Garsus Pamario krašto melioratorius, daugeliui šilutiškių pažįstamas Rimantas Liatukas balandžio pabaigoje švenčia garbingą jubiliejų. Ta proga pakalbinome jubiliatą. Kadangi šių eilučių autoriui teko kaimynystėje gyventi su Rimantu, mus sieja bendri pomėgiai, interviu bus labiau panašus į gerų pažįstamų pokalbį, be šiam žanrui būdingų mandagybių.

Rimantas Liatukas – Šilutėje nuo 1973 metų.

– Rimantai, garbingas jubiliejus yra tinkama proga prisiminti istoriją, prabėgusius įvykius, faktus, žmones…  Gal pradėkime pokalbį nuo to, kokie keliai iš netolimo Kvėdarnos miestelio tamstą atvedė į Pamario kraštą? Ir atvedė ilgam…

– Matyt, todėl, kad gyvenau nuošaliam vienkiemyje ir ten buvo labai šlapia. Man patikdavo balas sausinti… Su melioracija buvo susijęs tėvo brolis Vladas. Stoti į tuometinę Žemės ūkio akademiją iš Kvėdarnos važiavome aštuoni, visi į atskirus fakultetus. Aš pasirinkau melioraciją. Studijas pradėjau 1968-aisiais, baigiau 1973 metais. Dar metai praleisti armijoje. Grįžęs pasirinkau Šilutę. Ir netoli Kvėdarnos, arčiau gimtinės. Pamenu, apsilankiau pas tuometinį melioracijos statybos valdybos viršininką Pranciškų Zubę…

– Jau tada buvo aišku, kad Šilutės krašte MSV (sutrumpintai taip vadindavo šią įstaigą) stipri įstaiga.

– Taip, taip. Ir tuo pasidomėjau. Mat turėjau laisvą diplomą, nebuvau įpareigotas atidirbti privalomą paskyrimą, kaip būdavo daugeliui. Tad pasirinkau Šilutę. Čia ir prasidėjo melioracijos epopėja. Pirmiausia mane paskyrė į Techninį skyrių, buvau jo darbuotojas. Gal metus čia dirbau, įgavau patirties, po to netikėtai man pasiūlė statyti užtvanką ant Tenenio upės, Ramučiuose. Prasidėjo didžiosios statybos… Stokojau ir tokio darbo patirties, ir praktikos. Užtvanka – rimtas objektas. Ačiū Dievui, gavau labai rimtą brigadininką šišioniškį Paulių Optą. Subūrėme brigadą. Ir per trumpą laiką pastatėme tą užtvanką. Be abejo, man tai buvo rimta mokykla. Įgijau rimtos  praktikos.

Užbaigus užtvanką, mane paskyrė darbų vadovu į Rusnę. Ten buvo neišsenkantys darbų aruodai. Atmatos, Pakalnės, Skirvytės upių krantinės, Kuršių marių pakrančių tvirtinimo darbai, dar Rusnės prieplauka. O kur dar pylimai, polderių sistemos siurblinės… Žinoma, dirbo ištisos brigados, buvo daug žmonių. Tie darbai nėra vien mano nuopelnai. Buvo brigadininkai, meistrai, dar daug vyrų su technika. Man teko jiems vadovauti, prižiūrėti tuos darbus.

– Visos tos krantinės, pylimai yra sutvirtinti akmenimis. Man visada buvo įdomu, iš kur paimta tiek akmenų? Juk pamario lygumose jų nė su žiburiu nerasi.

– Čia buvo kaip ir prabangos reikalas. Tai jau buvo padaryta prieš karą. Nuo Rusnės iki marių Atmatos pakrantės yra sutvirtintos akmenimis. Mes akmenimis krantinių jau nebetvirtinome, tam naudojome gelžbetonį. Žinoma akmenys – patikimiausias dalykas. Kur jų išliko, ten geriausiai išsilaikė. Tarp tų akmenų sukloti karklo žabai ir dabar tebėra…

– Po to prasidėjo Nidos istorija. Čia jau atskira tema.

