Švėkšnos ilgaamžiai

Praėjusį savaitgalį pasveikinti net 4 Švėkšnos miestelyje gyvenantys 90-mečiai. Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoją Inesą Murauskienę ir Socialinės paramos skyriaus vedėją Alvidą Šimelionį pas ilgaamžius palydėjo gėlių ir dovanų nepamiršę paimti Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis ir socialinio darbo organizatorė Neringa Andrijauskienė.

Adelė Rupšienė.

Užaugino penkis vaikus
Adelė Rupšienė nustebo pamačiusi tokį gausų būrį sveikintojų. Įsitaisiusi prie krosnies, ilgaamžė čiupo kasdienes palydoves – lazdas, atsistojo, klausėsi sveikinimų…
Adelė Rupšienė išaugino ir gerais žmonėmis išauklėjo 5 vaikus. Kad gerai vaikai išauklėti, tampa aišku, išgirdus, kad dukra Onutė mamą aplanko ryte, greta gyvenanti Albina užsuka vakare. Senolė, nors ir labai kviečiama gyventi pas vaikus, atsisako. Kol gali, nori būti savo namuose. Juokauja: o kaip bus su vyro statytu namu? Kol čia būna, namai prasivėdina, o jei išeis – bemat į trobą pelėsis gali įsimesti. Džiaugiasi, kad netrukus pas ją apsigyvens vienas iš anūkų.
Adelė Rupšienė apie savo gyvenimą skaito tarsi iš atverstos knygos. Likusiai be mamos anksti teko pamotę slaugyti. Adelė buvo tik 15 metų, kai pamotė visai nebesikėlė iš lovos, todėl jai teko suktis kaip voverei dideliame ūkyje.
Adelės akys – šviesios, atmintis gera, tik kojos, visą gyvenimą paskui darbus bėgusios, nebeatlaiko devynių dešimtmečių naštos… Dar visai neseniai Adelės rankos laikė virbalus, namiškius lepino šiltesniu drabužiu ar kojinėmis. Prieš kelerius metus skubėdavusi į bažnyčią, bet dabar maldos namai jai jau per toli. Dienas trumpina ir maldos klausosi per radiją. Džiaugsmas aplanko, kai per šventes susirenka visi namiškiai, vos sutelpantys vyro statytame name.
„Tik viena vieta prie stalo lieka tuščia“,– atsidūsta Adelė. Iš jos atodūsio supranti, kad vyrui išėjus Anapilin, dienos tapo ilgesnės, o kartu nugyventi metai beliko mielais prisiminimais.

Pranas Juodis.

Po miestelį pasivaikšto
Pranas Juodis laiko linksmybėms neturėjo net jaunystėje. Tarp penkių seserų augusiam tekdavo visi vyriški darbai. Net žmonos toli neieškojo – kaimynystėje nusižiūrėjo. Kaimynų Emilija buvo keleriais metais vyresnė, patiko ne tik grožiu, bet ir darbštumu. O kokia sveika buvo! Pas gydytojus lankėsi tik kai vaikus gimdė. Pranas žmoną ir dabar meiliai mamyte vadina. Prieš penkis pavasarius, kovo 12-ą Emilija iškeliavo Anapilin… Kiek kartu išgyventa? Pranas sako reikia paskaičiuoti: 60, o gal net 70 metų… Pranas skaičiuoja lėtai, o vaikystėje keturias klases baigė geriausiais pažymiais. Mokytojai sakė, kad jam reikia toliau mokytis.
P. Juodis bemaž 4 dešimtmečius dirbo miškų ūkyje, automobilio kranininku. Mokėjo visus ūkio darbus, net namą, kuriame ir dabar gyvena, pats pastatė. Namus šildo tamsiai žalių koklių krosnis. Ant spintos puikuojasi austinė juosta su Prano Juodžio nugyventų metų skaičiais. Mielas sveikinimas, atkeliavęs iš Anglijos, kurį Pranas skuba visiems parodyti. Kaip ir daugeliui jo amžiaus senjorų, Pranui daugiausia rūpesčių kelia kojos. Neseniai daktarai Vilniuje padarė operaciją, palengvino jo dalią. Medikai patarė vaikščioti, todėl Pranas nenustygsta vietoje. Išsiruošia į miestelį, po turgų pasivaikšto, su pažįstamais pabendrauja.
„Tu, Pranai, esi gerumo įsikūnijimas. Tiesiog, geras dėdukas“, – dėkojo seniūnas A. Šeputis, spausdamas jubiliatui ranką, kaip tėvą stipriai apkabindamas.

