Papročiai ir tradicijos. Kūčios, Kalėdos, Užgavėnės… 

Gruodžio 13-ą, Liucijos ir Saulės šviesos dieną Birutė Servienė pakvietė diskusijų klubo 17.17 narius į Rusnėje įsikūrusį Salos etnokultūros ir informacijos centrą. Padiskutuoti ir pabendrauti atvyko klubo nariai Irena Arlauskienė, Jonas Jaunius, Petras Skutulas, Edvardas Jurjonas.

Klubo narė ir šio centro direktorė Birutė Servienė papasakojo apie Lietuvoje nuo seno puoselėjamus švenčių papročius bei tradicijas, jų kaitą.

Diskusijų klubo nariai į Rusnę susirinko neeiline proga: respublikiniame konkurse Rusnės seniūnija pripažinta geriausiai etnokultūrines tradicijas puoselėjanti Mažosios Lietuvos regiono seniūnija. Tai – Salos etnokultūros ir informacijos centro vadovės Birutės Servienės ir kolektyvo, Rusnės seniūnės Dalios Drobnienės ir salos bendruomenės veiklos įvertinimas.

Diskusijų klubas 17.17 Šilutėje veikia nuo 2012 m. lapkričio. Įvairių profesijų atstovai kas mėnesį renkasi diskutuoti aktualiausiomis Pamario krašto nūdienos temomis. Ši diskusija apie papročius ir tradcijas – 35-oji ir paskutinė 2016 metais. Diskusijų svarbiausios mintys publikuojamos Šilutės ir Pagėgių krašto laikraštyje „Pamarys“. 

 

 

Birutė SERVIENĖ:

– Lietuvių tautinio charakterio bruožas yra gerbti tradicijas, jas puoselėti ir saugoti. Lietuviai turtingi tradicijomis nuo būrimų ir spėjimų iki apeigų, be kurių sunku įsivaizduoti didžiąsias žiemos šventes. Tai ypatingas laikas, kai rimtis ir susikaupimas perauga į visuotinį kalėdinį džiaugsmą, tikėjimą, kad ateinančių metų ciklas atneš gero, naujo, šviesaus.

Tik ar šiandien laikomės prieš šimtus metų užgimusių tradicijų?

Papročiai ir tradicijos – kūrybinis procesas su nuolatiniais pokyčiais. Pavyzdžiui, kai žmogui buvo labai svarbu išgyventi, neduok Dieve, kruša javus išdaužys, papročiai ir tradicijos buvo susiję su tuo, kad tik išgyvenus. Kai tai neteko aktualumo, papročiai tapo labiau žaidybiniai, vieni nuėjo užmarštin, kiti iškilo. Tačiau žmonės ir dabar pasąmonėje tiki, kad vienas ar kitas ritualas pakeis jų gyvenimą,  nauji metai bus sotesni, geresni, laimingesni. Tas tikėjimas padeda saugoti ir puoselėti mūsų tautos papročius, tradicijas ir ritualus, kurių imamės per didžiąsias šventes.

Advento vainikas su keturiomis žvakėmis yra germaniška tradicija. Ketvirtoji žvakė uždegama Kūčių vakarą.

Kūčios – mūsų tautos pasididžiavimas, vienintelė tokia unikali ir išskirtinė tradicija, kurią norima įtraukti į UNESCO nematerialųjį kultūros paveldą.

Prie Kūčių vakarienės stalo susėda 80 procentų šeimų Lietuvoje. Vakarienei sužibus žvaigždei, kai ant stalo su balta staltiese ir paskleistu šienu po ja sudedama 12 pasninko patiekalų, susėda visa šeima. Šieno bededa gal 38 procentai šeimų, o būrimų imasi vos 18 proc. šeimų.

Pamaloninti gamtą per Kūčias taip, kaip darome dar ir šiandien, tradicijos susiformavo aštuonioliktajame amžiuje. Buvo 7, 9, nebūtinai 12 patiekalų, tačiau jie buvo gaminami tą pačią dieną, be jokio riebaliuko. Kūčia – pagrindinis patiekalas, ant stalo dedamas tik saulei nusileidus, iškeptas po pirmo krosnies iškūrenimo, jo nevalia ragauti iki Kūčių vakarienės. Gi dabar kūčiukais prekiaujama jau lapkričio gale, perkame, valgome.