– Mano objektai buvo Rusnėje ir Nidoje. Ir ten, ir ten tekdavo darbuotis, o susisiekimas – tik vandeniu. Turėjome laivų, jais gabendavome ir medžiagas, ir žmones. Ir keltas buvo prie laivo primontuotas, plukdydavome ir ekskavatorius, ir kitokią techniką. Vienais metais aplinkai tvarkyti  Nidoje reikėjo nusigabenti labai daug juodžemio. Buvo žiema, patikrinome ledo ant Kuršmarių storį, kai kur vandens papylę jį dar pastorinome ir penkiatoniais „zyliukais“ ledu važiuodavome į Nidą. Kartą vienas sunkvežimis netoli Nidos įlūžo. Nesulaukiame ir nesulaukiame grįžtančio, o juk  mobilaus ryšio telefonų tada nebuvo… Viskas baigėsi laimingai, mašiną iš vandens ištraukė, žmonės nenukentėjo. Visko buvo. Kartą netoli Skirvytės upės ekskavatorius nuvirto… Tokie laikai buvo, kas benutiktų, vertėmės per galvą, kad užduotus darbus padarytume.

– Laikai išties buvo kitokie, kai kanalus kasė vienkaušiais ekskavatoriais, kurių kaušas kabodavo ant lyno, valdydavo mechanizmą vairolazdėmis… Ar galima anuos palyginti su šių laikų melioracijos technika?

– Prisimenu, Šilutės MSV turėjo ryšių su prancūzais (juk šioje valdyboje beveik du tūkstančiai žmonių!). Prancūzai labiau domėjosi polderiais. Aš tuo metu dirbau Rusnėje. Kai jie netikėtai pamatė vienkaušį E-304, kurį visi vadindavom „dreglainu“, kasantį griovį, sustojo ir ilgai stebėjo, fotografavo. Tas ekskavatorius turėjo ant lyno kadaruojantį kaušą ir iškasdavo griovį, padarydamas lygut lygutėlius šlaitus. Jie nesuprato, kaip tai įmanoma…

– Tai buvo ekskavatorininko meistriškumas.

– Tiesiog tokia buvo kasdienybė. Daugelis ekskavatorininkų dirbo tuos darbus, aišku, ne visi vienodai. Žinoma, kaip jie dirbo, negalima lyginti su šių dienų įranga, galimybėmis. Tais laikais šių dienų melioracijos realybė būtų buvęs kaip stebuklas. Dabar sėdi ekskavatoriaus kabinoje, kondicionierius veikia, groja muzika, visos ekskavatoriaus funkcijos valdomos viena svirtele… Dabar buldozeriai tokie, kad kompiuterio ekrane matai daromą nuolydžio procentą. O tada mes turėjome buldozerio mašinistą Liudgardą Ščeponavičių. Jį visi vadino „lazeriu“. Pasakai, kokio nuolydžio šlaitas turi būti, ir ramu. Jau žmogus miręs, mes kartu pradirbome gal 20 metų. Mudu vienas kitą suprasdavome iš pusės žodžio. Sakiau jam, kad kokį žmogų savo amato gudrybių išmokintų. Ir vėliau atsirado Ramūnas Ramanauskas, jis susirado Liudgardą ir vis konsultavosi su juo, išmoko tikrai daug. Liudgardas buvo ir čempionatų nugalėtojas, varžydavosi specialistai iš įvairių šalių. Ir tokių žmonių buvo nemažai.

– Tai melioracijai tamstos darbo biografijoje teko pagrindinė vieta.

– Galima taip sakyti. 1983 metais pradėjau vadovauti Melioracijos eksploatavimo valdybai, Šilutėje veikė Kauno projektavimo instituto skyrius. Tai mes buvome ir užsakovai, ir darbų rangovai. Tuomet darbams atlikti konkursų nebūdavo. Gavus projektą, užsakai darbus, stebi jų kokybę. Darbų priėmimai vykdavo… iškilmingai. O pinigų tais sovietiniais laikais neturėjome kur dėti. Tekdavo Vilniuje „prašyti“ – supraskite, kaip norite, –  kad tų pinigų skirtų šiek tiek mažiau…  Buvo vadinamoji „planinė ekonomika“, planus buvo privalu įvykdyti. Pinigai nebuvo padengti materialiniais resursais: nebuvo technikos, įrangos, mechanizmų, nebuvo plytų ir to, ir kito. O padaryti privalai! Tai buvo didžiojo deficito laikai, kai nieko negalėjai paprastai gauti. Dabar… Pinigų trūksta, o materialinių resursų galybių galybė, ir vis modernesnių. Dabar iš Kinijos perka granitą, kitką, veža į Lietuvą. Taip dirba ne tik mūsiškė UAB „Kavesta“. Tik reikia turėti pinigų.

