Slaugytojų darbo dešimtmečiai Šilutės ligoninėje

Gegužės 12 d. – Tarptautinė slaugytojų diena

Šilutės ligoninėje pluša kelios ilgiausiai įstaigoje dirbančios vyresniosios slaugytojos. Jos visų mylimos, vertinamos ir gerbiamos. Šios kelios moterys nesusigundė kitais darbo pasiūlymais ir liko ištikimos vienai darbovietei – Šilutės ligoninei. Yra dirbančių daugiau kaip 30 metų. „Jei nemyli žmogaus, šio darbo dirbti negali. Tai pašaukimas suprasti, globoti ir padėti“, – it susitarusios kalbėjo moterys.

Išdirbusi 35 metus
Traumatologijos skyriaus vyresnioji slaugytoja Birutė Kraftienė yra kilusi iš Kelmės rajono. Baigusi Šiaulių medicinos mokyklą, gavo paskyrimą į Šilutės ligoninę. Dirbti pradėjo medicinos sesele, vėliau tapo vyresniąja slaugytoja. Praėjusių metų rugpjūtį sukako 35 metai, kai ši moteris slaugo ligonius ir jiems padeda. Dirbdama Šilutėje Birutė susipažino ir su savo žmogumi, ištekėjo ir liko čia visam laikui.
Ji prisimena, kaip viskas atrodė tądien, kai tik pradėjo dirbti medicinos sesele: „Traumatologijos skyrius buvo baisus, koridorius – ilgas ir šiurpus, o sienos – tamsios, apgriuvusios… Pirmas įspūdis išgąsdino. Neslėpsiu, kamavo mintys: „Kur aš čia pakliuvau…“
Užtat labai šiltai priėmė kolektyvas, visi šalia buvę draugiški, malonūs, besišypsantys. Gal tai ir užgožė tą bauginusią aplinką. B. Kraftienė džiaugiasi ir dabartiniu savo kolektyvu, kuriame prabėgo daug metų. „Mes, visos slaugytojos, esame kaip seserys. Kartu praleidžiame daug laiko, dirbame, viena nuo kitos jokių paslapčių neturime“, – pasakojo B. Kraftienė. Pasirodo, slaugytojos viena apie kitą žino beveik viską.
Praeityje buvo nelengva, tekdavo sunkiai budėti naktimis, mat pacientų būdavo labai daug. Mat ligoninė neturėjo Reanimacijos skyriaus, į Traumatologijos skyrių sugabendavo pacientus ir labai sunkios būklės. Dabar sunkūs ligoniai patenka į Reanimacijos skyrių, daug kas ligoninėje bėgant metams keitėsi į gera, tačiau slaugytojos svarbiausias darbas yra slaugyti, padėti, globoti, rūpintis ligoniais ir dieną, ir naktį. „Įvairūs lūžiai, kitokios sunkios traumos, daug pacientų po operacijų ir ilgai gulinčių lovoje, kuriems reikalinga ypatinga slauga ir dėmesys“, – apie šių dienų rūpesčius pasakojo slaugytoja. Jos prisiminimuose iš praeities išlikusi naujametinė budėjimo naktis, kai skyriuje buvo apie 60 pacientų. Lovos, kušetės buvo išrikiuotos net koridoriuje… Tą šventinę naktį ji budėjusi viena, o įvairiai susižalojusius, traumuotus asmenis vis vežė ir vežė. Juos suguldyti padėjusi sanitarė. „Ji manęs paklausė, kur guldysime ligonius, o aš jai atsakiau, kad ten, kur dar rasi laisvą lovą… Rytą, kaip visada, einu matuoti ligonių temperatūros, vienoje palatoje matau guli ir vyrai, ir moterys…“, – prisiminimais dalijasi B. Kraftienė.


Prisipažįsta nesuklydusi
1979 m. Šilutės ligoninės Priėmimo – skubios pagalbos skyriuje pradėjo dirbti Virginija Mykolaitienė, jau 38 metų slaugytojos darbo stažą turinti šilutiškė. „Aš niekada nedariau to, kas man nepatikdavo. Visada dirbau tai, ko trokšta širdis. Šis darbas man patinka – nesuklydau“, – atviravo V. Mykolaitienė.
Moteris džiaugiasi, jog dabar sąlygos Šilutės ligoninėje labai geros. Mat prisiminusi, kaip sunkiai sekėsi darbo pradžioje, net sustingsta. Anuomet ligonių netrūko, darbas buvo sunkus, nes dirbo vos viena slaugytoja ir kelios felčerės. Nors ir jų nuolat šalia nebuvo – važiuodavo pagal iškvietimus. Vyr. slaugytoja mena tas dienas, kai Priėmimo – skubios pagalbos skyrius buvo nepatogioje vietoje. Šiuo metu ten operacinė. Pasirodo, greta esančiais laiptais reikėjo neštuvais užnešti ligonį… „Tada dar nebuvo kompiuterių, visas ligos istorijas, kitus dokumentus reikėjo pildyti ranka. Nors ir dabar nemažai rašome…“ – pasakojo moteris.
Pacientų atveža įvairių: po avarijų, gaisrų, kitų nelaimių, muštynių, ištikus insultui, infarktui, apsinuodijus ar staiga pasijutus labai blogai – visiems reikia rasti vietos, padėti ir dokumentus užpildyti. Anot jos, ir dabar šis darbas menkai pasikeitė, tik slaugytojų padaugėjo, krūvis mažesnis, aplinka visai kitokia, daugiau patogumo.
Moteris kolektyvą mini vien geru žodžiu: malonu bendrauti, galima pajuokauti. Pasak vyr. slaugytojos, Priėmimo – skubios pagalbos skyrių vadina ligoninės atspindžiu. Kai bėda, pirmiausia pacientai praveria šio skyrius duris, nesvarbu, diena ar naktis.