Marcė Dobrovolskienė.

Marcė nemėgsta jubiliejų
Marcę Dobrovolskienę sutikome jos namų kieme. Sutvarkyta aplinka, supurenta žemė ir žydinčios gėlės liudijo, kad čia gyvena grožį puoselėjanti šeimininkė. „Aš – lauko paukštis. Judėjimas – vaistas, jei nejudėčiau, lovoj gulėčiau“, – sakė devyniasdešimtmetė.
„Mūsų mama – kaip karo vyras…“ – patikino jos dukra Milda Mikalauskienė, buvusi socialinė darbuotoja.
Jubiliatės namuose visur tvarka, ant visų palangių puikuojasi gėlės. Jubiliatė sakė pernai, vasarą, pasijutusi prasčiau, tačiau rudenį pasipylė šventės, kurios tebesitęsia ir šiemet. „Pirmą kartą gyvenime taip turėjau. Rožių – pilni kibirai, sveikinimų – kalnai“, – neslepia moteris džiaugsmo. Skaičiuoja, kad per šventes vien artimųjų susirenka 70.
„Kai jauniems pasakojam apie savo gyvenimą, jiems jis atrodo nenormalus, o mes, nemokyti, nesuprantam jų gyvenimo. Aš ir dabar labiau vertinu bendravimą su žmogumi, man jokios naudos neduoda kalbėjimas per „dėžutę“, nevertinu ir sveikinimų per televiziją. Vaikai norėjo per jubiliejų samdyti muzikantus, sakiau, jei jau neišauginom muzikantų, tai ir nereikia… Proanūkės padainavo gražių dainų, anūkai prigalvojo žaidimų – šventė buvo puiki“, – pasakoja jubiliatė, prisipažinusi, kad ir gimtadienių nemėgsta švęsti. Sako, žmogus gimsta tik kartą, tada ir būna šventė.
Marcės tėvas, 9 metų likęs našlaičiu, anksti pradėjo dirbti svetimiems. Pradėjęs dirbti pas grafą Vilkėno dvare, gyveno kumetyne. Vilkėno dvare ir jai teko tarnauti, ganė paukščius nuo varnų. Ištekėjo 1943-aisiais, su vyru Petru susilaukė 8 vaikų. Su vyru išgyveno 55 metus, bet auksinių vestuvių neatšventė. Tuoktuvių jubiliejų minėjo pernai, tik jau be vyro.

Barbora Budvytienė.

Ir su viena ranka nepražuvo
Barbora Budvytienė užaugino 4 vaikus, sulaukė 9 vaikaičių, 6 proanūkių, kurių viena jau 18-os. Senoji daug skaito, moka įdomių posakių, pavyzdžiui, „Atrodai kaip Todario karvė…“ Tik, prisipažįsta, nežinanti, kas tas Todaris. Barbora noriai bendrauja, domisi įvykiais, tik susilpnėjusi klausa nebeleidžia išgirsti viską, ką sako pašnekovas.
„Mūsų mama reto darbštumo žmogus, ji su viena ranka užaugino mus keturis. Namie visada buvo švaru“, – didžiuojasi Barboros dukra Danutė. Ji pasakoja, kad mama rankos neteko būdama dvylikos, kai dirbo prie kuliamosios. Imdama javų kūlį nepastebėjo, kaip volas įtraukė jos prijuostę. Gydytojai sakė, kad ranką teks amputuoti, bet, tėvui neleidus, mergaitė neteko ir riešo. Nepalūžo, išmoko visus darbus nudirbti viena ranka. 19 metų ištekėjo.
„Ir bulves skuto, ir vaikus vystė“, – sakė dukra. Barboros vyras Antanas, anksti likęs našlaičiu, tarnavo ir Švėkšnos valsčiuje, ir pas vokiečius. Sakydavęs, kad ten žmonės gyvena tvarkingiau. Į kelionę leisdavosi dviračiu, kokį retas anuomet turėjo. Kai dviračiu su lempomis pravažiuodavo pasienį, jam, kaip kokiam pareigūnui, pagarbą atiduodavę…
„Tėvas gimė, gyveno ir mirė Gailaičiuose. 13 metų ištarnavęs pas tėvo brolį paveldėjo jo ūkį. Pastatai buvo seni, su plūkta asla virtuvėje. Tėvai susidėjo grindis, pakeitė langus, tačiau užėjus melioracijai pasistatė namą Inkakliuose. Mes, vaikai, tėvams padėdavome. Mokėjome visus darbus: bulves sodinti, kasti, žąsiukus auginti, sakus rinkti. Pamenu, kad tėvai vieni iš pirmųjų kaime nusipirko radiją su baterija“, – pasakojo Barboros dukra.

