pas daraktorius jis mokėsi nuo 6-7 metų. Į mokslus mažąjį Joną tėvai leido tikėdamiesi, kad užaugs „gražus kunigėlis“, ir paaugusį išsiuntė į triklasę Lukšių kaime. Į Marijampolės apskrities mokyklą durys pirmą kartą neatsivėrė dėl neišlaikyto aritmetikos egzamino, bet po papildomų mokslo metų Lukšiuose pagaliau pavyko. Tais pačiais 1867-aisiais mokykla buvo paversta gimnazija.

J. Basanavičius Marijampolės gimnazijos sąrašuose buvo „Bassanowicz Jan“, bet ten jau buvo dėstoma ne lenkų, o rusų kalba, o didžiausia naujiena tapo tai, kad dvi valandas per savaitę mokytasi lietuvių kalbos – jaunajam Jonui tai paliko labai didelį įspūdį. Beje, tėvai norėjo, kad Jonas taptų kunigu ir stotų į Seinų kunigų seminariją.

Į Maskvą J.Basanavičius išvyko 1873 metais. Studijavo istoriją-filologiją. Bet teištempė du semestrus ir perėjo studijuoti mediciną – diplomas jam buvo suteiktas 1879-aisiais.  Maskvos universiteto Medicinos fakultetas anuomet buvo garsus visoje Rusijoje, o jį baigusieji laikyti gerais gydytojais. Mokslus lietuvis krimto nuoširdžiai ir uoliai, tik Maskvoje turėjo „litvomano“ pravardę – bibliotekose J.Basanavičius nuolat vis skaitydavo ką nors apie Lietuvos praeitį, o tai nepatiko studentams lenkams – arba sulenkėjusiems lietuviams, kurie net šnipinėdavo lietuvius ir juos skųsdavo policijai.

J. Basanavičius keliskart bandė gauti oficialų leidimą grįžti į Lietuvą, bet visada sulaukdavo neigiamo Rusijos carinės administracijos atsakymo. Padėtis pasikeitė tik 1904-aisiais, kai Rusija atšaukė lietuviškos spaudos draudimą – kitais metais lietuvis nusprendė grįžti į tėvynę.

J. Basanavičius su Petru Vileišiu ir Povilu Matulioniu Vilniuje 1907 metais įsteigė dviklasę lietuvių mokyklą, atidarė pirmąją lietuvių dailės parodą, gelbėjo Gedimino pilį, kurią 1912-aisiais ketinta nugriauti. Kitais metais lankėsi JAV, kur rinko aukas lietuviškoms organizacijoms Vilniuje.

1915-aisiais kartu su M. Biržiška ir Povilu Gaidelioniu įkūrė pirmąją lietuvišką gimnaziją, kuri vėliau buvo pavadinta Vytauto Didžiojo vardu. Gimnazijoje J. Basanavičius dirbo mokinių gydytoju.

Prasidėjus karui Lietuvoje, kaip ir beveik visoje likusioje Europoje, stojo suirutė, kurią mūsų krašte visgi vainikavo Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

1918 metų vasario 16 dieną 11 val. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti patalpose, Didžiojoje gatvėje, J. Basanavičius perskaitė Aktą, o Lietuvos Taryba patvirtino jį savo parašais. J.Basanavičius buvo laikinasis Tarybos pirmininkas, tad jo parašas – pirmasis.

Vilniuje J.Basanavičius pasiliko iki pat mirties, ir iš miesto, kai jį 1920-aisiais užėmė Lenkija, neišvyko.