„Šį kraštą suvokiu protu“, – sako architektė Alma Čepienė

UAB „Nemuno deltos projektai“ architektė Alma Čepienė.

Dvi datos paakino pakalbinti Pamario krašte gerai žinomą architektę Almą Čepienę. Pirmą spalio pirmadienį buvo minima Pasaulinė architektūros diena, tos pačios savaitės pabaigoje architektė Alma Čepienė su savo artimaisiais, draugais ir kolegomis šventė savo jubiliejų.

Alma – žemaitė
 … ir tuo viskas pasakyta. Intravertė, neieškanti bendravimo kiekybės, bet vertinanti bendravimo kokybę, giliai pasinerianti į savianalizę, gebanti girdėti, suprasti pašnekovą, 100 procentų savęs atiduodanti problemai spręsti. Ir dar daugybę tvirto charakterio savybių gyvenimas įbraižė Almos asmenybės projekte. Pirmuosius asmenybės pamatus klojo tėvai, kol Alma gyveno jų namuose, kitą 20–metį kūrė pati save, o dabar, džiaugiasi, – kiek daug dvasios investicijų grįžta iš jos vaikų. Prisimindama, kad jos tėvų namuose netrūko gėrybių, kurių nenusipirksi jokiose parduotuvėse, neišmoksi jokiuose universitetuose, tokius namus sukūrė ir su savo mylimu vyru Antanu.
Balerinai kelią pastojo architektūra
Alma Šilutėje gyvena trisdešimt metų. „Šį kraštą suvokiu protu“, – pripažįsta Alma, tuoj pat pridurdama, kad jos jausena Vainute, Žemaitijoje.
Jubiliejinės draugų dovanos  praveria jaukią prisiminimų skrynią. Vienas dovanotas paveikslas primena pirmąją vaikystės svajonę būti balerina. Vėliau svajota, planuota tapti rūbų dizainere. Svajonėms nebuvo lemta išsipildyti, tuomet Vainute nebuvo panašių būrelių. Mokykloje visi dalykai sekėsi labai gerai, tačiau piešimas, braižyba, istorija buvo tie arkliukai, kuriais ir dabar per gyvenimą keliauja su pasimėgavimu. Tėvų namus prisimindama su meile, daug gražių žodžių negaili šviesios atminties  tetai, buities darbų mokytojai Kazimierai Vytuvienei,  išmokiusiai Almą ir jos dvi seseris siūti, megzti, virti, konservuoti. Išmokti dalykai pečių neslėgė. Alma kūrė savo aprangos stilių, 25 metus pati sau siuvosi ar mezgėsi rūbus, kurių negalėjai rasti jokiose parduotuvių lentynose.
Po studijų Vilniuje neilgam liko džiaugtis gyvenimu ir darbu Trakuose. Žemaitei šis kraštas nelipo prie širdies, o ir likimas šliūkštelėjo skaudžių išgyvenimų taurę. Po jų reikėjo atsitiesti. Buvo du pasiūlymai: dirbti Tauragėje  vyr. architekte ar Šilutės vykdomajame komitete architektų grupėje. Pasirinko Šilutę. Dirbo puikioje architektų komandoje. Atkūrus nepriklausomybę, prasidėjus pertvarkai kūrybingos architektų grupės neliko, visi buvo „išmesti į darbo rinką“. Koks buvo tas pirmasis savarankiškas  projektas „išmesto į darbo rinką“ architekto, Alma jau nepamena, tačiau ir dabar nemalonus jausmas apima prisiminus, kaip sunku buvo užsakovui pasakyti atlikto darbo kainą. Kūrybiniam žmogui kalbėti apie atlikto darbo kainą tuomet dar buvo nelengva. Netrukus su buvusiais kolegomis įkūrė UAB „Schema“, (kitąmet sukaks 25–eri metai), kuri vėliau pavadinta į „Nemuno deltos projektai“. „Per tą laiką pakito tik pavadinimas, o kolektyvas išliko bemaž tas pats“, – džiaugiasi projekto vadovė Alma Čepienė. Komandoje dirba architektai, inžinieriai, geodezininkai. Iš pradžių projektavę gyvenamuosius namus, sodo namelius, dabar orientuojasi į didelius visuomeninės paskirties objektus. Vienas iš paskutinių įdomesnių ir daug jėgų pareikalavusių objektų – Šilutės gaisrinė.

Jubiliejinio gimtadienio proga Almą sveikino būrelis kolegų, užsakovų, tarp jų buvo ir rajono meras Vytautas Laurinaitis, vicemeras Algis Bekeris.

