Vasario 3 d. minimos Mikalojaus Daukšos, kunigo, vieno iš lietuvių raštijos pradininkų, 495-osios gimimo metinės. Enciklopedijos mini, kad M. Daukša gimęs 1527 arba 1538 metais. Mirties data irgi įdomi sutapimu: 1613 m. vasario 16 d.

Spėjama, kad mokėsi viename iš Vakarų Europos universitetų. Buvo Krakių klebonas (1570–1572 m.), Žemaičių kapitulos kanauninkas (1572–1585 m.) bei oficiolas (1585–1592 m.). Nuo 1592 m. kunigavo Betygaloje. Žemaičių vyskupijos administratorius (1609–1610 m.). Mokėjo kelias kalbas, turėjo biblioteką, skelbė kontrreformacijos ir renesansinio humanizmo idėjas. Kovojo dėl Lietuvos valstybinio savarankiškumo po Liublino unijos pasirašymo.

Vilniuje iš lenkų kalbos išvertė J. Ledesmos katekizmą, parašė jo pratarmę. Tai – pirmoji LDK parengta ir 1595 m. išleista lietuviška knyga – „Katekizmas“. Jos egzempliorius saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje.

M. Daukšos kūriniai pasižymi savitu stiliumi, turtinga kalba, juose pradėti vartoti lietuviški naujadarai (mokytojas, valia, įkvėpimas, išmintis ir kiti). Dar iki Katekizmo parengė ir 1599 m. išleido J. Wujeko postilės vertimą. „Postilėje“ parašė lenkišką pratarmę, kurioje kreipėsi į Lietuvos visuomenę, skatindamas kurti raštiją lietuvių kalbai. Pratarmėje reiškiama naujųjų laikų tautos suverenumo samprata, aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba tautai ir valstybei.

Po Martyno Mažvydo ir katalikiškoje LDK pradėtos leisti lietuviškos knygos kaip atsakas į protestantų išleistas knygas. Tą darbą pradėjo katalikų kunigas M. Daukša. Jis buvo kilęs iš smulkiųjų bajorų šeimos, kurioje kalbėjo lietuviškai. Pirmasis pradėjo leisti lietuviškas knygas LDK.

Po Liublino unijos Lietuvoje pradėjo įsigalėti lenkų kalba. M. Daukša suprato kylančią grėsmę gimtajai kalbai. Lenkų kalba parašytoje „Postilės“ „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ Daukša kelia gimtosios kalbos išsaugojimo, kaip tautos išlikimo sąlygos, problemą.

Dažnai mokytojai prašo, kad mokiniai atmintinai išmoktų bent dalį šios prakalbos.

Tai ši ištrauka: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.“

Parengė Stasė Rimaitė