Dienos operacinėje
Net 46 metus ligoninėje, operacinės padalinyje, dirba slaugytoja Zelma Lakštinienė. Ji nuo pat darbo pradžios tame pačiame padalinyje, kaip ir trys kitos bendraamžės slaugytojas – tai Elena Liepienė, Nijolė Saldauskienė ir Aldona Budrikienė.
Vyr. slaugytoja Z. Lakštinienė yra baigusi Klaipėdos medicinos mokyklą, atvyko dirbti į Šilutę, nors yra kilusi iš Tauragės. Moteris pasakojo, kad pradžia jai buvusi itin sunki: „Aš buvau drovi, visko bijojau – juk nieko nemokėjau. Dar kitas miestas…“ – atviravo Z. Lakštinienė. Pasak vyr. slaugytojos, dveji pirmieji metai buvę įtempti ir sunkūs. Net buvo įsitikinusi, kad tai ne jai ir norėjusi išvažiuoti dirbti kitur.
Z. Lakštinienė slaugytoja dirbo ištisus du dešimtmečius, o nuo 1999 m. – vyr. slaugytoja. „Po kurio laiko susitaikiau su darbu, man sekėsi labai gerai. Darbą aš pamilau ir nenorėjau keisti į kitą, todėl, kai paskyrė mane vyr. slaugytoja – ašarų nesulaikiau“, – pasakojo moteris.
Viktorija SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Festivalio atidarymas – ant Kuršmarių kranto, saulei leidžiantis

Šeštasis tarptautinis Kintų muzikos festivalis atidarytas vokiečių kompozitoriaus Peter Michael Hamel koncertu Kuršių marių pakrantėje. Kintų muzikos festivalio organizatoriai džiaugiasi, kad kūrėjas turėjo galimybę vieną koncertą surengti ir Lietuvoje. Minimalizmo pradininko 70-ąjį jubiliejų šiemet Europoje švenčia svarbiausios pasaulio koncertų salės bei festivaliai. Kompozitorius yra dirbęs kartu su įžymiausiais muzikos kūrėjais: John Cage, Terry Riley, La Monte Young ir Carl Orff, o koncertų geografija nusidriekia per visą pasaulį – nuo Paryžiaus ir Maskvos iki Tokijo, Niujorko ir Mumbajaus. Specialiu kompozitoriaus pageidavimu,

Kokie Natkiškiai be Oninių…

Ar dar yra tokių, kurie negirdėjo apie Natkiškiuose kas vasarą rengiamą šventę „Šventa Ona – duonos ponia“? Abejoju, mat šventė šiemet vyko jau 20 kartą. Kas bežino, kodėl būtent Oninės buvo pasirinktos pagrindine visos seniūnijos vasaros švente… Gal kad Onų, Onučių ir Onyčių nemažai apylinkėse gyvena? Pagal Natkiškių seniūnės Vilytos Sirtautienės sudarytą sąrašą jų priskaičiuojama penkiolika. Tiesa, ne visos į šventę atvyko, tačiau varduvių proga be dėmesio neliko. Antradienį seniūnė su socialine darbuotoja Rita Joneliene aplankė visas, kurias namuose rado ir

Juodi nesantaikos debesys virš baltųjų gandrų lizdo

Garbaus amžiaus Regina ir Pranas Kasparai iš Grabupių kaimo, savo sodyboje tinkamai pasirūpinę gandrais, sulaukė kaimynų reikalavimo: „Kad gandralizdžio neliktų…“ Laiškas iš užsienio „Pamario“ redakcija elektroniniu paštu gavo Kamilijos Kasparaitės laišką iš užsienio. Ji – Tujų gatvėje 4, Grabupiuose (Šilutės sen.) gyvenančių Reginos ir Prano Kasparų anūkė, parašiusi redakcijai vaikų, anūkų ir net proanūkės vardu. „Senelio sodyboje jau 5 metus gyvena gandrai, kurie pirmaisiais metais jiems atnešė proanūkę. Gandrai susilaukdavo jauniklių, visi kaimynai džiaugėsi mūsų gandriukais. Dabar jie atskrenda kasmet.

„Šilutė – vieta, kur visada sugrįšiu…“

Pokalbis su Dovydu Pancerovu, tyrimų žurnalistu, pelniusiu apdovanojimų už kokybišką žurnalistiką, knygos „Kiborgų žemė“ autoriumi, savo darbais garsinančiu Šilutės miesto vardą. – Esate kilęs iš nedidelio miestelio. Ar kada nors dėl to kilo problemų didmiesčiuose? – Oi ne, niekada dėl to neturėjau jokių problemų. Sakyčiau priešingai – būti šilutiškiu Vilniuje yra labai malonu, nes žmonėms patinka Pamarys. Tiek gamta, tiek architektūra, tiek išskirtinė istorija. Sako: „Labai mielas miestelis“. – Papasakokite apie savo vaikystę Šilutėje? Galbūt yra iki šiol likusi kokia