Kai tuomet buvau projektų užsakovas, darbų rangovas, dar teko prižiūrėti polderių sistemos siurblines, griovių būdavo virš 2 tūkstančių kilometrų kartu su Pagėgių krašte esančiais. Buvo 340 kilometrų pylimų. Per 200 kilometrų liko, kai Pagėgiai atsiskyrė. Dar 3 tūkstančiai vandens pralaidų… Turėjome virš 350 žmonių, ir visus šiuos darbus teko padaryti. Pavyzdžiui, griovį reikėdavo du kartus per metus nušienauti, žiotis išvalyti. Krūmelis ant griovio šlaito buvo nesuprantamas dalykas…

– Dabar krūmeliai jau medžiais užaugo…

– Dabar požiūris į griovių priežiūrą vėl pasikeitė. Suprasta, kad melioracija prasideda nuo griovių priežiūros, jų išvalymo. Jeigu drenažo vandeniui nebus kur ištekėti… Griovių priežiūrai dėmesys dabar jau kitoks. Tvarkomos ir atnaujinamos polderių sistemos, siurblinės.

– UAB „Kavesta“, kurioje dabar darbuojies, pastebime, ne tik melioracija užsiima, bet ir tiltus stato, šaligatvius kloja, kitų darbų turi.

– „Kavesta“ su melioracija mažai bėra susijusi. Dar griovių pavalymas, dar drenažas, krantinės, tiltų statybos. Pastatėme per Tenenį tiltą kelyje Šilutė–Klaipėda. Tvarko ir vandens bei nuotekų trasas. Jau pradėjome dirbti ir keliuose, mokame asfaltuoti. Bendrovė atlieka projektavimo, statybų, geodezijos darbus.

– Apie darbus, prie kurių teko prisidėti, galima būtų nemažą knygelę parašyti… Gal eikime prie kitų gyvenimo detalių: esi iš gausios šeimos, žinau, vyksta visos gausios giminės kasmetinės šventės. Suvažiuoja anūkai, proanūkiai…

– Giminė išties didžiulė. Dar apie 1980 metus man buvo lengviau visus atpažinti, o dabar jau nebepavyksta atskirti, kas kieno vaikas. Daugiau negu 30 metų turime tradiciją susirinkti kasmet, jei nėra kokių nelaimių. Tas pabuvimas, pasikalbėjimas prasideda „Tautiškos giesmės“ sugiedojimu. Vėliau skirstomės daugiau pagal amžiaus grupes. Mes, vyresnieji, apie gyvenimą, apie ateitį pasikalbame.

– Tamstos sūnus Dionizas pasirinko lyg ir tėvo eitą kelią…

– Dukra Jurgita ir sūnus Dionizas liko Šilutėje. Gyvena čia kaip ir aš. Lyg ir neturi minčių kažkur išvažiuoti. Žentas žemės ūkiu užsiima, prekyba. Sūnus yra „Kavestos“ bendrovės, kuriai jau 20 metų, generalinis direktorius. Aš esu šios bendrovės valdybos pirmininkas. Sakote, generalinio direktoriaus patarėjas? Kai paklausia, patariu… Aš tiesioginėje gamyboje nebedalyvauju. Jau atsargiai bandau ir kažką pasakyti. Mano anų laikų žinias ir supratimą jau visa galva pralenkė. Kai mes lentomis tvirtinome klojinius, dabar viskas kitaip – skiriasi kaip diena nuo nakties.

Turime gražų būrį brigadininkų, išmanių darbų vadovų. Turime tris vyrus, kurie baigę melioracijos studijas mokosi magistrantūroje. Iš viso 15 specialistų yra baigę Žemės ūkio akademiją.