Mažosios Lietuvos krašte papuoštą eglutę įžiebdavo advento vainiko žvakele Kūčių vakarą, eglutę iš miško parnešdavo šeimos tėvas ar vyriausias asmuo, eglutę nupuošdavo po Trijų karalių.  Nupuoštą sukapotą eglutę sudegindavo krosnyje, kur kepama duona, pelenus išberdavo lauko gale. Taip darė ir su advento vainiku. Šio papročio su pelenais nebeliko, nes javai laukuose dabar kitaip subrandinami…

Eglutę puošusias tikras uždegamas žvakeles jau pakeitė elektrinės girliandos, tačiau jų lemputės kartais žvakelių formos. Ar tai ne tradicijų tąsa? Eglutes puošiame kada panorėję, jas perkame, nupuoštas išmetame. Advento vainikų jau galima nusipirkti, vainiko puošyba irgi kitokia. Tačiau advento vainiko tradicija jau plinta į tikėjimą, apie jį gražiai kalbėjo net katalikų vyskupas.

Diskusijų klubo narių iš šakelių sudėto Advento vainiko centre Birutė Servienė pastatė degančią žvakę.

Diskusijų klubo narių iš šakelių sudėto Advento vainiko centre Birutė Servienė pastatė degančią žvakę.

O dabar visi atsistokime, imkime po kėnio šakelę, mintyse sudėliokime savo norus, svajones, kurių išsipildymo trokštame, po vieną pagal saulės ridos ratą nuneškime ant staliuko savąsias šakeles ir iš jų sudėkime advento vainiką, netaisydami kitų padėtų šakelių, vidury vainiko pastatysiu žvakelę, susiimkime už rankų ir kartu visi tarkime: „Dievo simbolis – ratas. Jis neturi nei pradžios, nei pabaigos“. Štai atlikome vieną iš seniausių advento apeigų.

dskutantai-94-gyv

Diskusijų klubo nariai (iš dešinės): Jonas Jaunius, Irena Arlauskienė, Edvardas Jurjonas, Birutė Servienė ir Petras Skutulas.

Ateidavo Kalėdų Senelis su dovanomis, vėliau buvo Senelis šaltis, nors papročiams ir tradicijoms ištikimi žmonės jo taip nė nevadino, dabar vėl laukiame Kalėdų Senelio. Dabar ir Kūčios jau būna nebeužsidengus langų, kad tik kas nepamatytų, nesužinotų… Per pasninką Mažojoje Lietuvoje mėsos valgyti leido tik muitininkui ir tam, kas dirba sunkų darbą. Mažojoje Lietuvoje ir per Kūčias galėjo valgyti mėsos. Tačiau keturis advento pasninko penktadienius buvo valgomas avižinis kisielius.

Receptas

Į emaliuotą puodą dėti riekę tikros ruginės duonos, suberti 2 kilogramus avižinių dribsnių ir užpilti 8 litrais šilto vandens, uždengti, šiltoje vietoje 4-5 dienas rauginti, kasdien kartą pamaišant. Penktąją dieną nusunkti skystį, išspausti tirščius ir nuolat maišant tą balkšvą skystį virti kol sutirštėja.

Toks kisielius buvo visų keturių pasninko penktadienių maistas. Juk ir dabar pripažįstama, kad viskas, kas rauginta, yra labai sveika. Raugimą suteikia naminė ruginė duona. Kisielius būna tirštas kaip skysta manų košė. Valgant pabarstoma cukraus, užsigeriama saldintu šiltu vandeniu. Tai valgė ir suaugusieji, ir vaikai.

Katalikai šio papročio neturėjo. Mažojoje Lietuvoje nelabai paisė ir 12 patiekalų skaičiaus. Tačiau mūsų krašto senbuviai jau gamina irgi 12 Kūčių patiekalų. Šios vakarienės ruošimas Kūčių dieną tarsi artėjimas prie laukiamų džiaugsmingų Kalėdų. Mėsos patiekalų atsisakoma.

Nei evangelikai, nei katalikai nenudengdavo Kūčių stalo. Ant jo dedamos lėkštutės, uždegamos žvakelės ir tiems, kurie išėjo Amžinybėn. Sako, vėlės ateis, senovėje tuo labai tikėjo, nors ir dabar šis paprotys yra išlikęs.

