„Kai neliko šunelio, neturiu kam žodžio pasakyti…“

Kas nepatyrė vienatvės, tas nežino, kaip ji slegia, gniuždo, gena į ligas ir tampa kančia…

Net ir po Kalėdų, ir prasidėjus metams įprasta sutiktą pažįstamą dar vis sveikinti ir linkėti gerų metų. Toks susitikimas Šilutėje buvo ir sausio 4 d. Jau garbaus amžiaus pasveikinta pažįstama moteris suko į šalį akis: „Kokios šventės vienai prie stalo su 5 kūčiukais ir stikline kisieliaus? Nė žvakelės neuždegiau. Kai neliko šunelio, žodžio neturiu kam pasakyti. Tas senas žmogus, likęs vienas kaip pirštas, niekam nereikalingas. Nors į žemę lįsk… Su savim kalbėtis? Kvaila pavadins. Baisi ta vienatvė. Skubate? Žinau, visi tik ir skuba. Toks jūsų gyvenimas. Kol jauni. Dieve, sergėk kiekvieną nuo gyvenimo vienam. Nusilenktum tam, kuris į duris pabelstų, užeitų, pasėdėtų, pasikalbėtų…“
Kokia dovana geriausia?
Svetainėje lsveikata.lt paskelbtas psichologės Genovaitės Petronienės komentaras: „Paskirtas laikas ir nuoširdus bendravimas, ypač su senyvo amžiaus žmogumi, gali tapti daug vertesne dovana. Tačiau nereikėtų reikalauti iš tokio žmogaus bendravimo kaip iš bendraamžių. Dažnai tikimasi, kad vyresnis žmogus supras, įsiklausys. Tačiau kartais pasitaiko, kad tokiems žmonėms trūksta įgūdžių įsiklausyti, ne taip kategoriškai išsakyti nuomonę. Jie turi mažai jėgų, neretai būna blogos nuotaikos, net jaučia kokią nors neteisybę, kad tiek kitiems per gyvenimą atidavę nesulaukia grąžos. Ir būdami tokios nuotaikos net neturi tikslo normaliai bendrauti. Į visa tai reikia atsižvelgti. Suvokiant tokią situaciją ir žmonių nusiteikimą reikia pasistengti surasti savyje atjautos ir bendrauti taip, kad jie pasijustų laimingi – išklausyti juos, pagirti. Tai bus didžiausia dovana tokiems žmonėms“.
Psichologės nuomone, nenutolti padeda dalyvavimas svarbiausiuose senjoro gyvenimo įvykiuose – gimtadieniuose, metinėse šventėse, veikloje, kurioje dalyvauja pats senolis.
„Svarbu ir tai, kaip kalbamės. Leiskite artimajam išsikalbėti. Šnekėdami stenkitės dažniau paminėti senjoro vardą ar giminystės ryšį – šitaip parodysite, jog išties domitės pašnekovu. Jūsų kalba turėtų būti lėta, sklandi bei aiški. Pokalbio metu visas ryšio priemones geriau reikėtų padėti į šalį. Stenkitės net ir būdami nepatenkinti ar supykę neparodyti šito savo kūno kalba, mimika“, – pataria psichologė.
Reikia pasikalbėti
Apie žmonių vienatvę „Pamarys“ pakalbino Šilutės r. savivaldybės tarybos narę, Šilutės kredito unijos vadovę Genovaitę KIMBRIENĘ. Išgirdome tokią nuomonę:
– Dažniausiai ir į mano darbo kabinetą Šilutės kredito unijoje žmogus pirmiausia ateina išsikalbėti, išsipasakoti, o tik po to jį nukreipiu tvarkytis paskolos ar kitų dokumentų. Žmogus kantriai laukia ir būtinai turi patekti pas vadovą. Privalau priimti. Išklausau. Aš moku valdyti tokias situacijas. Mat tas pokalbis gali trukti ir dvi valandas, ir tik 20 minučių – žmogus lieka vienodai patenkintas mūsų susitikimu. Tenka įsiterpti į jo pasakojimą, nukreipti mintį.
Kalbant apie vienatvę ir kaimo žmones – pasigendu aktyvios bendruomenių veiklos. Reikia organizuoti vakarėlių, susitikimų, pasėdėjimų būrelyje, galima ir aplankyti vienišuosius. Patalpas rajone bendruomenės turi. Pavyzdžiui, buvo atvykusi gerbiamoji aktorė Vaiva Mainelytė. Žinoma, pinigėlių reikia: kainuoja kelionė. Pabendravimas su garsiu žmogumi praturtina, praskaidrina kasdienybę, sužinai naujo, gero, įdomaus, tarsi pasimokai ir kartu pabūni su kaimynais, draugais, su susitikime nebuvusiais vėliau bus apie ką pasikalbėti. Ne visi gyvena prie televizoriaus. Po 21 valandos aš jau televizijos laidų nežiūriu. Užtenka žinių, diskusijų laidose būna šališkumo, filmai –vien kriminaliniai. Nesakyčiau, kad tokia televizija yra patraukli eiliniam žmogui.
Šilutėje ir rajono kaimuose yra žmonių, kuriems svarbiausia ne piniginė parama, ne maisto produktų davinys – jie kenčia sunkią vienatvę. Turiu pavyzdžių. Esu nemažai valandų praleidusi su vienišais žmonėmis, gal net pusdienių – man kalbėti nereikėjo, man reikėjo tik išklausyti. Ir tai žmonės, kurių vaikai, anūkai gyvena kitose Lietuvos vietose, matyt todėl, neišklauso… Žmogus gali būti vienišas iki ašarų net ir turėdamas vaikų, kurie neišvykę į užsienį, kurie gyvena Lietuvoje. Vienatvė slegia ne tik vienišus senus žmones, ją išgyvena ir jaunesni, dar nesulaukę pensijos. Kas belieka jiems? Susirasti bendraminčių, susitikti, pabūti kartu, pasikalbėti. Iš vienatvės juk ir girtauti pradedama. Iš to ir daugelis ligų – depresijos, širdies ir kitos, savižudybės. Ar prieš nemažai metų kas kalbėjo apie depresiją? Pasakysiu tiesiai, neturime tokio kultūrinio gyvenimo, kokio reikėtų. Net ne visose seniūnijoje beliko kultūros centrai. Štai Vilkyčiuose, kur gyvenu daug metų, būdavo kaimo kapelos, pramoginių šokių būrelis, įvairių saviveiklos kolektyvų. Žmonės ėjo ir dabar eitų, jeigu pakviestų. Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje gausu renginių, bet ar kiekvienas senas žmogus norės dusdamas lipti laiptais į trečią aukštą? Yra saujelė aktyvių žmonių, kurie ten dar eina. Vis tie patys veidai. Manau, ir bibliotekos su žmonėmis dirba menkai. Vis tie projektai, projektai… Reikėtų sugrįžti prie savo tautos tradicijų. Sako, nebeliks vokalinio ansamblio „Mingė“. Trūksta paskatos, įvertinimo, paramos, o juk žmonės susibūrė, gražiai dainavo ir kitiems malonių akimirkų dovanojo. Ir staiga – neliks…
Kredito unija jau kelerius metus organizuoja ekskursijas į užsienį ar kur nors Lietuvoje. Nebetelpa į 40 vietų autobusą visi, kurie nori vykti. Unija prisideda pinigais, jau net 8 kartus buvo ekskursijos į Olandiją pasigrožėti gėlėmis. Kodėl kelionių bent po Lietuvą neorganizavus seniūnijoms, bendruomenėms? Turime Lietuvoje gražių vietų. Ir netoli.
Iš seniūnijų, iš jose dirbančių socialinių darbuotojų visos žinios, pageidavimai ir pasiūlymai turi pasiekti Savivaldybę. Bus užsakymas, bus ir atsakymas. Mano akys krypsta į seniūnus: jie turi žinoti, kaip gyvena žmonės, šeimos, įstaigos, organizacijos ir kokios vienišo žmogaus nuotaikos. Iš ten turi pareiti žinia mums, Savivaldybės tarybos nariams. Susėsime, kalbėsimės, darysime.

