Nerimstanti jautri širdis. Liudvikas Stankus apie šilutiškės D. Žibaitienės kūrybą
Pagarbiai savo knygų lentynoje turiu glaudžiai sudėjęs mano gerbiamų ir mylimų Dalios ir Anatolijaus Žibaičių man dovanotas jų širdingas knygas. Dažnai jas matau ir grožiuosi. Retkarčiais pavartau, rasdamas ką nors nepastebėto, kartais netikėto. Poetės Dalios poezija daugiareikšmė, erdvi su gyvenimo patirtimi. Jai reikia visatos platybių.
Apie jos naują poezijos knygą sužinojau iš Algirdo Žemaitaičio. Buvau pakylėtas, kai sužinojau jog knyga „Kiek daug dangaus…“ bus padovanota ir man. Guli ji ant mano rašomojo stalo su poetės autografu. Ačiū, miela Dalia.
Būna, kad savęs nesuprantu. Atsinešęs iš pašto dovaną, išėmęs ją iš voko, pasidėjau ant rašomojo stalo. Balta knygos viršelio spalva suteikė jai paslaptingumo, paryškino jos aurą. Kurį tai laiką nedrįsau jos vartyti ir pradėti skaityti.
Šią aurą sukūrė autorė, atiduodama savo knygai didelę energijos ir įgimto proto bei talento dalį.
Tai patyriau, kai atsispausdinau savo pirmą knygą. Nepajėgiau porą dienų prie jos prisiliesti. Joje – aš, tai mano vaizdas veidrodyje.
Pasinaudodamas internetu, atsispausdinau atsiliepimus apie naują poetės Dalios Žibaitienės poezijos knygą. Gražūs mokytojos Irenos Arlauskienės ir Aldonos Norbutienės vertinimai. Knygos įžangą dėmesingai parašė taip pat mokytoja Dalia Šulcienė. Šie trys vertinimai mane daugiau negu sužavėjo. Gražiai pateiktos mintys, išraiškingi žodžiai, sakinių sanglauda maloniai nuteikia. Man jų rašiniai skamba kaip devintoji Bethoveno simfonija. Manau nesuklysiu – šios trys moterys, širdingai gerbdamos Dalią, sukūrė mini meninius kūrinėlius. Ačiū Jums gerosios ir darbščios moterys, kad paklusote savo širdies balsui.
Po karo pradėjau mokytis Šilutės pirmoje vidurinėje mokykloje. Rašydamas šį rašinį, supratau, – jeigu mes, mokiniai, būtume turėję tokius mokytojus, kaip Dalia Žibaitienė, Irena Arlauskienė ar Dalia Šulcienė, būtume stipresnės dvasios žmonės.
Perskaitęs malonius atsiliepimus, su nekantrumu pradėjau skaityti man atsiųstą šventinę dovaną.
Prieš keletą metų pasisekė paskaityti vieną rašinėlį, kuriame buvo parašyta Andriejevo (Australija) pasisakymas: „Man patinka lietuvių kalbos skambesys – čiurlena kaip upelis. Atsisėsk prie Vilnios upės Vilniuje – galėsi kartu pasiklausyti ir vandens čiurlenimo, ir lietuvių kalbos.
Ir štai eilėraštis iš Dalios Žibaitienės knygos „Žodžiai į šviesą“:
Protėvių palikimas
Mano protėviai žodį gražų
neišmainė ir nesuvėlę
į saulėlydžio spalvą nudažo,
į skrynią sukrauna,
ir kiekvienas, į žmones išėjęs,
savo dalį turtingą gauna.
Kitas eilėraštis iš tos pačios knygos:
Stoviu prie sergančios
kalbos stalo,
jos tirpstantys žodžiai
tyliai rusena
spaudžiami svetimųjų kalbos,
skausmingai spurda,
kai praeitį mena, –
ir stengiasi be galo
tą baltišką seną
priglausti prie žemės
mažos Lietuvos.
Analogiškos mintys iš knygos „Kiek daug dangaus…“ eilėraščio „Vasario šešioliktai“:
Kai einu tuo keliu,
kai trispalvę keliu,
juodos raidės pro šimtmetį
švyti, –
dvidešimt parašų
kalba vienu balsu:
Mylėk savo kraštą mažyti!
Nesusilaikau nepacitavęs iš tos pačios knygos eilėraščio „Lietuviškai…“ ištraukos:
Lyg amžinas žydas keliauja,
palikę tėvynę, kapus ir istoriją,
keldami koją
į svečias pasaulio šalis.
Kas dabar bus,
kai kelionių srovė begalinė
išnešios po pasaulį mūsų vaikus.
Skausmas ir meilė Motinos širdyje – eilės „Tau“
Audriui
Jei tu čia būtum,
saulė tekėtų,
jei pasiliktum, –
nenusileistų,
sausis, vasaris
saule žydėtų,
ant balto sniego
žiedus išskleistų,
nereiktų nieko,
jeigu čia būtum,
snaigės užklotų,
vėjai supūstų…
Perskaitęs šias poetės eiles, pajutau krūtinėje skausmą, kuris lydėjo mane visą dieną. Nėra nieko labiau sunkaus, netenkant savo vaiko. Vargu, ar aš atlaikyčiau, – metų turiu daug daug…
Nesigailiu pirma perskaitęs puikius įvertinimus. Jie padėjo man kūrybiškiau ir dvasingiau skaityti dangiškas poetės Dalios eiles. Eilės pasižymi, tiksliau, atspindi poetės ryžtingumą kūrybai ir gyvenimui, siekį labiau suprasti praeitį, gyvenimo esmę. Ji – svajinga, patriotiška, mylinti ir jaučianti savo gyvenimu ir kūryba atsakomybę savo kraštui ir jo žmonėms. Eilėse ryškiai jaučiamas poetės ryšys su Pamario gamta.
Dar liko mano nepaliestų knygoje esamų pamąstymų, siekių, veržlumo, tėviškės ilgesio, apgailestavimų, filosofinių temų, ramybės ilgesio, ją aplankiusias džiaugsmo malones. Joje minčių daug daug. Kur ten visas jas aprėpsi…
Turiu poetės man dovanotą prozos knygą „Gyvenimas, nutekėjęs kaip upė“. Daugelis mano bendradarbių, pažįstamų ją skaitė. Visiems patiko. Vien tik paskaičius autorės nuotykį apie fizikos mokytojo Plyčiaus skrybėlę kvatosi pilvą susiėmęs. Pasirodo, kad mano gerbiama rašytoja jaunystėje kartais ir išdaigų prikrėsdavo. Knygoje daug siurprizų. Išradinga Ji.
Poetė Dalia Žibaitienė manyje yra kaip ši liepa, dailiai išaugusi. Jos viršūnė siekia mėlyną dangų. Daug šakų. Kiekviena jos šaka ir šakelė – tai prozos knyga, eilėraštis, miniatiūra. Aukštai viršūnėje yra šakelių, apie dar neparašytas eiles, sielos siekimus, būsimus džiaugsmus. Visa tai sako, kad mes dar sulauksime įdomių ir reikšmingų kūrinių.
Nenurimstanti širdis – tai jaunystė!
P.S. Aš ne rašytojas. Parašyti eilėraščio nepajėgiu. Parašiau, ką sakė man širdis. Už klaidas, gal netikslumus ir negrabų stilių poetės ir kitų skaitytojų prašau man atleisti.
Liudvikas Stankus, Šiauliai, 2020.12.28