Kaip dūžta kilnūs norai

Kai jai buvo 12 metų, mirė mama, o 14-os ji paliko smurtavusio ir girtavusio tėvo namus, augo sesers vyro tėvų namuose Žemaičių Naumiestyje, kur buvo gerai. Prašydama Dievo padėti įveikti ligą, ši dabar dviejų suaugusių vaikų motina pasižadėjo Aukščiausiajam paimti globoti ir užauginti be tėvų augantį mažą vaiką.

„Jeigu pasveiksiu, Dieve, pažadu padėti vaikui, nemačiusiam tikros vaikystės, geros šeimos. Užpildysiu jo širdies tuštumą augant be tėvų valdiškuose namuose, iš kurių, kaip dažnai girdime, bėga, matyt, ne iš gero gyvenimo… “ – sakė šilutiškė, kurios kilnūs norai dūžta į lietuviškojo biurokratizmo sieną.
Moteris pasakoja:
„Į savo šeimą imtume mergytę, pradinukę ar jaunesnę, nes paauglės jau turi savo įpročių, kurių gal ir nepajėgtume pakeisti. Iš pradžių norėtume tapti laikinais globėjais, vėliau – nuolatiniais. Mano ištekėjusi dukra su vyru nori įsivaikinti mergytę, tačiau jos vyras važinėja darbo reikalais į užsienį, tad negali lankyti įtėvių kursų. Jie vyksta tris mėnesius po kartą per savaitę. Praleidus vos du užsiėmimus, negautų rašto, kad yra tinkamas būti įtėviu. Laikinai globai kursų nėra, nuolatinei globai ir įvaikinimui – būtini.
Skambinau į Saugų vaikų globos namus, į panašias įstaigas Pagėgiuose, Klaipėdos rajone, Tauragėje. Visur išgirdau, kad mažų mergaičių globai nėra. Ir niekas nepasakė, kad galiu skambinti vėliau, kad praneš, pakvies atvykti, susipažinti, pabendrauti. Juk būna taip, kad pažvelgi vaikui į akis, pasikalbi ir pajunti abipusę trauką. Pokalbiai man paliko įspūdį, kad tuose vaikų namuose nėra jokio suinteresuotumo surasti vaikui šeimą. Suprantu: jiems vaikai – tai darbo vieta, atlyginimas…
Jiems juk nėra svarbu, kad už globojamą vaiką valstybė moka per 100 Eur kas mėnesį, o vaikų namuose vaiko išlaikymas per mėnesį viršija 1000 Eur. Jiems nesvarbu, kad iš vaikų namų vaikai bėga, nes tie namai – ne šeimos namai, ten vaikų po kelias dešimtis ir jie nesijaučia taip, kaip galėtų jaustis globėjo šeimoje.
Vaiko teisių apsaugos skyrius man davė sąrašą vaikų įstaigų, tad vis skambinau. Vienur gali pasiūlyti berniuką nuo 13 metų amžiaus, kitur – vyresnį. Sakau, mudu su vyru užauginome dvi dukras, be jokių oficialių įforminimų į mokyklą Šilutėje 11-12 klasėse leidome giminaitę, ji pas mus gyveno ir trejus metus mokydamasi vėliau ne Šilutėje, dar po mokslų sugrįžusi čia metus dirbo, galiausiai išvyko į užsienį. Atsakymas vis toks pat: visi vaikai užimti, yra tik paauglių berniukų, o savaitgaliais, per šventes tegali pasiūlyti paauglių ir vyresnių berniukų.
Interneto svetainėse, kurias peržiūrėjau, visai nėra jokios informacijos apie vaikus, kurie laukia laikinųjų, nuolatinių globėjų, kuriuos būtų galima įsivaikinti. Jose neradau atsakymo ir apie tuos 3 mėnesių kursus nuolatiniams globėjams bei įtėviams. Net kursų trukmė nenurodyta, nei kas, kur, kokiomis dienomis rengia tuos mokymus. Girdėjau, kad moko vaikui kurti pasaką, genealogijos medį sudaryti, motinai laišką parašyti… Kažin kas tos „mokytojos“? Ko gero, nei šeimų turi, nei vaikų yra auginusios. Kaip jos mane, dviejų dukrų motiną ir giminaitės globėją, mokys! Šilutės savivaldybė nurodo, kad nuo 2016 metų pradžios globėjus ir įtėvius rengia Šilutės socialinių paslaugų centre.
Turi eiti į Vaiko teisių apsaugos skyrių, parašyti prašymą, po to surinkti ir pateikti krūvą dokumentų. Sako, vyras dėl darbo negali lankyti mokymų, tai jos parašys darbovietei raštą, kad išleistų iš darbo į mokymus. Koks naivumas! Juk dabar darbdavys turi tiek žmonių, kiek jų realiai reikia – iš kur išleidinės į įtėvių kursus net 3 mėnesiams, per kuriuos vyras liks be algos, o pajamų neturėjimas – taip pat kliūtis tapti įtėviu. Kodėl 3 mėnesiai, o ne savaitė?
Nevažinėjau per vaikų globos namus. Užteko skambučių, kad rankos nusvirtų. Į Gargždus paskambinusi išgirdau patarimą kreiptis į Klaipėdą, o ten pasakė: „Tik nesakykite, kad norite 5 metų mergytės mėlynomis akimis…“ Ir pasityčiojusi pridūrė, kad tai ne savaitės reikalas, maži vaikai išdalinti, tad pasiūlė nieko neieškoti, o registruotis į nuolatinių globėjų kursus.
Norėjau iš pradžių pabendrauti su maža mergaite kaip laikinoji globėja savaitgaliais, per šventes, vėliau būčiau siekusi tapti nuolatine globėja, o tam jau reikia lankyti tuos paslaptinguosius 3 mėnesių mokymus. Eisiu! Tegul panelės ten mane pamoko auginti vaiką.
