Šia tema diskutavo visuomenininkų klubas, šįkart susirinkęs „Pamario“ laikraščio redakcijoje. Į diskusiją atvyko klubo nariai Jonas Jaunius, Edvardas Jurjonas, Antanas Čepys, Petras Skutulas, Birutė Servienė. Svečio teisėmis diskusijoje dalyvavo Jungtinio demokratinio judėjimo Šilutės skyriaus pirmininkas, verslininkas Rimantas Jaruškevičius.

Jonas Jaunius:
– Išvertus iš lotynų kalbos, žodis „prezidentas“ reikštų tarsi sėdintį priešakyje. Prezidento, kaip valstybės vadovo, titulą išpopuliarino JAV, 1789 metais valstybės galva padarę prezidentą. Lietuvoje prezidentą renka tiesioginiuose rinkimuose, JAV – rinkikai, Latvijoje – Seimas, Parlamentas (anksčiau taip buvo ir Lietuvoje). Rinkimų forma nesusijusi su įgaliojimų lygiu. Prezidentas visada renkamas asmuo, vykdo valstybės vadovo pareigas, nepavaldus kitam valstybės valdžios organui, turi didelę politinę įtaką ir vadovauja priimant aukščiausius politinius sprendimus.
Lietuvos Respublikos Prezidentas kaip valstybės vadovas turi didžiausius įgaliojimus užsienio politikoje, pasirašo tarptautines sutartis ir teikia jas ratifikuoti Seimui, Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia diplomatinius atstovus, priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojimus ir atšaukiamuosius raštus. Vidaus politikoje Prezidentas yra Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, vadovauja Valstybės gynimo tarybai, Seimui pritarus, skiria ir atleidžia kariuomenės vadą, saugumo tarnybos vadovą, gali inicijuoti įstatymus ar vetuoti Seimo priimtus, Seimui pritarus, skiria ir atleidžia Vyriausybės vadovą – premjerą, paveda jam sudaryti vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį, gali kreiptis į Konstitucinį teismą bei Konstitucijos numatytais atvejais gali paleisti Seimą. Be to, Prezidentas teikia Seimui Aukščiausiojo teismo pirmininko ir teisėjų kandidatūras, skiria kitų žemesnio lygio teismų pirmininkus ir teisėjus, teikia 3 Konstitucinio teismo teisėjų kandidatūras bei siūlo šio teismo pirmininką. Prezidentas turi teisę suteikti pilietybę, malonę nuteistiesiems ir skirti valstybinius apdovanojimus.
1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos valstybės taryba įsteigė Prezidento instituciją ir išrinko Antaną Smetoną pirmuoju Lietuvos Prezidentu. 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas paskelbė Lietuvą demokratine respublika. Netrukus paskelbta laikinoji Konstitucija su nuostata, jog Prezidentą renka Seimas, kuris pirmuoju Prezidentu išrinko Aleksandrą Stulginskį.
Lietuva turėjo šiuos prezidentus: A. Smetoną, A. Stulginskį, Kazį Grinių, Joną Staugaitį, Antaną Merkį, Justą Paleckį, Algirdą Brazauską, Valdą Adamkų, Rolandą Paksą, tris mėnesius – Artūrą Paulauską ir Dalią Grybauskaitę (nuo 2009 m. liepos 12 d.).
Galima spėlioti, kad lietuviai rinkosi ūkiškus prezidentus: A. Stulginskį, A. Brazauską. Tai pasvarstykime, kokio Prezidento reikia Lietuvai.

Petras Skutulas:
– Akivaizdu, kad prezidento institucija Lietuvoje teturi menkas tradicijas. Anų laikų prezidentai buvo kitokie, po 1991 metų jau rinkome 4 prezidentus. Mano supratimu, prezidentas ir jo institucija priklauso nuo tautos, valstybės dydžio, istorijos šaknų ir tradicijų. Negali būti vienodi prezidentai nedidelės Lietuvos ir didelės Rusijos, neužmirštant to, kad Lietuva – dar ir jauna valstybė. Manau, kad prezidentas pirmiausia turėtų deramai atstovauti Lietuvai, reprezentuoti savo šalį, nes į jo pareigas ir įeina užsienio politika. Nesinorėtų, kad prezidentas būtų vienos politinės jėgos pusėje. Prezidentas, net jeigu jam kuri partija ir nepatinka, turėtų būti demokratiškas ir pakantus. Man atrodo, kad Prezidentas Valdas Adamkus buvo tolerantiškesnis, santūresnis ir daugiau žmonių gerbiamas negu dabartinė Prezidentė. Šalies vadovas turėtų būti visų Prezidentas. Jis neturėtų veltis į politinius ginčus.