Dvejus metus vadovavau universiteto, buvusios Žemės ūkio akademijos Alumni klubui, kuris jungia penkių fakultetų absolventus. Susitikimai, pokalbiai, ekskursijos – tai ne viskas. Kita misija yra pritraukti abiturientus studijuoti į akademiją, į mūsų fakultetus. Dabar tai jau Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija. Grižo akademijos vardas, o tų pasikeitimų yra buvę visokių.

– Nublanktų interviu su Rimantu Liatuku, jeigu nepaminėtume tavo pomėgių. Rodos, vasarį teko matyti vaizdo įrašą feisbuke, kaip burlente skrodi  audringus Kuršių marių vandenis…

– Plaukioti burlente Šilutėje gal būsiu pradėjęs pirmasis, kai senais laikais įsiūlė estišką burlentę. Mano misija buvo kartą per metus burlente perplaukti Krokų lanką. (Interviu autoriui teko šiame procese dalyvauti ir taip pat užsikrėsti burlentininkų bacila… Autoriaus past.) Tada ir spėjau suvokti, ką galiu iš tos burlentės išspausti. Įranga keitėsi. Ką čia ir pasakoti, juk kartu mariose tai darydavom. Tik dabar kiek nejauku, nes tarp plaukiojančio jaunimo esu vyriausias… Sakys, „tėvuk, gal pasėdėk…“

– O kur dar kalnų slidinėjimas, fotografija, lauko tenisas, medžioklė. Dar vos nepamiršau bičių… Pamenu kartą į  medžioklę atšliuožei slidėmis gal kokius 15 kilometrų… O kur dar garsioji Rimanto pirtelė ant Šyšos kranto?

– Būta gal 15 išvykų į kalnus slidinėti… Juk ne kartą drauge vykome. Pamenu, kaip Čekijoje pirmą kartą bijojai keltuvu į kalną keltis… Gal dar nuvažiuosime. Pirtis, nesvarbu vasara ar speigas, retai praeina be maudynių Šyšoje…

– Daug ką nuveikęs, nemažai patyręs. Ką galėtum patarti jaunam žmogui, kuris skundžiasi neturėdamas kuo užsiimti?

– Esu patenkintas savo aplinka: vaikai gyvena netoli, turiu 5 anūkus, iš jų du berniukus. Neturiu kuo skųstis. Duok Dieve, sveikatos! Gal aš ir per daug tų užsiėmimų turiu? Sunku pasakyti, kas čia tos Lietuvos laukia, kaip viskas klostysis. Gyvenkime mylėdami vienas kitą, gyvenkime, kaip Dievulis davė.

Kalbėjosi Petras Skutulas

Sveikinimai ir palinkėjimai

 

Vladas Rūkas:

 

– Su Rimantu teko daug bendrų darbų padaryti. Aš vadovavau Projektavimo instituto Šilutės skyriui, o jis vadovavo Melioracijos eksploatavimo įmonei. Galiu pasakyti, kad tai gabus, verslus ambicingas, siekiantis ir pasiekiantis užsibrėžtų tikslų žmogus. Beje, mėgstantis pašmaikštauti ir suprantantis humorą.

Linkiu Rimantui kuo geriausios sėkmės, sveikatos, energijos. Kad išliktų šis vaikinas toks, koks buvo jaunystėje. Ir kad tavęs, Rimantai, vienatvė nekamuotų!

 

 

Pranciškus Zubė:

 

– Melioracijos valdyboje Rimantas išdirbo nuo 1973 iki 1980 metų. Labai daug gero padarė. Puikiai sutardavom, labai nuoširdus žmogus. Be kita ko, Rimantas Liatukas yra Lietuvos hidrotechnikų sąjungos garbės narys. Linkiu jam kuo geriausios sėkmės, daug laimės, sveikatos ir daug visa ko.

 

 

Steponas Kazlauskas:

 

– Tiesioginių bendrų gamybos reikalų su Rimantu neturėjom, nors abiem teko dirbti melioracijoje. Mus labiau sieja pomėgis: susitinkam kalnuose, teniso aikštelėje. Linkiu jam, nekreipiant dėmesio į nugyventus metus, išlikti sportiškam, azartiškam, kupinam gyvenimiško džiaugsmo.