Dukra irgi nori įsivaikinti mergytę. Ji po mokymų forminsis nuolatinę globą, nes vyras dėl darbo užsienyje negali lankyti įtėvių kursų. Jiems 27 ir 30 metų. Vyras tam vaikui bus niekas… Juk vaikas turėtų gražią šeimą. Tie kursai turėjo būti rugsėjį, bet prasidėjo tik gruodį.
Man 45-eri. Esu atkakli, tačiau tegul visi sužino, kad siūlymai imti globoti be tėvų likusius vaikus tik mitas – vaikų namai tuo nesuinteresuoti, o visos kitos įstaigos, kurioms pavesta rūpintis vaikų globa ir įvaikinimu – biurokratų irštvos. Manau, kad užsieniečiams gauti vaikų Lietuvoje yra lengviau.
Vienoje įstaigoje yra berniukas ir mergaitė – brolis ir sesuo, kurie nebendrauja tarpusavyje, tačiau po vieną šeimoms jų neduoda, abiejų dokumentai paruošti užsieniečiams.
Galiausiai pasakysiu, kad Šilutės, Tauragės, Pagėgių, Šilalės, Klaipėdos rajone nėra vaiko, kurį man patikėtų globoti. Internete aptikau, kad ne aš vaiką pasirinksiu, bet jį man pasiūlys, kai… turės. Buvo vienas, vos ten nuvykau, sako, į Klaipėdą iš Saugų išsivežė. Sakau, ar ten jų trūksta, kad iš Šilutės rajono ima? Gal galėtų būti pirmenybė tame rajone gyvenantiems?
Dirbu, todėl negaliu kasdien važinėti po visus aplinkinių rajonų vaikų globos namus ir tykoti vaiko. Pagaliau ir mano noras padėti vaikui nevertas pagarbos? Girdėjau patarimą: sumokėk – rasis ir vaikas.
Visi mini įstatymus, tačiau esmė lieka už borto. Esmė – tai gūdūs Lietuvos skaičiai, biurokratizmas ir tvarka, reikalavimai, kurie šiais visagalio interneto laikais kelia pasidygėjimą, visa ši tvarka, ko gero, nekeičiama kelis dešimtmečius.“
Jos gyvenimo istorija
Būdama 12 metų neteko 44 metų motinos, po jos mirties dvejus metus teištvėrė su girtaujančiu tėvu. Brolis sukūrė šeimą, sesuo ištekėjo. Tad 14 metų išėjo iš tėvo namų ir apsigyveno pas sesers vyro tėvus. Gyveno kaip savas vaikas. Šeši kilometrai namus skyrė nuo Žemaičių Naumiesčio. 20 rublių pašalpos gavo kaip likusi be motinos, mokykloje būdavo nemokamai maitinama. Gyveno dideliame būryje: sesuo (jos vyras buvo karo tarnyboje) su vaiku, vyro tėvai, dar vienas jų sūnus, močiutė ir ši, tuomet dar mergaitė, marčios sesuo. Sulaukusi 17 metų, išėjo dirbti sanitare, slauge į Macikų pensionatą. Nuomojosi kambarį. 18 metų ištekėjo. Būdama 33 metų baigė buhalterijos mokslus, kai abi dukros tik pradėjo lankyti mokyklą.
Moteris spinduliuoja gerumu, šiluma, puiki šeimininkė, vertinama buhalterijos specialistė.
Skaičiai ir faktai
2015 metų pabaigoje Lietuvoje buvo beveik 10 tūkstančių vaikų, netekusių tėvų globos, beveik pusė iš jų atsidūrė šeimose, šeimynose, vaikų globos namuose ar panašiose valdiškose įstaigose. Daugiau negu trečdalis šių vaikų pateko į valdiškas įstaigas. Beveik 1840 vaikų buvo nepilnamečiai, 555 kartus tėvų globos neteko vaikai iki 3 metukų.
2015 m. Lietuvoje buvo 9751 socialinės rizikos šeima. Jose dažnai vyrauja smurtas, alkoholizmas, skurdas, apsileidimas, nešvara.
2016 m. gruodį Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba skelbė, kad įvaikinti siūloma 559 vaikus: 18 – iki 3 metų, 17 – nuo 4 iki 6 metų, 21 – nuo 7 iki 9 metų, 52 – nuo 10 iki 17 metų.
Svarstomi 83 vaikų tarptautinio įvaikinimo galimybė. Užsieniečiams siūlomi 9 vaikai ir 13 turinčių specialiųjų poreikių.
Pernai Lietuvoje 70 šeimų ar asmenų įsivaikino 78 be tėvų globos likusius vaikus, iš jų 67 iki 3 metukų amžiaus. 21 vaiką įsivaikino jų motinų sutuoktiniai. 47 Lietuvos piliečių šeimos užsienyje bei užsieniečių šeimos įsivaikino 61 vaiką: Italijoje – 26, Švedijoje – 10, JAV ir Kanadoje – po 7, Ispanijoje – 4, Lietuvoje, naujoje Zelandijoje, Prancūzijoje – po 2, Airijoje.
Dabar Lietuvoje įsivaikinti nori 116 šeimų ar asmenų, iš jų 17 jau pateikė teismui dokumentus, 12-ai procedūra sustabdyta dėl kliūčių, 6-ioms pasiūlyti vaikai, 65 laukia pasiūlymų. Ilgalaikę globą ir įvaikinimą sprendžia teismas. Įvaikinimas neatšaukiamas.
Pernai Lietuvoje 20 vaikų skirta nuolatinė globa, 807 – laikinoji. 611 asmenų ar šeimų tapo globėjais. 132 globėjai nebuvo vaikų giminaičiai. 62 proc. globėjų yra vaikų seneliai, 25 proc. – tetos ir dėdės, 13 proc. – broliai ar seserys. 3532 šeimos ar asmenys rūpinasi 1 vaiku, 644 – dviem, 137 – trimis, 3 – šešiais ir daugiau vaikų.
Stasė SKUTULIENĖ