Jonas Jaunius:
– Prezidentas – Konstitucijos garantas, manau, jis dažniau galėtų kreiptis į Konstitucinį teismą, nes kai Prezidentas atmeta Seimo priimtą įstatymą, jį vetuoja, o vėliau Konstitucinio teismo išaiškinimas būna palankus Seimui, susiformuoja keista praktika. Aš palaikyčiau aktyvesnį prezidento ir Konstitucinio teismo bendradarbiavimą.

Antanas Čepys:
– Klausimas, kokio prezidento Lietuvai reikia, tarsi susideda iš dviejų dalių: kokių galių reikia prezidentui ir kokių norėtųsi asmeninių prezidento savybių. Jeigu šių dienų Lietuva būtų ne parlamentinė, bet prezidentinė Respublika, tai prezidento galių lyg ir yra daug. O asmeninės prezidento savybės labai svarbios – iš kaimyninės valstybės prezidento elgesio matome, kokių pavojų gali sukelti vadovo asmeninės savybės, autokratinis valdymas ir užmačios, nuo kurių kenčia visa šalis.
Vokietijos, Latvijos prezidentai turi mažai galių, todėl būtina diplomatija. Lietuvoje matyčiau tarpinį variantą – gal posovietinis mentalitetas nulėmė, kad prezidentui nesuteikta per daug galių, nes tai pavojinga. Tačiau dabartinė Prezidentė turi įtakos ir vidaus politikai, nors čia prezidentui tenka nedaug galių. Kai tauta išrinko Prezidentu Valdą Adamkų, buvo didelis tautos palaikymas, Prezidentas buvo moralinis autoritetas. Jis galėjo prašyti daugiau galių ir Seimo, ir tautos. Tačiau kai nelabai sėkmingai prezidentu buvo išrinktas Rolandas Paksas, – gerai, kad galių jam teko tik tiek, ne daugiau, nes būtų nepavykę jo nušalinti.
Šiandien Lietuvos Prezidentui gal ir reikėtų daugiau galių, bet su protu, jis gali paveikti ir vidaus politiką, už kurią atsako Vyriausybė. Mano svajonė, kad Prezidentas suderintų Valdo Adamkaus tarptautinį ir moralinį autoritetą ir dabartinės vadovės Dalios Grybauskaitės gebėjimą greitai, efektyviai reaguoti į pokyčius.

Edvardas Jurjonas:
– Kokio reikia prezidento? Kad tarnautų Lietuvai. Iki šiol tokio malonumo neapturėjome. Esu naivus, tikiuosi… Mes įsivaizduojame, kad dalyvaujame demokratiškuose rinkimuose. Tačiau viską formuoja žiniasklaida, televizija. Norėčiau, kad būtų geriau. Nuo mūsų niekas nepriklauso.

Birutė Servienė:
– Man moralinis Lietuvos autoritetas yra gerbiamas Valdas Adamkus. Nejautėme jo pakelto tono, nors už tai ir buvo kritikuojamas. Mes šitos sistemos vaikai, mums dar reikia to griežto tono. Ar aš priimu tą griežtą dabartinės Prezidentės toną? Ar už ją antrą kartą balsuosiu? Dar rinksiuosi. Ji pasisako griežtai, sulaukia pasmerkimo, praeina nemažai laiko ir pamatai, kad jos būta teisios. Maža esame valstybėlė. Antanas Smetona tarnavo kariuomenei, o kam tarnauja dabar Lietuvos Prezidentas? Jis turi ne mums tarnauti, bet formuoti užsienio politiką: mokėti kalbų, sugebėti bendrauti, būti gerbiamas, nes dėl vieno prezidento jau buvo gėda…
Lietuvos politika turi būti tokia, kad su ja skaitytųsi, o ne kad kaip maža paklustų didžiosioms valstybėms. Lietuvos Prezidentas yra matomas. Vokietijoje matoma kanclerė, ten ją išrinko antrai kadencijai. Vadinasi, pasitiki. Mes turėtume irgi mokytis pasitikėti. Tačiau man labai rūpi, kaip jaunimą prikviesti į rinkimus. Šiandien prezidento rinkimai kartais paverčiami juokais, būna tokių kandidatų…