Laima PUTRIUVIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Miškų savininkus kviečia apžiūrėti savo miškus

Šių metų sausis tik įpusėjo, o Lietuvoje jau du kartus siautė stiprūs vėjai. Jie laužė ir vertė medžius miškuose, parkuose, pakelėse, gyvenvietėse. Sprendžiant iš gaunamų pranešimų, labiausiai nukentėjo Vakarų Lietuvoje, Dzūkijoje ir Panevėžio regione esantys miškai. Valstybinė miškų tarnyba kviečia miškų savininkus apžiūrėti savo miškus ir vėjo pažeistus medžius sutvarkyti iki pavasarinio atšilimo. Valstybinės miškų tarnybos miško sanitarinės apsaugos specialistai pažymi, kad 2021 metų vasarą šalies miškai kentėjo nuo labai karštų orų. Labiausiai nusilpo eglės, todėl pernai eglynuose gausėjo žievėgraužių

Šilutėje veikianti įmonė „Klasmann-Deilmann“ dalį gamybos žada perkelti į Latviją

Portalas 15min.lt praneša, kad problemos su Kinija kai kuriuos Lietuvos verslininkus skatina keisti savo planus. Keli jau pranešė iškeliantys dalį gamybos iš Lietuvos. Tai planuoja daryti ir durpių substratus gaminanti Šilutėje įsikūrusi „Klasmann-Deilmann“. Kinija nuo gruodžio pradžios aktyviai blokuoja Lietuvos įmonių eksportą – Kinijos muitinės duomenimis, gruodį į Kiniją pateko prekių iš Lietuvos tik už 3 mln. eurų, kai rugsėjį šis skaičius siekė 44 mln. eurų. Be to, Kinija spaudžia ir tarptautines bendroves nenaudoti Lietuvoje gaminamų komponentų. Vietoj Lietuvos pasirinkusio

Dviem iš trijų lietuvių trūksta vitamino D. Kaip jo gauti su maistu? 

Pastebimai pagerinti gyvenimo kokybę ir sumažinti įvairių ligų grėsmę – tokį poveikį gali turėti pakankamas vitamino D kiekis organizme. Jis padeda užtikrinti tinkamas smegenų funkcijas, sustiprina imuninę sistemą, apsaugo nuo vėžio, įvairių infekcijų, širdies ir kraujagyslių ligų. Viena produktų grupė – ypatinga Šeimos gydytojas V. Morozovas akcentuoja vitamino D svarbą žmogaus organizmui. Anot mediko, šis elementas stiprina sveikatą bei imunitetą, padeda išvengti onkologinių bei širdies ir kraujagyslių ligų, pagerina gyvenimo kokybę. Tiesa, pažymi pašnekovas, kad pilnai atsiskleistų visa vitamino D

Minime Ievos Simonaitytės 125-ąsias gimimo metines

Sausio 23 d. minimos Ievos Simonaitytės 125-osios gimimo metinės. Šiuos metus Seimas paskelbė I. Simonaitytės metais. Šia proga pateikiame ištraukų iš Domo Kauno parengtos knygos „Aš esu Etmės Evė: Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“. Leidinyje, skirtame įprasminti šios Mažosios Lietuvos metraštininkės atmintį, publikuojami penkiasdešimt septynių žmonių, pažinojusių arba artimai besibičiuliavusių su rašytoja, sakytiniai liudijimai. Jie užrašyti 1978–1983 metais. Tikrasis vardas Evė Ieva Simonaitytė (1897–1978) – išskirtinio likimo asmenybė. Pavainikė, benamės duktė. Būdama penkerių, jau žinojo lemtį: aš esu Etmės Evė. Nuo

Taip pat skaitykite