Pokario nublokšta žemaitė pasiliko Mažojoje Lietuvoje
95-erių metų sukakties proga jubiliatę Joaną Jutkevičienę pasveikino, sveikatos, ilgų gyvenimo metų ir artimųjų dėmesio jai palinkėjo Šilutės r. savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Raimundas Ambrozaitis, Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus, socialinio darbo organizatorė Lina Ozgirdaitė. Su sveikintojais į Grabupius vyko ir šių eilučių autorė.
Gimė gandrams išskrendant
Joanos ir Juozo Jutkevičių namuose – ideali tvarka. Daiktai turi savo vietas, ant grindų ar baldų, rodos, niekada nebuvo nusėdusių dulkių. Gal todėl, kad ir ilgame senolės Joanos gyvenimo kelyje nėra atkarpų, skendinčių gyvenimo kelio dulkėse.
95-erių metų moteris tarsi gerai įsimintą knygą sklaido savo gyvenimo lapus, apie viską pasakoja gyvenimo patirtimi paženklintu balsu.
Joanos Jutkevičienės gimimo liudijime įrašyta, kad ji yra gimusi rugpjūčio 31 d., tačiau jos mama buvo sakiusi, kad ji gimė tuomet, kai išskrenda gandrai – rugpjūčio 24-ą. Mamos žodis – šventas ir tikresnis negu dokumentas, todėl rugpjūčio 24-ąją – Gandrų išskridimo dieną (pagal katalikų kalendorių – Šv. Baltramiejus) Joanos vaikai ir vaikaičiai skubėdavo jos sveikinti su gimtadieniu. Joana sako, kad anuomet žmonės dažnai vaiką registruodami jo gimimo dieną užrašydavo susiedami su artimiausia kalendorine švente.
Kamaroje – vienuolika vaikų
Joana buvo antra dukra šeimoje. Vėliau gimė trys broliai, o po jų, pasak Joanos, pasipylė broliai, sesės, broliai… Iš viso augo 11 vaikų. Vyriausioji Eleonora buvo dešinioji mamos ranka, o Joanos rūpestis buvo mažieji broliai ir sesės.
„Troba buvo paprasta, bet didelė. Tėvai miegojo didžiajame, o mes vaikai – kamaroje. Krosnį kūrenti galėjo tik vyresnieji. Ką veikėm? Žaislų nebuvo, ant šilto mūro susėdę kalbėdavome, vis į didįjį kambarį išbėgam, pasidairom, kada bus valgyt. Namuose duonos, bulvių netrūko. Mama pusryčiams mažiesiems virė kruopų košę, vyresniems – bulvių su lupynomis. Bulves dažėm spirgynėj, cibulynėj. Pietums virdavo bulvienę, vakare – putrą. Iš puodo pylėm, valgėm, kol užtekdavo. Pritrūksta puode – ir vėl bulves verda“, – pasakoja senolė.
Ištekėjo už vyresnio
Ūgtelėjusi Joana paliko tėvų namus ir išėjo tarnauti svetimiems. Į namus grįždavo tik per didžiąsias šventes – Kalėdas, Velykas. Svetimiems tarnaujant prabėgo ketveri metai. Grįžusi į tėvų namus, džiaugdavosi, kai čia susirinkdavo kaimo jaunimas, dainuodavo, šokdavo. Ilgakasė Joana rūpėjo ne vienam kaimo vaikiui. Tačiau galvą jai apsuko net 14 metų vyresnis Pranas, ateidavęs pas Joanos brolius pakortuoti. Nusižiūrėjęs ilgai nedvejojo, pavasarį rankos paprašė.
„Senas bernas, bet auksinis vyras buvo“, – tarsteli ilgaamžė.
Iš jos pasakojimo supranti, kad su vyru Pranu didelių turtų neturėjo, bet meilės netrūko. Šeima susilaukė pirmagimio Viktoro. Pranas dirbo pas turtingus giminaičius, Joana su mažuoju Praneliu tvarkėsi namuose. Šeima ieškojusi kur geriau, apsigyveno prie Byvainės girios prigludusiame kaime (Telšių r.). Vyras išeidavo dirbti į malūną, Joana – vėl namuose.
Nenorėdamas savo moters gąsdinti vyras nekalbėdavo jai apie karą. Tais laikais radijo dar nebuvo, po kaimą nelakstė, todėl Joaną pasiekdavo gerokai pavėluotos žinios. Tik viena, pati skaudžiausia pasibeldė vieną rytą į langą. Pasibeldė, vyrą basą, vienmarškinį išsivedė. Joana girdėjo šūvį miške… Likti gyventi pamiškėje pabijojo. Žinojo, kad tėvai išsikėlė į Šilutės kraštą, pas juos atskubėjo ir pati su vaiku. Po karo ištuštėjusiuose Grabupiuose apsistojo daug jos kaimynų. Tėvai gyveno buvusioje karčemoje.
Žemaitė – Šilutėje
Pas Grabupiuose apsistojusius tėvus atsikrausčiusi Joana su sūnumi netruko susipažinti su Juozu, kuris į šį kraštą atkeliavo iš Šventežerio kaimo (Lazdijų r.). Skaityklos vedėju dirbęs Juozas Jutkevičius buvo šviesus žmogus, dažnai jį kviesdavo tarėju į teismo posėdžius.
Joanai mokytis teko nedaug – tik pusmetį. Tačiau buvusi gabi skaitė iš maldaknygių, turėjo skambų balsą, giedojo ir buvo puiki šokėja. Likusi našle neatsisakė tekėti už Juozo, pamilusio ir ją, ir jos vaiką. Netrukus gimė dukra Eugenija, po 6 metų – sūnus Rimantas. Joanai teko dirbti įvairių darbų: karves melžti, veršelius girdyti ar triūsti prie lauko darbų. Šešiametė dukrelė Eugenija buvo mamos dešinioji ranka, prižiūrėdavo mažesnįjį brolį.
Laikas bėgo, vaikai augo, suaugo, savo šeimas sukūrė. Joana ir Juozas Jutkevičiai nepamena, kad būtų kada darbo pritrūkę – visąlaik sukosi kaip voverės rate. Garbaus amžiaus sulaukę džiaugiasi gražiu vaikaičių būriu. Joana, nors ir skundžiasi neturinti sveikatos ilgai kalbėti, tačiau jos klausydamas supranti – apgailestauja, kad iš gausaus seserų ir brolių būrio liko tik trise. Braukia ašarą prisiminusi, kad prieš mėnesį Anapilin iškeliavo 93 metų sulaukęs jos brolis, kad aplinkui nebeliko bendraamžių kaimynių.
Joanai teko išgyventi ne vieną širdgėlą. Jaunystėje netekusi pirmojo vyro, nežinojo, kad dar didesnė širdgėla jos dar tik laukia – nė 60-ies nesulaukęs Anapilin iškeliavo jos pirmagimis Viktoras.
Vaikai iš antrosios santuokos gyvena Grabupiuose, greta savo tėvų.
„Visada stengėmės susitvarkyti patys. Ir pasikūrendavom, ir valgyti pasidarydavom, tačiau senstant jėgos vis silpsta. Gerai kad vaikai kasdien lanko, rūpinasi. Ir vaikai, ir žentas, ir marti – visi rūpinasi“. Klausydamasi mamos pagyrų neištveria dukra Eugenija, sako, kad mama visada pyksta, kai ji grindis plauna. Ją neramina mamos kraujospūdis, tačiau džiugina, kad jos protas net ir 95-erių sulaukus išliko šviesus.
Laima PUTRIUVIENĖ
Čia mano močiutė,nuostabus žmogus