Katalikams Kalėdų rytas – tai ėjimas į pamaldas bažnyčioje pasimelsti. Nors senovėje žmonės melsdavosi ir per naktį – tai malda kūdikio atėjimui, Jėzaus gimimui. Ir evangelikai per Kalėdas meldžiasi, tačiau kaip ir katalikai kviečiami melstis ir vakarais. Skirtingų tikėjimų tradicijos jau vienodėja. Panašiai yra ir per Velykas.

Kalėdų dieną sugrįžus iš bažnyčios katalikai sėsdavo pietų prie stalo, evangelikai valgydavo kugelį ir gerdavo kafiją.

Žąsis ant Kalėdų stalo – įprasta, bet senovėje ją kimšdavo tik džiovintais vaisiais, dabar – įvairiai. Ir tik per Kalėdas ateidavo Kalėdų Senelis. Pirmoji Kalėdų diena – šeimos ir namų šventė, o antroji skirta giminėms, kaimynams ir draugams aplankyti, susitikti, pasimatyti bei svečius priimti.

Mes išlaikome tuos papročius ir tradicijas, kurie mums priimtini, atmetame tai, kas dabar neaktualu. Yra daug ir kitų švenčių, visos turi papročių ir tradicijų, viskas šiek tiek keičiasi.

 

arlauskiene-70Irena ARLAUSKIENĖ:

– Mokykloje (Šilutės pirmoji gimnazija) dirbu nuo 1982 metų ir visą laiką ruošiau įvairias kalendorines šventes. 1982 metais Kūčių negalėjome šveisti, tai minėjome trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties metą. Per Martyną reikia grąžinti visas skolas. Koks būdavo sujudimas! Aiškindavomės, kokį gaidį kepėme, koks buvo jo krūtinkaulis, visa kita, ar žiema bus iš pradžių gili, ar vėliau.

Taip atsargiai siekėme išsaugoti  papročių ir tradicijų, nors formos ir būdai buvo tokie, kokie tais laikais buvo galimi.

Gruodžio 13-oji – Liucijos diena, Saulės šviesos diena, nuo jos 12 dienų iki Kalėdų ir diena jau nebetrumpėja. Kasmet Liucijos dieną  vyko srautinė pamoka “Su knyga šviesos pasitikti“. Atvažiuodavo į mokyklą knygynas, vaikai pirkdavo knygas padovanoti kitiems. Visiems susirinkus salėje, dalyvaudavo katalikų ir evangelikų kunigai, kalbėdavomės, dvasininkai palaimindavo vaikus.

Prisimenu atsitikimą, susijusį su burtais. Neva reikia nuogai mergaitei nueiti į kaimyno sodą, nusilaužti vyšnios šakelę ir pamerkti. Jeigu per Kūčias ji pražys, ji ištekės. Viena mergaitė iš Rusnės (tiesa,ne nuoga) nuėjo į kaimyno sodą, priskynė vyšnios šakelių ir jas pažymėjo savo klasės mokinių vardais. Kūčios buvo per atostogas, bet aš patekau į mokyklą ir radau kelias žydinčias šakeles…

Andriejaus dieną mano kabinete padarėme būrimo saloną pagal senuosius papročius. Užgavėnės patraukė tuo, kad mažai buvo tam skirtų knygų, dabar jų jau yra ir galima eiti į gelmę aiškinant mokiniams apie Užgavėnes. Vyksta kova dėl saulės, kaip ją išvaduoti. Atsinešdavome ir sudegindavome Morę.

Su vyresniais mokiniais bandydavome eiti į gilumą ir aiškintis papročių ir tradicijų, švenčių esmę, nes jei nepagausi esmės, jeigu suprasi tik mechaniškai, tai nieko nebus.

Kalėdų eglutę pravartu kirsti 3 dienos prieš vienuoliktą pilnatį – spygliai nekris.

Mano kabinete papuošėme eglutę.  Apatinės jos šakos yra ilgos. Vieną palikom, prikalėm prie sienos ir skalėje ji rodė, koks bus oras.  Ji kaip barometras. Kitais metais pagal tą skalę tikrinome, ar atitiko.

