Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istorija. II dalis

Martynas Toleikis – Šilutės etnografinio muziejaus vyriausias preparatorius nuo 1945 m. iki 1949 m. Hugo Šojaus muziejaus nuotr.

Šilutės etnografinio muziejaus įkūrimas
Po H. Šojaus mirties 1937 m. dvarą ir jame įkurtą muziejų paveldėjo anūkas Verneris Šojus. Priartėjus karo frontui, 1944 m. rudenį jis su šeima pasitraukė į Vakarus, palikęs dvarą likimo valiai.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944 m. spalio 9 d.) Šilutę užėmę Raudonosios armijos daliniai apsistojo dvare, daugelis muziejaus eksponatų dingo arba buvo sunaudoti „karo reikmėms“. Frontui pasitraukus, Šilutės vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas klaipėdiškis Horstas Toleikis. Jis 1945 m. vasario 19 d. pavedė savo pusbroliui Martynui Toleikiui sutvarkyti likusius muziejaus eksponatus. Tos pačios dienos M. Toleikio pranešime Šilutės apskrities vykdomajam komitetui rašoma: „[…] Per praėjusio karo audras tas muziejus buvo labai nukentėjęs. Didelė dalis eksponatų buvo suversta ant grindų ir sumaišyta su šiukšlėmis. Tad prisiėjo pirma atsargiai ir nuodugniai peržiūrėti visą, kas ant grindų suversta, ir tinkamus muziejui daiktus ir popierius nuvalyti“. 1945 m. rugsėjo mėn. muziejus buvo perduotas Lietuvos mokslų akademijos žinion, o M. Toleikis paskirtas Šilutės etnografinio muziejaus vyriausiuoju preparatoriumi.

Tuo metu pati vertingiausia dvarininko sukaupto archyvo dalis (dokumentai, spaudiniai) iš kuriamo Šilutės muziejaus buvo perduoti Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai ir Nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai.

1949 m. sausio 13-14 d. muziejus perėjo vietos vykdomojo komiteto kultūros-švietimo darbo skyriaus žinion. Muziejaus direktoriumi paskiriamas Martynas Jonaitis. Likusių surinktų ir sutvarkytų muziejinių vertybių pagrindu buvo pradėta galvoti apie valstybei pavaldaus muziejaus steigimą. Deja, dvaro pastatas tuomet jau buvo atiduotas Šilutės rajono vykdomojo komiteto pagalbiniam ūkiui, kur vėliau buvo įkurta žemės ūkio mokykla. Tad muziejaus eksponatai buvo perkelti į pastatą (tuomet Partizanų g. 32, dabar Lietuvininkų g. 36), kuris iki karo priklausė arklių pirkliui Josefui Ritensui (J. Rittens). 1949 m. lapkričio 7 d. buvo atidarytas Šilutės kraštotyros muziejus, kuriame buvo 718 eksponatų.

Muziejaus direktoriai buvo dažnai keičiami. Nuo 1953 m. kovo 1 d. muziejaus direktoriumi tapo Feliksas Maskvytis, vadovavęs iki 1956 m. pradžios. 1956 m. liepos 10 d. Šilutės kraštotyros muziejaus direktore paskirta Julija Kvilonaitė, kuri šias pareigas ėjo iki 1961 m. 1961-1987 m. muziejaus direktore dirbo Danutė Lukoševičiūtė–Narbutienė.

1965 m. Kultūros ministerijos įsakymu Šilutės kraštotyros muziejus tapo Klaipėdos kraštotyros muziejaus filialu. Reorganizacija muziejui buvo nenaudinga. Šio kultūriniu židiniu tapusio objekto padėtis dar labiau pablogėjo, kai 1972 m. Klaipėdos kraštotyros muziejus perėjo į Klaipėdos Vykdomojo komiteto pavaldumą. 1980 m. pagrindinės Šilutės kraštotyros muziejaus ekspozicijos buvo uždarytos. 1989-1991 m. muziejui vadovavo Nina Lauraitienė.

1990 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, muziejaus steigėju tapo Šilutės rajono savivaldybė. 1991 m. direktore tapo Roza Šikšnienė, kuri muziejui vadovavo iki 2016 m. 1993 m. lapkričio 1 d. muziejui buvo suteiktas naujas pavadinimas – Šilutės muziejus. Tuo laikotarpiu muziejuje paruoštos naujos ekspozicijos.

2015.05.30 muziejaus atidarymas
Nuo 1992 m. iki 1995 m. prie Šilutės muziejaus buvo prijungti filialai, veikę Kintuose, Bitėnuose, Švėkšnoje, Žemaičių Naumiestyje ir Macikuose. Tokiu būdu buvo sukurtas rajono muziejų tinklas, atspindintis krašto istorinę raidą.

Muziejaus atidarymas Hugo Šojaus dvaro rūmuose 2015 m. gegužės 30 d.