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istorija. II dalis

Šilutės etnografinio muziejaus įkūrimas Po H. Šojaus mirties 1937 m. dvarą ir jame įkurtą muziejų paveldėjo anūkas Verneris Šojus. Priartėjus karo frontui, 1944 m. rudenį jis su šeima pasitraukė į Vakarus, palikęs dvarą likimo valiai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944 m. spalio 9 d.) Šilutę užėmę Raudonosios armijos daliniai apsistojo dvare, daugelis muziejaus eksponatų dingo arba buvo sunaudoti „karo reikmėms“. Frontui pasitraukus, Šilutės vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas klaipėdiškis Horstas Toleikis. Jis 1945 m. vasario 19 d. pavedė savo pusbroliui

Kokia Lietuvos investicija – „kiečiausia“?

Sausio 11 d. Šilutėje lankėsi žemės ūkio ministras Giedrius Surplys. Į susitikimą Savivaldybėje susirinko daug ūkininkų, žemės ūkio įmonių bei su žemės ūkio veikla susijusių įstaigų, organizacijų atstovų. Svečio palydoje taip pat buvo dešimtys ministerijos, Nacionalinės mokėjimų agentūros specialistų, Maisto ir veterinarijos tarnybos atstovų. Anot Šilutės r. savivaldybės mero Vytauto Laurinaičio, tiek žmonių į susitikimą su ministru anksčiau nėra buvę susirinkę, net kai švietimo ir mokslo ministrė buvo atvykusi. „Žemės ūkis lenkia…“ – apibendrino meras. Kalbą ministras G. Surplys pradėjo

Padėkos vakaras Švėkšnoje

Švėkšnoje tapo įprasta, kad naujų metų pradžioje seniūnas Alfonsas Šeputis sukviečia aktyvius ir geradariškais darbais garsius švėkšniškius bei jų draugus į Padėkos vakarą. Sausio 11-osios vakare į tokią šventę Tradicinių amatų centre sugužėjo pilnutėlė salė žmonių. Atvyko Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis, kraštietis Aldas Kliukas, kurio vadovaujama UAB „Pamario restauratorius“ atkuria Švėkšnos žydų sinagogą, baisoka išvaizda ilgai žmones gąsdinusį pastatą. Suplanuota tvarkyti pastato perdangą, stogą, restauruoti mūro sienas, atkurti autentišką fasadą, langus, duris, lauko

„Tegul Sausio 13-osios aukos mums primena…“

Šiemet sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena – išpuolė sekmadienį. Šią valstybinę šventę būrys šilutiškių paminėjo Šventojo Kryžiaus katalikų bažnyčioje. Šventės proga centrinėje miesto gatvėje trispalvės kažkodėl neplazdėjo… Šv. Mišių pradžioje klebonas kanauninkas Remigijus Saunorius pranešė, kad ši diena yra Kristaus krikšto šventė. Simboliška, kad kartu pagerbiami ir Lietuvos laisvės gynėjai: „1991 metų sausio 13-ąją mūsų broliai ir seserys buvo pakrikštyti kraujo krikštu, kada apsisprendė nusimesti nelaisvės grandines…“ Kartu su klebonu šv. Mišias aukojo šios bažnyčios vikaras Viktoras Daugėla. Po