Mokykloje buvo įdomu žaisti tuos papročius, priminti tradicijas. Dabar jau būna etnokultūros pamokos, šiai temai skirta valandų. O kaip teko man dirbti? Tai Martynas, tai Žvejo diena – bandai tuo pasinaudoti. Dabar su tiek literatūros, su tiek papročių ir tradicijų, su tiek laisvės nevaržomai visa tai nagrinėti – tai kelią į vaiko širdį.

Birutė SERVIENĖ:

 

– Bepigu dabar, kai tiek literatūros, informacijos. O tuomet? Savo ir savo vaikų vardu labai dėkoju mokytojai Irenai Arlauskienei už tai, ką ši mokytoja darė. Ją labai  mylėjo mokiniai.

Irena ARLAUSKIENĖ:

– Pastaruoju metu analizuoju Kristijoną Donelaitį. Jis nemylėjo žemės taip, kai kiti, jam rūpėjo tvarka. Palaukite, o kas čia yra? Čia yra mūsų ne maginė, ne mitologinė viso pasaulio tvarkos sąvoka. Anais laikais per tą tvarką jis žvelgė taip, kaip mes dabar norėdami aprėpti visumą. Dieve, koks tavo tvarkos surėdymas! Jis toliau tą tvarką skleidžia.

 

Edvardas JURJONAS:

– Vaikai matė, jautė širdimi, ką mokytoja perdavė. Mes nuo gamtos atitrūkstame, o ką sakė mokytoja – smagu girdėti, kad ji tuos dalykus perteikė mokiniams. Tai jausdami mokiniai negali būti kitokie. Ugdytas smalsumas, pajautimas.

Per Kūčias susirenka šeima, artimieji ir protėvių vėlės. Šis šventvakaris primena Vėlines. Kūčia yra valgis, skirtas protėvių vėlėms. Man įdomus vienas aspektas. Anksčiau mirusiojo kūną sudegindavo. Šeimos turėdavo aukurą, laužavietę, kur degindavo mirusiųjų kūnus. Esą tokiu būdu lengvesnis sielos atsiskyrimas nuo kūno. Atėjus krikščionybei, deginimas buvo uždraustas.

Europoje imta kremuoti gerokai seniau, pas mus pamažu sugrįžtama prie to. Vyresni žmonės sako, kad išėjimas yra. Bet kur? Siela gyvens. Tik be kūno.

Taigi rūpintis reikia ne laikinu sielos namu – kūnu, bet siela. Kremavimas yra tarsi tvirtesnis žinojimas, kad siela paliko kūną, o ji gyvens. Šis tikėjimas stiprėja.

Paliko įspūdį Jurgio Brėdikio knyga „Kitokiu žvilgsniu“. Mikrochirurgas, buvęs ministras turi supratimą apie žmogaus sandarą, jo kūną, jis teigia, kad žmogaus gyvenimas žemėje nėra pabaiga. Žmogus neturėtų baimintis, kad palaikus kremuos, nes siela gyvens. Paprotys iš pagonių sugrįžta ir tampa priimtinas.

 

Petras SKUTULAS:

– Esu kilęs iš Žemaitijos, iš pat Latvijos pasienio. Mūsų šventės būdavo Kūčios, Kalėdos, Joninės, Sekminės. Mums, vaikams, labai patikdavo Užgavėnės ir Joninės – kaimyninėje Latvijoje tai bene didžiausia šventė. Joninių vakarais Žemaitijoje ant kiekvienos kalvelės iš tolo matydavai toli toli žybsinčias liepsneles – tai Joninių laužai šviesdavo ilgiausią mtų naktį. Net sovietmečiu tai būdavo įprastas reginys.

Joninės man iš vaikystės paliko gilų įspūdį, gal todėl ir dabar Joninių naktį lyg magnetas traukia ugnis, šviesa, senovinė daina…

Ką mes per Kūčias darydavome? Nebuvome labai turtingi, bet įvairių patiekalų ant stalo netrūkdavo. Po staltiese padėdavo mama šieno. Įsimintina būdavo sėmenų ar kanapių, jeigu jų turėdavo, druska, į kurią baksnodavom su lupena išvirtas bulves. Ir dar žemaitiška cibulynė: silkės galvas tėvas pakepdavo ant žarijų, ištraukęs – į dubenį, suraikydavo vieną kitą svogūno galvą, pasūdydavo, parūgštindavo ir apipildavo šaltu šulinio vandeniu. Skanumas nenusakomas. 