Hits: 437

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Renginių, skirtų emocinei sveikatai, ciklas

MO muziejus drauge su kitų kultūros įstaigų atstovais ne kartą akcentavo meno ir kultūros svarbą. Muziejų ir galerijų lankymas gerina žmonių emocinę sveikatą, mažina stresą bei suteikia laimės. Tą patvirtina Pasaulio sveikatos organizacijos atlikti tyrimai. „Apie muziejų ir vizualiųjų menų teigiamą poveikį visuomenei ne kartą kalbėjome, kai muziejus buvo uždarytas karantino metu. Įsitikinome, kad nepaisant mokslinių įrodymų, galbūt tuo nėra pasitikima, nesistengiama sistemiškiau išnaudoti. Todėl norime tęsti šią temą ir analizuoti, kaip geriau išnaudoti muziejus – vietas, kuriose auga gerovės

Baudos už žolės deginimą

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, daugiausia  gaisrų atvirosiose teritorijose kyla balandžio mėnesį. Praėjusių metų  balandį  ugniagesiams juos teko gesinti 815 kartų. Šiais metais žolė Lietuvoje jau liepsnojo  360  kartų. Daugiausia tokių gaisrų šiemet kilo Vilniaus (179), Kauno (43) ir Šiaulių (26)  apskrityse.  Šiemet išdegė per 100 ha, praėjusiais metais per tą patį laiką ugnis nusiaubė 575 ha (kilo 918 gaisrų).    Dabar šalyje  vyksta akcija „Nedegink žolės“, jos metu gyventojams platinama informacija apie daromą žalą deginant sausą žolę ir už

Atvelykiui – apie žibučių miškelį Pagryniuose

Pagryniuose, Šilutės priemiestyje,  reto grožio vieta: 7 arų ploto privatus miškelis išvien mėlynuoja žibuoklių žiedais. Kiek jų čia žydi, sunku ir suskaičiuoti. Vešlūs krūmeliai kelia po dešimtis žiedų. Šį pavasarį mėlynasis miškelis ypač gražus. Dabar – pats žibučių žydėjimas. O padėkos už šį sukurtą grožį nusipelno Žaliosios gatvės sodybos šeimininkai – garsūs Pamario krašto bitininkai Onutė ir Pranas Petrošiai. Sukurti tokį žibuoklyną – ne vienerių metų darbas. Onutė Petrošienė pasakojo, kad pirmosios žibutės čia buvo pasodintos gal prieš 10 metų.

Dovana F. Bajoraičio viešajai bibliotekai – stalo žaidimas „Kelionė koklių motyvais“

Rudenį trys klaipėdiečiai – meno projektų koordinatorė Žana Jegorova, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja dr. Raimonda Nabažaitė, ir tapytojas Rodionas Petrovas (Rodion Petroff) sukūrė pažintinį stalo žaidimą „Kelionė koklių motyvais“, kuris yra glaudžiai susijęs su Klaipėdoskrašto  istorija. Jame vaizduojami kokliai priklauso Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Šis žaidimas kviečia prisiliesti prie krosnių istorijos (tai artima ir Šilutės kraštui). Žaidėjai žaisdami artimiau prisilies prie archeologijos ir jos ypatumų, daugiau sužinos apie Europos istoriją, mieste vyravusią prekybą, garsių menininkų kūrybą,

Taip pat skaitykite