Ilzenbergo dvaras, Rokiškio r.

Nepatikėsite, bet prieš šimtmečius dvaruose Kalėdas šventė panašiai, kaip mes. Ant stalo šalia įmantriai paruoštos žuvies taip pat buvo patiekiami kūčiukai, aguonų pienas ir silkė. Visgi vieno dalyko prabangoje skendintys kilmingieji galėtų mums pavydėti – galimybės jaukiai su šeima susėsti prie Kūčių stalo. Žiemos šventės dvare – tarsi „motyvaciniai įmonių vakarėliai“.

Kalėdos dvare – duoklė darbuotojams

Motyvuoti darbuotojus svarbu buvo visais laikais, o geriausiai tą padaryti padeda pramogos ir šventės. Rokiškio rajone įsikūręs Ilzenbergo dvaras siekia atkurti dvarininkų kasdienybės elementus, todėl čia ir šiandien rengiamos tradicinės iškilmingos puotos – šokama, klausomasi klasikinės muzikos koncertų, degustuojami senoviniai patiekalai.

„Senovėje dvaras buvo socialinio gyvenimo centras, čia lankydavosi garbingi svečiai, skleidėsi mokslo, meno, kultūros naujovės. Dvare dirbo daug žmonių – tarnai, virėjai, valdytojai, raštininkai, ūkio prižiūrėtojai. Be to, gyveno dvarininko šeima, lankydavosi svečių iš užsienio. Dvarininkas turėjo pareigą visais pasirūpinti, žinoti net apie tarnų šeimynines problemas, užtikrinti darbo kokybę. Bendros šventės ir parodytas dėmesys buvo svarbus ir dvaro darbininkams, ir, žinoma, svečiams“, – pasakoja Ilzenbergo dvaro turizmo vadybininkė Aurelija Pitrėnaitė.

Dvaruose Kūčios ir Kalėdos buvo skirtos visam dvaro kolektyvui – prie stalo sėsdavo ne tik dvarininko šeimos nariai, bet ir darbininkai. Dvarų istoriją ir kultūrą tyrinėjantis architektūros istorikas dr. Marius Daraškevičius teigia, kad senovėje dvarininkas buvo suvokiamas kaip plačios dvaro bendruomenės tėvas, o visi darbuotojai buvo tarsi jo vaikai, kuriais būtina pasirūpinti.

„Šiandien mūsų namai kaip privati erdvė yra atskirti nuo darbo, kuris yra viešo gyvenimo dalis. O anksčiau dvarininko šeimos privatus gyvenimas buvo susipynęs su viešosiomis pareigomis. Dvaras pirmiausia buvo institucija, todėl per Kalėdas buvo galvojama, kaip „užganėdinti“ darbuotojus. Kalėdos dvare buvo rengiamos tarsi šiuolaikinis motyvacinis įmonės renginys. Dvaro puota labai artimai primena šių dienų įmonių šventes, kurios rengiamos didelėse arenose, susirenka visas kolektyvas, organizuojamos pramogos“, – palygino M. Daraškevičius.

Puotavo kaip prancūzai

Pačios seniausios puotos dvaruose vyko susėdus prie ilgų stalų, stovėjusių didžiosiose salėse. Vėliau mados keitėsi, todėl dvarų patalpos buvo perstatomos, didelės salės suskirstomos į mažesnes patalpas – valgomuosius ir salonus. Valgomuosiuose galėdavo puotauti apie 30-40 žmonių. Didikai turėdavo iš užsienio atvykusius virėjus, kurie į Lietuvą atveždavo įvairių mitybos madų.

Anot M. Daraškevičiaus, Stanislovo Augusto Poniatovskio laikais būdingas didingas puotas su iškilmingais dideliuose dubenyse įnešamais valgiais ilgainiui pakeitė elegantiškas prancūziškas puotavimas – valgiai atnešami porcijomis po pertraukų, o jų pateikimas būdavęs tarsi spektaklis.

„Ne tokie turtingi bajorai neturėjo pasaulio mačiusių virėjų, todėl valgė mums įprastus vietinės virtuvės patiekalus – sriubas, balandėlius, zrazus. Per Kūčias maistas irgi buvo toks, kaip dabar mūsų, galėjo skirtis prabangos lygis. Valgė žuvies patiekalus, aguonų pieną, lauždavo plotkeles, minimi ir kūčiukai. Šiandien retesnis dalykas – Kūčioms patiekiamos sriubos. Kadangi tai religinė, santūri šventė, dvaruose nesistengdavo pasipuikuoti, vakarienė gana kukli“, – sakė M. Daraškevičius.

Kasmet laikantis senųjų puotų protokolo Ilzenbergo dvare kartu su Rumunijos ambasada yra rengiami vakarai, skirti rumunų kilmės dvarininkės Livijos Majoresku-Dimšienės atminimui. Iš dvaro ūkyje užaugintų natūralių produktų gaminami tradiciniai patiekalai patiekiami puotose ir šiandien.

„Kepame kūčiukus pagal seną receptą, nes tai nuo lietuviškų Kūčių neatsiejamas valgis, kurį ragavo ir dvarininkai. Kepame ir tradicinius šakočius. Taip pat svečiams visada pasiūlome paragauti vaisių ir vynuogių vynų, pagamintų dvaro vyninėje. Vynus derinti prie maisto Lietuvoje pradėta dvaruose – žinių virėjai parveždavo iš Vakarų Europos, buvo rašomi specialūs vadovėliai“, – teigė A. Pitrėnaitė.

Į darbuotojų širdis – per vaikus

Dvarai pirmieji Lietuvoje atvėrė duris Kalėdų eglutei, kurios idėja atkeliavo iš Vakarų Europos. Per Kūčias apsilankę vakarinėse mišiose, bendruomenė susirinkdavo dvare.

„Pagrindinė ceremonija būdavo eglutės įžiebimas – ji iliuminuojama žvakelėmis visiems stebint, tuomet giedamos giesmės, keičiamasi dovanomis. Antrą ar trečią Kalėdų dieną eglutę surengdavo ir darbuotojų vaikams. Dvare būdavo pastatoma prakartėlė, susirinkusiems vaikams pasakojama biblinė istorija“, –primena M. Daraškevičius.

Dvaruose Kalėdos buvo ir metų užbaigimas – sumokami mokesčiai, atlyginimas darbuotojams, aptariami kitų metų planai ir praėjusių metų pasiekimai. M. Daraškevičius pasakojo, kad įteikti kalėdines dovanas tarnams ir jų vaikams būdavo privaloma. Dovanoms galima buvo tikėtis žaislų, maisto produktų ir skanėstų, gėrimų, kitų praktiškų daiktų.

„Dovanojimo tradiciją Ilzenbergo dvare puoselėti stengiamės nenutoldami nuo senųjų dvaro tradicijų, išlaikyti autentiškumą. Dvare siūlomos dovanos – tai čia pagaminti gėrimai, kūčiukai, medus, šakočiai ar kiti kepiniai. Tokias staigmenas dvaro darbininkų vaikai galėjo gauti ir senovėje, nors daug duomenų apie tai neturime. Visgi galima daryti išvadas lyginant turimus liudijimus, kurie pasiekia iš kitų Lietuvos dvarų senovės“, – pasakojo A. Pitrėnaitė.

Miglė Valaitienė