Dabartinės tradicijos yra tarsi pagonybės, krikščionybės ir dabarties samplaika. Visa tai apgaubta paslapties, šventumo, dvasingumo. Vaikystėje tėvai vis primindavo, kad Kūčių naktį gyvuliai žmogaus balsu ima kalbėti, sakydavo, kad akimirką vanduo vynu pavirsta…

Dar prisimenu iš vaikystės Sekminių berželius. Ir sovietmečiu jomis apkaišydavo trobų duris. Ypač įsiminė, kad taip darydavo dievobaimingoji močiutė Stanislava, pasikvietusi į pagalbą anūkų. Iš Trijų karalių menu ant senos kaimyno trobos durų matytas kreida užrašytas raides K+M+B – tai biblinių trijų karalių vardų inicialai. Būdamas vaikas nė nesuprasdavau, kas tai yra. O štai prieš kelerius metus iš Pagėgių kultūros centro į Šilutę atvažiavo persirengę Trys Karaliai ir ant „Pamario“ laikraščio redakcijos naujo pastato durų užrašė tas tris raides, užėjo, pasisvečiavo, giesmę sugiedojo. Buvo netikėta, sugrąžino į vaikystę.

O dar Užgavėnės! Girdėdavom pasakojimų, kaip mano tėvų jaunystės laikais jaunimas persirengėliais eidavo po kiemus, visokius monus krėsdamas. Ir mes eidavom…

 

Jonas JAUNIUS:

– Man labiausiai įdomios yra papročių ir tradicijų priežastys. Paprotys nėra iš niekur, žmonės kažką kažkada pradėjo daryti. Vieni papročiai atsirado, nes Šventoji Dvasia apšvietė ir nurodė. Sakyčiau, kad tradicijos yra trumpalaikės siaurame rate, o papročiai yra iš vidinio poreikio, kai žmogus supranta, kad be to jam bus blogai.

Paprotys gali kilti iš garsaus poelgio, kuris patiko, įkvėpė kartoti ir net buvo naudingas komercine prasme, nes iš to kas nors turėjo naudos (juk yra naudos iš Advento vainikų gamybos). Koks vienuolis apsirengė kaip Kalėdų Senelis ir padalijo dovanų – kitas paprotys, iš gražaus poelgio labai prigijęs. Galbūt tamsiu metu iki Kalėdų kilo noras pažaisti ir taip įsitraukta į apeigas, burtus, būrimus. Tai prigijo mažame rate, po to tapo papročiu. Tai patiko visuomenei.

Yra gyvybiškas poreikis kažką daryti. Dabar eglutę išmetame, o senovėje ją sudegindavo ir pelenus išpildavo lauke. Praktinis poreikis sukūrenti, nes tai – kuras, pelenai į lauką – trąša. Vėliau tam suteikė tam tikrą prasmę. Takus nušluoti ir pabarstyti smėliu – švarumas ir ant šviežio tako smėliuke rytą matyti, kas iš urvų išlindę vaikštinėjo, kas sodyboje gyvena… Žmogus nieko nedarytų, bet jeigu atsirado paprotys daryti, vadinasi, yra tam priežastis su nauda žmogui.

Kodėl dalies senųjų papročių neliko? Mirė seneliai, kurie savo vaikams, mūsų tėvams, primindavo ir paragindavo daryti tai, ką jie darė, o tarybinėje aplinkoje mūsų tėvams naudingiau buvo kai ko nedaryti dėl galimos grėsmės už tą paprotį kažkaip nukentėti nuo valdžios, negauti to, ką kiti gauna. Kas pasakys, kodėl prieš Kalėdas ir Velykas pasninkaujama? Prieš Velykas pasninkas atsirado todėl, kad tuometinės pirmykštės gentys žiemą nebeturėdavo riebaus maisto. Kai per Kalėdas diena jau ima ilgėti, maisto ims rastis.

Paprotys yra susietas su aplinkybėmis. Jie yra iš labai tolimų laikų, gerai, kad vieni prigyja ilgam. Papročiams žmonės skirtingais laikais suteikdavo vis kitokių prasmių. Net ir ne materialus, bet dvasinis poreikis, tarkim, pabūti šeimai drauge ir atgaivina senuosius papročius, prikelia juos ar suteikia jiems žmogaus sumąstytą formą, keičia jį.

