Vienintelis lietuvių šventasis – Kazimieras gimė 1458 m. spalio 3 d. Krokuvoje, karaliaus šeimoje, pratęsdamas garbingą Gediminaičių dinastiją. Jo tėvas buvo Lietuvos ir Lenkijos karalius Kazimieras, senelis – Jogaila, prosenelis – Algirdas. 

Tegyveno 25-erius metus

Būdamas 17 metų karalaitis Kazimieras pirmą kartą atvyko į Vilnių ir iš karto pamilo šį miestą bei jo žmones. Būdamas 21-erių jis jau atvyko į Vilnių tvarkyti tėvo patikėtų karališkų reikalų. Užaugęs karaliaus rūmuose Kazimieras visiškai nesižavėjo spindinčia prabanga, žemiškomis linksmybėmis. Svarbiausia karalaičiui Kazimierui buvo ištikimybė Dievui, malda ir pagalba vargšams.

Karalaitis Kazimieras susirgo tuberkulioze ir mirė 1484 m. kovo 4 d. Gardino pilyje. Jam buvo 25-eri. Palaidotas Vilniaus katedroje.

1521 metais popiežius Leonas X paskelbė karalaitį Kazimierą šventuoju, dar po kelerių metų Šv. Kazimieras paskelbtas Lietuvos dangiškuoju globėju.

„Vikipedija“ skelbia, kad karalaitis Kazimieras buvo antras sūnus šeimoje, Jogailos Gediminaičio anūkas. Šeimoje augo 6 sūnūs ir 5 dukros.

Kazimiero vyresnysis brolis Vladislovas 1471 m. buvo vainikuotas Bohemijos karaliumi, o 1490 m. tapo Vengrijos karaliumi. Jaunesnieji broliai Jonas Albrechtas, Aleksandras ir Žygimantas Senasis pakaitomis valdė Lenkiją. Jauniausiasis brolis Fridrikas tapo Gniezno arkivyskupu, Krokuvos vyskupu, o 1493 m. kardinolu.

Kazimieras garsėjo pamaldumu

1471 m. Kazimiero vyriausias brolis Vladislovas užėmė Bohemijos sostą. Tuo pat metu Vengrijoje kilo sukilimas ir didikai kreipėsi su prašymu į Kazimierą, kad šis priimtų sostą. Kazimieras sutiko ir su 12 000 kareivių išvyko į Budą. Ten situacija jau buvo pasikeitusi ir jo niekas nebelaukė. Teko grįžti. Nesėkmingas žygis, kurio metu Kazimierui teko būti net plėšimų, sukilimų dėl neišmokėtų samdiniams algų, prievartavimų liudininku, tapo dideliu išbandymu trylikamečiui. Nuo to laiko Kazimieras tapo labai pamaldus. Grįžęs namo tęsė mokslus, kol 1475 m. tėvas įtraukė jį į valstybės valdymą.

Kazimieras gyveno labai dorai. Nuo pat mažumės garsėjo pamaldumu. Taip pat nesišalino ir valstybės reikalų, bet veikiau iš pagarbos tėvui. Kartais ryte jį rasdavo prie užrakintų bažnyčios durų.

Vilniaus katedroje palaidoto Kazimiero kapas netrukus pagarsėjo kaip maldininkus traukianti vieta: tikėdami princo šventumu, žmonės čia ateidavo prašyti užtarimo, patirdavo malonių. Tokia spontaniška pamaldumo praktika užfiksuota pačioje XVI amžiaus pradžioje, nepraėjus nė dvidešimtmečio nuo Kazimiero mirties. Šventumo garsu pažymėtas Kazimiero gyvenimas ir stebuklais pagarsėjusi jo kapo vieta nulėmė, kad  popiežius Leonas X paskelbė Kazimierą šventuoju.

Kazimiero kulto patvirtinimo proga 1602 m. buvo atidarytas karstas su jo palaikais. Pagal liudytojų parodymus, kūnas, nepaisant nuolatinės drėgmės, per 118 metų nepasikeitė, be to, skleidė nepaprastai malonų kvapą.

Amatininkų globėjas

Sovietų valdžiai uždarius Vilniaus katedrą, 1953 m. šv. Kazimiero relikvijos perkeltos iš Vilniaus katedros į  šv. Petro ir Povilo bažnyčią, grąžintos į nuolatinę buveinę 1989 m. Dalis šventojo relikvijų išsiųsta Maltos Ordinui, pasirinkusiam jį savo šventuoju.

Šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas (nuo 1636 m., nuo 1948 m. – Lietuvos jaunimo (paskelbė popiežius Pijus XII) globėjas), žmonių, pasišventusių viešajai tarnybai, užtarėjas ir globėjas. Lietuvoje laikomas amatininkų globėju.

Jau įprasta, kad Lietuvoje vyksta „Kaziuko mugės“, kuriose amatininkai , tautodailininkai prekiauja ūkio ir namų apyvokos reikmenimis, savo kūrybos meno dirbiniais. Visada dėmesio sulaukia ir pardavinėjamos verbos.

Kovarnių diena

Kovo 4-ąją, beje, minima Kovarnių diena – sena lietuvių šventė, skirta pavasariui pašlovinti. Šiuo metu į Lietuvą parskrenda kovarniai, kovai.

pamarys.eu pagal wikipeddia.org inf.