Rimantas Jaruškevičius:
– Dalyvauju politikoje, tai nėra atsitiktinumas, nes politika ir yra gyvenimas. Teko susitikti su Romualdu Ozolu, Radžvilu. Man įdomu pasiklausyti, padiskutuoti, rūpi, kodėl mes velkamės uodegoje, nors turime Lietuvoje didžiausią potencialą – pagal žmones, pagal istoriją. Mūsų tautos istorija – pavyzdys. Prezidentas privalo turėti valstybės viziją, ko iki šiol nebuvo ir nėra, tos vizijos neturėjo nė vienas prezidentas. Bent kaip Lietuva gyvens kokius 20 metų?
Valdas Adamkus ir visi kiti prezidentai tarnavo ne Lietuvos žmonėms, o turėjo ir turi atstovauti tik Lietuvos žmonėms, ir mylėti tautą. Tegul moka tik vieną kalbą, tik lietuvių, bet myli tautą. Tokio prezidento dar neturėjome. Prezidentas iki šiol neišnaudojo savo galių. Kodėl taip gyvename? Sistema tokia – neįtraukti žmonių į valstybės tvarkymą, tegul jaučiasi nereikalingi, neina į rinkimus, nebalsuoja, nes jeigu ir balsuoja, niekas nesikeičia. Viena kalbama prieš rinkimus, kitaip elgiamasi po rinkimų. Štai Prezidentė kritikuoja prokuratūrą ir saugumą, kurių vadovus pati parinko… Turėtų atsistatydinti iš prezidento posto, pripažindama, kad negerai vykdė pareigas. Sistema neveikia, reikia pirmiausia tiesiogiai rinkti merus ir seniūnus. Iš krano tekantis vanduo gali išplauti visus nešvarumus. Tai leiskime žmonėms būti atsakingiems už save, savo valstybę, nes dabar už žmogų atsakingi kiti. Pagaliau pasiekta, kad žmogus savivaldos rinkimuose gali dalyvauti be partijos, vienas. Kas tuo pasirūpino? Ne Prezidentas. O juk galėjo teikti tokią įstatymo pataisą Seimui. Nebalsuosiu už tuos, kurie buvo, nes nieko naujo jie neatneš. Prezidentas turi pateikti viziją.
Jonas Jaunius:
– Mažai galių turintis Latvijos Prezidentas paleido Seimą. Kai į prezidento postą atėjo Rolandas Paksas, jis keitė Vyriausybę, ko kiti prezidentai nedarė. Dabartinė Prezidentė nepaisė Seimo nuomonės, kai jis nepritarė generalinio prokuroro ataskaitai – prokuroras tebedirba, o neseniai metiniame pranešime Prezidentė jau kritikavo prokuratūrą.
Antanas Čepys:
– Kad rinkėjai būtų teisingi ir demokratiški, bet kai perkami balsai…
Edvardas Jurjonas:
– Reikia įtvirtinti balsavimą internetu.
Petras Skutulas:
– Gal ir mažiau perka balsus, kai renkamas šalies Prezidentas. Nesutikčiau, kad mūsų šalyje rinkimai nedemokratiški ir kad mūsų prezidentai neatstovauja Lietuvai! O balsų pirkimas? Ar ne Lietuvos piliečiai juos ir perka, ir parduoda? Juk ne JAV ar Rusijos šnipai? Patys tą darome. Mūsų smegeninėje tiek košės kol kas teįdrėbta… Manau, kad pradėjus tiesiogiai rinkti merus ir mero postas taps perkamas. Sumoki – gauni „kunigaikštuko“ vietą ir suki galvą, kaip „investiciją“ susigrąžinti ir dar kapitalo sukaupti…
Jonas Jaunius:
– Reikia privalomo piliečių dalyvavimo rinkimuose.
Rimantas Jaruškevičius:
– Pritariu, o jeigu kas į rinkimus neateina – netenka įvairių socialinių garantijų. Tai lengvai padaroma, tačiau kažkodėl to vis nedaroma.
Birutė Servienė:
– Žmonės įsitikinę, kad nieko nepakeis, yra nusivylę ir neina balsuoti.
Jonas Jaunius:
– Pavyzdžiui, dėl stojimo į Europos Sąjungą referendumas vyko net dvi dienas, dalyvavusieji gavo skalbimo miltelių, alaus. Kitas pavyzdys: Prezidentė į Valstybės gynimo tarybos posėdį nekviečia Seimo pirmininkės, nors ji pagal įstatymą priklauso šiai tarybai. Išeitų, kad pati Prezidentė nesilaiko šalies įstatymų.
Antanas Čepys:
– Svarbiausiais valstybės klausimais mes turime tęstinumą: įstojome į Europos Sąjungą, tapome NATO nare. Tačiau prioritetai – vis kitokie, vis kinta. Valstybei tai nėra gerai. Norėtųsi idealaus Prezidento. Turime išmokti gyventi su demokratija. Esu girdėjęs, kad laisvė – tai nėra ožys, šokinėjantis po kopūstų lauką – laisvė yra tai, kai šeimininkas ateina ir išveda ožį iš kopūstų, kad žiemą jis turėtų ką ėsti…

Spaudai parengė Stasė SKUTULIENĖ