Marė Jasienė pro vieną kambario langą mato nuo raudonšonių vaisių apsunkusią obelį, pro kitą – į dangų žvelgiantį kryžių. Išeiti į lauką ilgaamžei jau pramoga. Ir būdama namuose ji dažniau nori likti vienumoje, atokiau nuo namiškių šurmulio.

Pasveikinti ilgaamžės Marės Jasienės atvykę Juknaičių seniūnas Alfredas Gaubys, seniūnijos socialinio darbo organizatorė Vita Gečienė, Šilutės socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis linkėjo sveikatos, ilgų gyvenimo metų.
Nuotraukoje: jubiliatė Marė Jasienė su sūnumi Vaclovu (dešinėje) ir Juknaičių seniūnu Alfredu Gaubiu.

Šimtamečio namo duris pravėrus
Marė Jasienė pasiremia ant kasdienės palydovės – įmantriais raižiniais dekoruotos lazdelės. Vaikščioti jai kaskart darosi vis sunkiau, kojos neklauso. Judėti sunkiau tapo ir po buvusio mikro insulto. Sūnus Vaclovas sako, kad 95-erių sulaukusi mama dar skaito, tačiau tik savo maldų knygas. Jas atmintinai yra išmokusi.
Kryžių, kurį mama mato pro langą, Jasai pastatė čia gyvenusiems vokiečių kilmės gyventojams atminti. Vaclovas pasakoja, kad per karą čia gyvenę Jonušai turėjo pasitraukti. Senolis buvęs per senas trauktis – jį pakirto kulka. Kaimynai radę senolį palaidojo čia pat, sode. 1959 m. Jonušai pardavė namą naujakuriams ir išvyko į Vokietiją. Nostalgija gimtinei dar grąžindavo senuosius namo gyventojus, kol jie tam turėjo sveikatos. Jaunesnieji į Lietuvą nesiveržia.
Dabartiniai gyventojai šimtametį namą ir jo aplinką pakeitė iš pagrindų, prikėlė naujam gyvenimui.
Marės Jasienės turtas
Marė Jasienė, pagimdžiusi ir išauginusi 10 vaikų, džiaugiasi 27 anūkais, 32 proanūkiais ir vienu proprovaikaičiu. Už tai, kad pagimdė ir užaugino 10 vaikų, ji yra pelniusi Motinos didvyrės vardą ir buvo apdovanota tokiu pat ordinu.

Jasai prie namo pastatė kryžių senųjų šių namų šeimininkų atminimui.

Marės vardas iš hebrajų kalbos išvertus reiškia „karti“ arba „kartėlio jūra“. Gal todėl Marės Jasienės gyvenimas ir nelepino, netrūko jai vargo. Gimė, augo gretimame Šilalės rajone, Vaičių kaime. Savo išrinktąjį Joną taip pat ten sutiko. Sutuoktiniams vienas po kito pasipylė vaikai. Mažoje troboje tėvams su aštuoniais vaikais buvo ankšta. Po karo žmonės buvo kviečiami apsigyventi Klaipėdos krašte likusiuose tuščiuose namuose. Marė ir Jonas Jasai, kaip ir daugelis jų kaimynų, atsiliepė į raginimus – atvyko į Šilutės rajoną. Piktaičiuose nusižiūrėjo sodybą su dideliu sodu. Netrukus prie stalo naujuose namuose susėsdavo net 12 šeimos narių.
Nors Marei Jasienei darbų netrūko ir namuose, ji eidavo ir ūkio karvių melžti. Vien iš vyro Jono, dirbusio lauko darbus ar sandėlyje, algos išmaitinti šeimą nebuvo įmanoma. Ir vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbo, vyresnieji rūpinosi mažesniaisiais. Kas vaikystėje įskiepyta, neišdyla. Ir dabar, kai visi vaikai savo šeimas sukūrė, ilgaamžė savo 95-ąjį jubiliejų pasitiko apgaubta artimųjų rūpesčio.
Nemažai M. Jasienės vaikų gyvena Juknaičiuose. Mama džiaugiasi, kad nė vienas neiškeliavo laimės ieškoti svetur. Visada Jasų namuose netrūko šurmulio, ir dabar po vienu stogu sutelpa net trys kartos. Sūnus Vaclovas tarsteli: „Visi esam gyvi. Gaila tik tėvo – prieš 14 metų iškeliavo Anapilin“.
Ūkininkai
Tėvų ūkyje šeimininkauja Vaclovas ir Laima, kuri, beje, taip pat yra šilališkė. Sutuoktiniai užaugino tris vaikus, sulaukė dviejų anūkų. Piktaičių ir Rumšų kaimų seniūnaičiu išrinktas Vaclovas apgailestauja, kad kaimuose mažėja gyventojų. Šis procesas neaplenkė ir jo kaimo. Keliose trobose dar gyvena senyvi kaimynai, o jauno nerasi nė su žiburiu. Džiugu, kad prie žemės linkę sūnūs liko namuose, padeda ūkininkauti.
Ūkyje darbų netrūksta. Vaclovas Jasas laiko apie 100 galvijų, iš kurių – 40 melžiamų karvių. Į pienininkystės ūkį nuolat reikia investuoti. Dar prieš karą statytą tvartą modernizavo, įrengė pieno liniją, šaldymo įrangą, įsigijo šienavimo technikos, traktorių. 2005 metais ūkiui ir įrangai modernizuoti gavo ES paramą.

Laima PUTRIUVIENĖ