Reikia storos „skūros“
Pasak Almos, architekto darbas nėra lengvas moters pečiams, dažnai prireikia storos „skūros“. Jau pamirštas laikas, kai architekto darbas buvo įsivaizduojamas su pieštuku rankose prie braižymo lentos. Iki šiol jau buvo du didieji virsmai: pirmas, kai vietoj robotronų bei pieštukų ant darbastalių atsirado kompiuteriai; antras, kai nuo plokščio pereita prie tūrinio vaizdo. Naujovės,  bendravimas su užsakovais – kasdienybė.
Pasak Almos, architektas turi išmanyti visas gyvenimo sritis: mediciną, kultūrą, švietimą, sportą, turizmą ar žemės ūkį. Todėl įprasta situacija, kai tenka užsakovui padėti suvokti jo paties norus ir vizijas. Almai skaudu,  kad į architektūros kokybę dar nėra žiūrima su pagarba, tam neskiriama investicijų. Užsakovui projektas dažniausiai tėra techninių reikalavimų rinkinys, o architektas iš to turi sukurti kokybišką visumą – vientisą, integralią,  kokybišką, aplinkoje derančią architektūrą. Anot architektės, kad ir koks geras bebūtų mūras – tai dar ne architektūra.
Kalbėdama apie savitą ir gražią mūsų miesto architektūrą, kaip pavyzdį nepagarbos architektūros kokybei pamini „metalinio sandėlio“ statybą vienoje iš reikšmingiausių miesto vietų, kurioje stovi bene gražiausi Šilutės mieste katalikų bažnyčios komplekso pastatai. Sako, jau geriau, nugriovus sovietinius autobusų parko statinius, būtų likusi aikštė,  kol ateis supratimas, ko mums čia labiausiai reikia.
Visapusiška tvarka 
Laisvo laiko lieka nedaug, todėl jį organizuoja vadovaudamasi principu – išorinė tvarka lemia ir vidinę tvarką. Susitvarkiusi namus, mielai prisėda su knyga rankose ar tiesiog gėrisi gamtos vaizdais. Nenustembu išgirdusi, kad pro architektės namų langus nesimato nė vieno namo, nė vieno stogelio…
Alma pripažįsta, kad ruduo su savo spalvomis, kvapais, ramybe – jos mylimiausias metų laikas. Gamta jai padeda susigrąžinti išeikvotą energiją, kuri tarsi geros kavos gurkšnis atkuria vidinį balansą, sugrąžina dvasios ramybę.
Laima PUTRIUVIENĖ
Petro Skutulo nuotr. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Kuršių marių pakrantėje atidaryta Kintų jėgos aitvarų bazė

Spalio 13–ąją Kintuose, Kuršių marių pakrantėje įsikūrusiame uostelyje, duris atvėrė keletą metų puoselėta idėja – Kintų kaitavimo (jėgos aitvarų) bazė. Į atidarymo šventę pėsti ir važiuoti rinkosi kintiškiai ir svečiai, atvyko Savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, Kintų seniūnas Antanas Kližentis. Šventės svečiai turėjo progos išsamiau susipažinti su Lietuvoje sparčiai populiarėjančia sporto šaka, įtraukta į olimpinių sporto šakų sąrašą – jėgos aitvarais, pasiplaukioti mariose buriniais laivais. Klubo vizija Atėjusieji į Kintų uostelį dar iš tolo galėjo pastebėti atgimusią marių pakrantę: išdidžiai burėmis

Rusniškiai nesiliauja stebinę: estakados darbininkams numezgė vilnones kojines

Ketvirtadienį estakadą tiesiančios statybų bendrovės „Kauno tiltai“ darbininkai ant sumontuoto sijų karkaso iškėlė pabaigtuvių vainiką. Ta proga Rusnės salos moterys numezgė statybininkams šiltas vilnones kojines. „Tądien estakados darbininkai užkėlė penkias paskutiniąsias sijas iš 170-ies, todėl norėjome juos pradžiuginti pietumis, šiltomis kojinėmis. Juk kelio ruožas bus rekonstruojamas ir žiemą, todėl norime, kad estakados vyrai būtų šiltai aprengti. Jei reikės numegsime ir pirštines”, – apie šią staigmeną pasakojo Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė. Tai ne pirmasis siurprizas darbininkams iš Rusnės salos gyventojų. Dar

Pirmadienio rytas ne visiems Šilutėje buvo geras

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Šilutės rajono policijos komisariato pareigūnai su specializuotų padalinių vadovais, Šilutėje surengė reidą. Spalio 22-osios rytą nuo 7.10 iki 9.00 val. Tilžės ir Žemaičių Naumiesčio gatvių sankryžoje, Cintjoniškių ir Geležinkelio, Rusnės ir Tulpių, Žalgirio ir Tulpių, Klaipėdos ir Pramonės, Klaipėdos ir Aukštumalės gatvių sankryžose policijos pareigūnai tikrino vairuotojų blaivumą, kaip jie laikosi eismo taisyklių. Pareigūnus labai nustebino, kai Klaipėdos gatvėje sustabdžius maršrutinį autobusą ,,Kintai – Šilutė“,  paaiškėjo, kad autobusą vairuoja vyras, neturintis teisės vairuoti tos

Artimųjų kapams lankyti turėsime dvi laisvas dienas?

Seimas siūlo lapkričio 2-ąją – Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) dieną, įtraukti į švenčių sąrašą ir ją paskelbti ne darbo diena. „2006 m. Lietuva ratifikavo UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo konvenciją, pagal kurią būtent Vėlinės turėtų susilaukti išskirtinio statuso – kaip ypatingu savitumu ir gyvybingumu pasižyminti mirusiųjų pagerbimo tradicinė šventė. Mūsų valstybė yra atsakinga už jos išsaugojimą, todėl turėtų sudaryti sąlygas žmonėms puoselėti senąsias šventės tradicijas. Vėlines į nedarbo dienų sąrašą siūlė įtraukti ir Etninės kultūros globos taryba“, – pažymi projekto iniciatoriai. Po pristatymo