 

Birutė  SERVIENĖ:

– Paprotys kinta tiek, kiek tai aktualu žmogui. Kai paprotys nieko neduoda, su laiku jis numiršta. Antai katalikų vyskupai pritarė kremavimui, tačiau priminė, kad pelenus būtina palaidoti, o ne kur nors išbarstyti.

Paprotys egzistuoja, kad žmogus išgyventų, kad jaustųsi geriau, išsaugotų ar sukurtų žmonių tarpusavio svarbių ryšių, gero jausmo, dėl viso to žmonės būtų stipresni, sveikesni.

Spaudai parengė Stasė SKUTULIENĖ

 

Hits: 1243

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Elektroniniai sukčiai Lietuvoje iš gyventojų išvilioja milijonus  

Lietuvos bankų asociacijos (LBA) duomenimis, vien pirmąjį šių metų ketvirtį elektroniniai sukčiai iš Lietuvos gyventojų išviliojo 2,9 mln. eurų, tuo pačiu laikotarpiu pernai nuostoliai siekė 1,2 mln. eurų. Ekspertai situaciją sieja su pandemijos kasdienybe: darbu iš namų, nuotoliniu bendravimu bei noru „įdarbinti“ susitaupytus pinigus. Pirmąjį 2021 metų ketvirtį LBA priklausantys finansų bei kredito rinkos dalyviai užfiksavo 472 sukčiavimo incidentus elektroninėje erdvėje – maždaug šimtu daugiau nei vidutiniškai per ketvirtį pernai. Tiek atvejų gausa, tiek padaryta žala labiausiai išsiskiria investiciniai sukčiavimai:

Ką minėsime 2022 metais?

Seimas svarstys ir priims nutarimą, ką minėsime kitais metais. Paskelbimo atmintinais metais nutarimai priimami iš anksto, tad dabar Seimas dėmesį skiria 2022 metams. Pradžia padaryta: Seimo Švietimo ir mokslo komitetas pritarė 12 nutarimų projektų dėl 2022 metų paskelbimo atmintinais metais.   Švietimo ir mokslo komitetas posėdyje svarstė 12 Seimo nutarimų projektų dėl 2022 metų paskelbimo atmintinais metais. Atsižvelgiant į projektų gausą ir siūlomų minėti progų įvairovę, komiteto nariams buvo pasiūlyta įvertinti, ar visi projektai yra vienodai svarbūs ir reikšmingi. Komiteto

Pasiruoškite – siuntos iš ne ES valstybių brangs ir keliaus ilgiau

Kiekvieną dieną Lietuvoje registruojama po kelias dešimtis tūkstančių mažaverčių siuntų iš ne Europos Sąjungos (ES) valstybių. Nuo liepos 1 d. visi Bendrijos gyventojai gaunantys tokias siuntas susidurs su pokyčiais, kurie nebus malonūs ─ reikės ne tik daugiau pinigų, bet ir daugiau kantrybės. Šiuo metu siuntų iki 22 Eur deklaruoti nereikia, tačiau netrukus tvarka pasikeis. Liepos 1 d. neliks importo PVM lengvatos, o tai reiškia, kad net mažiausios vertės siuntos su prekėmis, atkeliaujančios iš trečiųjų šalių, bus apmokestintos. Pavyzdžiui, jūsų iš

Siūlymas skiepytis nuo COVID-19 tarsi išmaldos prašymas?

Šiandien, balandžio 14 d., Šilutės Vydūno gimnazijos sporto salėje duris atvėrė vakcinavimo centras. Šilutės r. savivaldybės vyr. specialistė-savivaldybės gydytoja Gintarė Tamašauskienė nuo pat ryto buvo su 8 darbuotojų komanda. Dirba Šilutės pirminės sveikatos priežiūros centro ir Visuomenės sveikatos biuro specialistai. Per pirmąją dieną suplanuota paskiepyti 216 rajono ugdymo įstaigų darbuotojų, kurie dirba kontaktiniu būdu mokyklose, vaikų darželiuose ir kt. panašiose įstaigose. Didžiulis krūvis medikams ir slaugytojams Kam teko lankytis Šilutės šeimos gydytojų centruose, ko gero, pastebėjo, kiek darbo dabar turi

Taip pat skaitykite