2004 m. Šilutės muziejaus administracija persikėlė į naujas patalpas restauruotoje Šilutės dvaro dalyje (Lietuvininkų g. 4). 2015 m. baigus restauruoti Šilutės dvaro kompleksą ir perkėlus muziejaus kolekcijas į jį, pasikeitė ir muziejaus pavadinimas. 2015 m. balandžio 9 d. jam suteiktas Šilutės Hugo Šojaus muziejaus pavadinimas. Dar 1929 m. į pasiūlymą perduoti dvaro kolekciją steigiamam Tautos muziejui Kaune H. Šojus yra raštu atsakęs, jog jo muziejus neįsivaizduojamas be dvaro. Taigi muziejaus grįžimas į dvaro rūmus yra logiškas muziejaus kūrimo užbaigimas.
Muziejus visuomenei atidarytas gegužės 30 d. Šilutės miesto šventės metu. Tačiau tuo metu muziejuje veikė tik trumpalaikės parodos. Ekspozicijos pamažu įrengtos ir pristatytos 2016 m. rugsėjo 27 d. Tų pačių metų gruodžio 19 d. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktore tapo Indrė Skablauskaitė, kuri šias pareigas eina iki šiol.

2017 m. kovo 3 d. Šilutės rajono savivaldybės iniciatyva teiktas ir laimėtas projektas „Šilutės Hugo Šojaus dvaro pastatų komplekso įveiklinimas, pritaikant viešiems kultūros poreikiams“ įgyvendinamas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos priemonę „Aktualizuoti savivaldybių kultūros paveldo objektus“. Įgyvendinant projektą 2018 m. parengtas muziejaus patalpų ekspozicijų koncepcijos ir vidaus dizaino techninis projektas. Projekto įgyvendinimo terminas – iki 2019 m. gegužės 31 d.
Šiuo metu dvaro pastatų komplekse veikia muziejus, restauracijos ir edukacijos centras. Muziejaus fonduose sukaupta 66 077 eksponatų, jų vis gausėja.

Parengė Šilutės Hugo Šojaus muziejaus muziejininkas-istorikas Ignas Giniotis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šilutiškių duoną mėgsta ir užsienio lietuviai

Prieš dešimt metų šilutiškei verslininkei Virginijai Vaitiekienei į rankas atsitiktinai pateko duonos receptas. Nuo tada kvapni bemielė duona buvo kepama tik jos namuose, o ypatingoms progoms – ir bičiuliams. Dabar ši dešimtmetį puoselėta duona jau kepama ir Šilutėje duris atvėrusioje kavinėje „Trukio stotelė”. Anot kavinės šeimininkės, šilutiškiai pamėgo jų kepamą duonelę, mėgsta net išeivijoje gyvenantys lietuviai. Deja, gardžios duonelės kepaliuką ne visi gali parsinešti į namus… Recepto istorija Verslininkė Virginija Vaitiekienė neslėpė, jog duoną pradėjo kepti atsitiktinai. Sakoma, geriausia reklama

„Vaivoros“ jubiliejuje buvo daug dainų ir gėlių

Į Šilutės kultūros ir pramogų centro kolektyvo – moterų vokalinio ansamblio „Vaivora“ – 35-erių metų jubiliejų susirinko gausus būrys šilutiškių, atvyko vokaliniai ansambliai iš Juknaičių, Rusnės ir Saugų. Sveikino kolektyvas „Mingė“ ir  varinių pučiamųjų instrumentų ansamblis „Pamario brass“, artimieji ir kolektyvo gerbėjai. Rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis ir Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė sveikino „Vaivorą“, įteikė padėkos raštus ir gėlių vadovei bei visoms ansamblio dainininkėms. Ilgas kelias Jeigu jau Šilutė turi tokį puikų pučiamųjų instrumentų kolektyvą, tai dera

Mintys Vasario 16-osios išvakarėse

Toks sutapimas, kad ši šventė beveik sutampa su kovo 3 d. vyksiančiais savivaldos rinkimais. Tos savivaldos, kuri, mano supratimu, yra pamatas, esmė ir prasmė. Ir mūsų Konstitucijoje savivalda įrašyta kaip esminis valdžios pamatas. Tačiau kiek mes turime, kiek realizuojame tos realios savivaldos? Dvi kadencijas buvęs Seimo nariu, aš neprisimenu Savivaldybės tarybos sprendimu Vyriausybei, Seimui pateiktų siūlymų, kurie atsirastų įstatymuose. Tačiau neužmiršau, kaip reikėdavo net prašyti Savivaldybės pateikti prašymą, kad būtų galima pritraukti lėšų vienam ar kitam darbui. Taip sakau apie

Švėkšnos žydų istorija – Lietuvos istorija

Vasario 6 d. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje pristatyta nauja knyga „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“, kurios autorė Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė Monika Žąsytienė. Muziejuje susirinko šilutiškiai, besidomintys savo krašto istorija, atvyko svečių iš Kauno: profesionalus gidas Chaimas Bargmanas ir entuziastas Vilius Valiūnas. Muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė sveikino kolegę Moniką Žąsytienę pirmosios knygos parašymo proga, pasidžiaugė nuveiktu didžiuliu darbu. <Knygos atsiradimo istorija Monika Žąsytienė padėkojo susirinkusiems, pasidžiaugė prieš knygos pristatymą parodytu vaizdo įrašu apie Švėkšnos žydų bendruomenės likimą, perteiktą per sinagogos vizualizaciją.